Čekija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Česko (Česká republika)
Čekijos vėliava Čekijos herbas
(Detaliau) (Detaliau)
Čekija žemėlapyje
Valstybinė kalba čekų
Sostinė Praha
Didžiausias miestas Praha
Valstybės vadovai Milošas Zemanas
Prezidentas
Bohuslav Sobotka
Ministras Pirmininkas
Plotas
 – Iš viso
 – % vandens
 
78 866 km² (114)
2 %
Gyventojų
 – 2008 (progn.)
 – Tankis
 
10 467 542 (78)
132 žm./km² (77)
BVP
 – Iš viso
 – BVP gyventojui
2006 (progn.)
221,40 mlrd. $ (39)
21 600 $ (37)
Valiuta Čekijos krona (CZK)
Laiko juosta
 – Vasaros laikas
UTC +1
UTC +2
Nepriklausomybė
 
 
Atkurta 1918 m. spalio 28 d. kaip Čekoslovakija
padalinta 1993 m. sausio 1 d.
Valstybinis himnas Čekijos himnas
Interneto kodas .CZ
Šalies tel. kodas 420

Čekijos Respublika (ček. Česká republika) – valstybė Vidurio Europoje. Respublika šiaurėje ribojasi su Lenkija, šiaurės vakaruose ir vakaruose su Vokietija, pietuose su Austrija ir Slovakija.

Čekija susideda iš trijų istorinių žemių – Bohemijos, Moravijos ir Čekijos Silezijos (anksčiau taip pat vadintos Austrijos Silezija).

Čekija yra ES, NATO, JTO, OECD narė.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Čekijos istorija.

Čekijos teritorija apgyvendinta prieš 2 600 metų, nuo 2 tūkstantmečio pr. m. e. čia atsikėlė lužitėnų kultūros gentys, IV a. pr. m. e. atsikėlė keltų gentys, vėliau germanai (markomanai). VVI a. Moravijoje apsigyveno avarai, o Bohemijoje slaviškos čekų gentys. 623659 m. teritorija priklausė Samo slaviškai valstybei.

Čekų žemės apjungtos IX a. gale. Vėliau gyvavo Bohemijos karalystė, bet palaipsniui prarado savo galią ir pateko į Austrijos-Vengrijos imperijos sudėtį. Neilgą laiką formaliai Čekijos karaliumi buvo Vytautas Didysis.

Po Pirmojo pasaulinio karo čekai kartu su slovakais susijungė ir sukūrė bendrą nepriklausomą Čekoslovakijos valstybę 1918 m., kuri buvo suskaldyta po Miuncheno susitarimų. Po Antrojo pasaulinio karo Čekoslovakija buvo atkurta ir pateko Tarybų Sąjungos ir jos įkurtos Varšuvos sutarties organizacijos įtakon. Po komunistų valdymo Čekoslovakijoje žlugimo 1989 m. ir po taikios Aksominės revoliucijos Čekoslovakija 1993 metų sausio 1 dieną valstybės draugiškai padalintos į Čekijos ir Slovakijos respublikas.

Čekija įstojo į NATO 1999 metais, į Europos Sąjungą – 2004 m.

Politinė sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Čekijos politinė sistema.

Valstybė pagal 1992 m. konstituciją – respublika, valstybės vadovas – prezidentas, jis taip pat ir ginkluotųjų pajėgų vadas. Prezidentą renka parlamentas penkerių metų kadencijai. Įstatymų leidžiamoji valdžia – Parlamentas, sudarytas iš aukštųjų rūmų – Senato ir žemųjų – Deputatų rūmų (Poslanecka Snemovna). Į abejus rūmus nariai renkami tiesioginiuose rinkimuose – 81 senatorius 6 metų kadencijai (trečdalis sudėties atnaujinama kas dvejus metus), 200 žemesniųjų rūmų narių – 4 metų kadencijai. Vykdomoji valdžia – Ministrų Taryba, atskaitinga Deputatų Rūmams.

Savivalda – municipalinės tarybos, renkamos ketveriems metams tiesioginiuose rinkimuose proporcinio atstovavimo sistema.

Svarbiausios politinės partijos:

  • Čekijos socialdemokratų partija
  • Čekijos ir Moravijos komunistų partija
  • Demokratinė piliečių partija
  • Krikščionių demokratų sąjunga-Čekoslovakijos liaudies partija
  • Laisvės sąjunga-Demokratinė sąjunga

Čekija ir Lietuva[taisyti | redaguoti kodą]

Čekai nuo XIII a. pradžios dalyvavo kryžiaus žygiuose į Prūsijos ir Lietuvos žemes. 1329 m. kryžiaus žygio į Žemaitiją metu pagrindinė kariuomenė, vadovauta Jono Liuksemburgo, sudaryta iš čekų.

Apie 1380 m. Čekijoje (Prahos universitete) studijavo pirmieji lietuviai. 1397 m. karalienė Jadvyga Prahos universitete įkūrė Lietuvių kolegiją. Žalgirio mūšyje lietuviams padėjo čekų algininkų daliniai. 14711526 m. Čekiją valdė Jogailaičiai.

