Leliūnai
Kitos reikšmės – Leliūnai (reikšmės).
| Leliūnai | ||
|---|---|---|
| ||
  Leliūnai |
||
| 55°28′26″š. pl. 25°23′35″r. ilg. / 55.474°š. pl. 25.393°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Utenos apskritis
| |
| Savivaldybė |  Utenos rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Leliūnų seniūnija | |
| Gyventojų | 362 | |
 Vikiteka |
Leliūnai | |
| Istoriniai pavadinimai | rus. Лелюны[2] | |
Leliūnai – miestelis Utenos rajono savivaldybėje, prie kelio A6 Kaunas–Zarasai–Daugpilis , 13 km į pietvakarius nuo Utenos. Seniūnijos, parapijos ir seniūnaitijos centras. Stovi Leliūnų Šv. Juozapo bažnyčia (pastatyta 1905 m.), veikia Leliūnų pagrindinė mokykla, biblioteka, paštas (LT-28027), tautodailininko Vytauto Valiušio keramikos muziejus, Leliūnų dvaro rūmai.
Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Liaudies etimologija byloja, kad miestelio pavadinimas kilęs nuo žodžio „liūnas“ – esą tame liūne nuskendusi prancūziškai kalbėjusi dvaro ponia (prancūzų kalboje prieš vyriškosios giminės daiktavardžius pridedamas artikelis le, t. y. gavosi le liūnas).
Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pro miestelį teka Asiūklė. Yra mitologijos paminklas – Leliūnų akmuo su dubeniu. Miestelį supa Leliūnų kaimas. Į vakarus nuo miestelio telkšo Leliūnų tvenkinys.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuo XVII a. pradžioje minimas Leliūnų dvaras ir kaimas. Pirmoji Leliūnų bažnyčia pastatyta 1698 m. Miestelis pradėjo augti, kai pro Leliūnus buvo nutiestas plentas Kaunas–Zarasai. 1853 m. minima parapinė mokykla, o 1788 m. buvo pastatyta antroji – Šv. Juozapo parapijinė bažnyčia.[3] 1863 m. miestelio apylinkėse kovėsi K. Lukošiūno sukilėlių būrys. XIX a. Leliūnai buvo miestelis ir dvaras Vilkmergės apskrities Alantos valsčiuje.[4][5] Vietos gyventojai prisidėjo prie lietuviškų knygų platinimo spaudos draudimo laikais, dalyvavo 1905 m. revoliucijos įvykiuose.
XX a. tarpukariu miestelyje veikė urėdija. 1941 m. apie 50 Leliūnų žydų nužudyta prie Utenos. 1941–1944 m. naciai miestelio mokykloje įsteigė karo belaisvių stovyklą. Pirmaisiais sovietinės okupacijos metais leliūniškiai rėmė Lietuvos partizanus ir patys aktyviai dalyvavo pasipriešinimo kovose.1949 m. lapkričio mėn. Leliūnų valsčiuje buvo įrengtas Vytauto apygardos Liūto partizanų rinktinės partizanų štabo bunkeris, 1950 m. aptiktas saugumo darbuotojų. Sovietmečiu buvo kolūkio centrinė gyvenvietė.[6] 1945 m. įkurta biblioteka, kultūros namai, senelių globos namai, medicinos punktas.
XX a. 8-ajame dešimtmetyje prijungtas Leliūnų kaimas, vėliau vėl atskirtas nuo miestelio. 1998 m. ant parapijos namų sienos atidengta lenta nužudytų partizanų atminimui. 2004 m. patvirtintas Leliūnų herbas.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
|---|---|---|
| XIX a. – 1919 m. | Alantos valsčius | Vilkmergės apskritis |
| 1919–1950 m. | Leliūnų valsčiaus centras | Utenos apskritis |
| 1950–1995 m. | Leliūnų apylinkės centras | Utenos rajonas |
| 1995– | Leliūnų seniūnijos centras | Utenos rajono savivaldybė |
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
 | |||||||||
| 1867 m.*[2] | 1897 m.sur. | 1902 m.[7] | 1923 m.sur.[8] | 1959 m.sur.[9] | 1970 m.sur.[10] | 1978 m.[11] | 1979 m.sur.[12] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 305 | 305 | 184 | 258 | 242 | 252 | 360 | 378 | ||
| 1985 m.[13] | 1989 m.sur.[14] | 2001 m.sur.[15] | 2006 m. | 2011 m.sur.[16] | 2021 m.sur.[17] | - | - | ||
| 416 | 518 | 483 | 503 | 412 | 362 | - | - | ||
| |||||||||
| |||||||||
Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Leliūnuose gimė:
- Juozas Karosas (1890–1981) – kompozitorius, vargonininkas, dirigentas ir pedagogas.
- Juozas Strolia (1897–1969) – smuikininkas, kompozitorius ir muzikologas.
- Jonas Danyla (1905–2000) – Lietuvos jėzuitų provincijolas.
- Vytautas Augustinas (1912–1999) – fotografas.
- Klemensas Gutauskas (1915–2022) – Panevėžio katedros klebonas.
- Kazimieras Meškauskas (1917–2011) – ekonomistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras.
- Algimantas Baltakis (1930–2022) – rašytojas.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ 2,0 2,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 3 (Лаарсъ — Оятъ). СПб, 1867, 26 psl.
- ↑ „Leliūnų seniūnija“. utena.lt. Suarchyvuotas originalas 2016-04-22. Nuoroda tikrinta 2016-04-28.
- ↑ Leluny. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. V (Kutowa Wola — Malczyce). Warszawa, 1884, 135 psl. (lenk.)
- ↑ Leluny (2). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XV, cz. 2 (Januszpol — Żyżkowo; Aleksin — Wola Justowska). Warszawa, 1902, 217 psl. (lenk.)
- ↑ Leliūnai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 714 psl.
- ↑ Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- ↑ Leliūnai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 315 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Leliūnai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1980. T.VI: Kombinacija-Lietuvos, 417 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Leliūnai 1. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 505
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Utenos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Leliūnai. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 69 psl.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Utenos krašto enciklopedija Archyvuota kopija 2006-04-13 iš Wayback Machine projekto.
- Vytauto Valiušio keramikos muziejus
| |||||||||||||||||
|
Aplinkinės gyvenvietės | |||||||||||
|
Rubikiai – 13 km Mačionys – 5 km |
UTENA – 15 km ANTALGĖ – 6 km |
| ||||||||
|
|||||||||||
| Skiemonys – 13 km | Pakalniai – 8 km | ||||||||||