XIX a. čekų tautinis judėjimas darė įtaką lietuvių tautiniam judėjimui, o čekų abėcėlės raidės ž, č, š įsitvirtino lietuviškoje abėcėlėje. 1883 m. J. Basanavičius, besitobulindamas Prahoje, parengė pirmąjį Aušros numerį.

Po Čekoslovakijos padalijimo (1993 m. sausio 1 d.), Lietuva pripažino Čekiją 1993 m. sausio 5 d., kitą dieną užmegzti diplomatiniai santykiai.

Administracinis suskirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Čekijos kraštai.
Pagrindinis straipsnis – Čekijos rajonai.
Čekijos administracinis žemėlapis

Čekija suskirstyta į 13 kraštų (kraj; skliausteliuose nurodyti centrai) ir vieną sostinės teritoriją* (hlavní město):

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Čekijos geografija.
Kraštovaizdis Čekijos šiaurėje

Klimatas vidutinis su šiltomis vasaromis ir šaltomis žiemomis, susiformavęs žemyninio ir Atlanto jūrinio klimato sąveikoje.

Ežerų mažai. Upės iš Čekijos teka į tris skirtingas jūras: Šiaurės jūrą, Baltijos jūrą ir Juodąją jūrą. Pagrindinės upės (skliaustuose – ilgis Čekijoje):

Aukščiausias taškas – Snežka (1602 m).

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Čekijos ekonomika.
Škoda Auto yra didžiausias mašinų gamintojas centrinėje Europoje

Čekija – pramoninė agrarinė valstybė. Svarbiausi naudingi ištekliai – bitumingos ir rusvosios anglys, lignitas. Vienos-Moravijos rajone išgaunama nafta. Taip pat kasamas kaolinas, urano rūda, grafitas, kvarcinis smėlis. 54 % teritorijos užima žemės ūkio naudmenos. Mašinų gamyba ir metalurgija – gaminama 70 % visų žinomų mašinų ir metalo gaminių.

Čekija yra garsi pasaulyje Bohemijos krištolu, porcelianu ir stiklu, pastarasis gaminamas Vakarų Čekijoje iš smulkučio smėlio. Viduramžių amatininkai garsėjo įstabiais vitražais. Šiandien Bohemijos stiklo dirbiniai vertinami dėl kokybės ir dailumo.

Demografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Čekijos demografija.

Čekijos gyventojų skaičius po truputį mažėja -0,08 %. 2003 m. apskaičiavimais. Čekijoje turi vieną iš mažiausių pasaulyje gimstamumo rodiklių.

Po 1946 m., kai iš Čekijos buvo išvaryta gausi vokiečių mažuma pagal gyventojų tautybę Čekija yra gana homogeniška. 2001 metų duomenimis, 90,1 proc. gyventojų – čekai, 1,8 proc. slovakai, yra vokiečių (0,4 %), romų (0,1 %), vengrų, ukrainiečių ir lenkų (0,5 %) mažumos. 3,6 % gyventojų laiko save moravais, 0,1 % – sileziečiais.

Tankiausiai gyvenama šiaurės rytinėje ir vakarinėje dalyse (daugiau 800 žm/km²), rečiausiai – pietinėje dalyje (mažiau 40 žm/km²).

Miestuose gyvena apie 74 % visų gyventojų. Didžiausi miestai:

Prahos senamiesčio panorama
Miestas Gyventojų (2003)
Praha 1 169 800
Brno 376 400
Ostrava 317 700
Pilzenas (Plzeň) 164 900
Olomoucas 102 900
Liberecas 99 600
Česke Budejovicai (České Budějovice) 98 600
Hradec Kralove (Hradec Králové) 97 500
Ūstis prie Labės 96 200
Pardubicė 90 700

Kalbos[taisyti | redaguoti kodą]

Anot 2001 m. surašymo, 94,9 % gyventojų kalba čekiškai, 2 % – slovakiškai, 2,3 % – kitomis kalbomis, 0,8 % – nėra duomenų. Pasak 2005 m. apklausos, 28 % Čekijos gyventojų gali susikalbėti vokiškai, 24 % – angliškai ir 20 % – rusiškai.[1]

Religija[taisyti | redaguoti kodą]

Čekija yra viena iš mažiausiai religingų šalių Europoje. Pasak 2001 m. gyventojų surašymo, 59 % gyventojų yra agnostikai, ateistai, netikintys arba neorganizuoti tikintys, 26,8 % – Romos katalikai, 2,5 % – protestantai[2]. Pasak 2005 m. Eurobarometer apklausos, 19 % Čekijos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“ (antras žemiausias procentas tarp ES šalių po Estijos), 50 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 30 % „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“.[3]

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Čekijos kultūra.

Kita informacija[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Čekija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Čekija

Žemėlapiai:

Laikas ir oras: