JAV–Lietuvos santykiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Jungtinių Amerikos Valstijų ir Lietuvos santykiai – dvišaliai santykiai tarp Lietuvos ir JAV.

JAV gyvena apie 650 000 lietuvių kilmės amerikiečių – tai didžiausia ir svarbiausia lietuvių bendruomenė už Lietuvos ribų. Oficialūs diplomatiniai santykiai su JAV užmegzti 1922 m. liepos 28 d., o atkūrus nepriklausomybę atnaujinti 1991 m. rugsėjo 6 d. Visos sovietinės okupacijos metais nepripažino Baltijos šalių TSRS dalimi, pripažino Lietuvos Respublikos diplomatinę tarnybą. 1992 m. spalio 2 d. Vilniuje įkurta JAV ambasada, vėliau įsteigti generaliniai konsulai Niujorke (dar tarpukariu), Čikagoje ir Los Andžele.

Santykių istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ryšiai su JAV prieš Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Spėjama, kad pirmieji diplomatiniai kontaktai tarp JAV ir tuometės ATR užmegzti XVIII a. aštuntajame ar dešimtajame dešimtmetyje, JAV paskelbus nepriklausomybę. Galimybė vystyti dvišalius santykius nutrūko po ATR padalijimo. Tuo tarpu kitokio pobūdžio kontaktų būta ir anksčiau – pirmuoju lietuviu, apsigyvenusiu dabartinės JAV teritorijoje laikomas Karolis Aleksandras Kursius, emigravęs XVII a. ir Naujajame Amsterdame (dabartinis Manhatanas) įkūręs pirmąją lotynišką mokyklą Naujajame Amsterdame (Niujorke).[1] Rusijos imperijoje panaikinus baudžiavą laikui bėgant ėmė augti emigracija į JAV dėl ekonominių, taip pat socialinių-religinių priežasčių, išaugusi XIX a. 9-ajame dešimtmetyje, nepaisant to, kad Rusijos imperijoje emigracija buvo oficialiai draudžiama. Nuo 1908 m. migracijos tempas galėjo prilėtėti priėmus antiimigracinius įstatymus, tačiau Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse vėl paspartėjo. Iki nepriklausomos Respublikos paskelbimo JAV gyveno ir aktyviai reiškėsi daug žymių Lietuvoje gimusių asmenų – Ema Goldman, Aaron Harry Gorson, taip pat laikinai gyveno Albinas Rimka, Žemaitė, Jonas Šliūpas ir kiti.

Dauguma emigrantų iš etnografinių Lietuvos žemių buvo neturtingi ir menko išsilavinimo, dirbo nekvalifikuotos darbus anglies kasyklose Pensilvanijoje, siuvimo fabrikuose Naujojoje Anglijoje (Baltimorėje, Bostone) ir skerdyklose Čikagoje.[2] Apie antisanitarines ir vergiškas to meto daugumos migrantų darbo sąlygas buvo išleista knyga Džiunglės. JAV gyvenančių lietuvių inteligentija įkūrė iki 1914 m. įkūrė tokias organizacijas kaip Tėvynės mylėtojų draugiją.

Ryšiai su JAV Lietuvai tapus nepriklausoma respublika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvai tapus nepriklausomai buvo užmegzti de facto santykiai, 1922 m. – de jure diplomatiniai santykiai. Dar 1920 m. Jonas Vileišis paskirtas Lietuvos misijos pirmininku, turėjusiu kelti Lietuvos tarptautinio pripažinimo klausimą. 1922 m. Lietuvą galop pripažinus, Kaune galop paskirtas nepaprastasis pasiuntinys Frederick W.B. Coleman, o 1923 m. laikinąjį reikalų patikėtinį Jungtinėse Amerikos Valstijose pakeitė nuolatinis pasiuntinys Kazys Bizauskas. 1922 m.-1940 m. abišaliai santykiai apibūdinti kaip geri, daliai JAV lietuvių aktyviai besireiškiant visuomeniniame gyvenime ir bendradarbiavimu su Lietuva. Vieni geriausių Amerikos lietuvių paramos Lietuvai pavyzdžių – JAV lietuvių krepšinio specialistų Joseph Žukas ir Konnie Savickas bei kitų atvykimas treniruoti Lietuvos vyrų rinktinės ir galop – JAV rinktinės krepšininko Prano Lubino prisidėjimas prie 1939 m. Lietuvos triumfo Europos čempionate, kur Pranas Lubinas buvo žaidžiantysis treneris. Lėktuvu Atlanto vandenyną siekę perskristi lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas taip pat buvo lietuviai emigrantai JAV.

Ryšiai su JAV netekus nepriklausomybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavus SSRS, paskutinis tarpukario ambasadorius Owen J.C. Norem Lietuvą paliko 1940 m. vasarą. Po Antrojo pasaulinio karo kilusi milžinišką pabėgėlių banga į JAV ilgainiui sukūrė tvirtą JAV lietuvių bendruomenę, besistengusią paveikti JAV požiūrį į padėtį okupuotuose Baltijos šalyse (nuo 1955 m. čia įsikūrė VLIK, dar 1940 m. – Amerikos lietuvių taryba). JAV administracija nepripažino Baltijos šalių okupacijos, ryšiai su Lietuva iš esmės nutrūko. Kita vertus, 1941 m. tarp JAV ir Didžiosios Britanijos (o vėliau ir dar kitų valstybių) pasirašytos Atlanto chartijos punktas apie visų iki karo egzistavusių suverenių valstybių, taigi ir Lietuvos, atkūrimo karui pasibaigus nebuvo įgyvendintas.

Skirtingų JAV prezidentų administracijų bendradarbiavimas ir moralinė parama Amerikos lietuvių organizacijoms buvo nevienoda. 1940 m. rugsėjo 15 d. tuometis prezidentas F. Ruzveltas priėmė gausią lietuvių delegaciją su prezidentui adresuotu raštu. Atsiminimuose rašoma, kad F. Ruzveltas žadėjęs „Lietuva savo nepriklausomybės neprarado. Jos nepriklausomybė tik laikinai pertraukta. Ateis laikas, ir Lietuva vėl bus laisva. Tai atsitiks gal greičiau, negu jūs galite tikėtis“[3]

Turbūt didžiausią paramą dėl Lietuvos laisvės siekio SSRS okupacijos metu reiškė prezidentas Ronald Reagan, 1983 m. vasario 16-ąją pasveikinęs lietuvius su „65-siomis nepriklausomybės metinėmis“ ir savo kalboje pareiškęs, kad „kol laisvė yra draudžiama kitiems, ji nėra laisva ir čia“.[4] 1982-ųjų birželio 14 dieną Roaldas Reiganas buvo oficialiai paskelbęs Baltijos laisvės diena.[5]

Ryšiai su JAV atkūrus nepriklausomybę[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Santykiai po nepriklausomybės atkūrimo atnaujinti 1991 m. rugsėjo 6 d. Lietuva, kartu su kitomis Baltijos valstybėmis, pasirašė Partnerystės chartiją su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis 1998 m. sausio 16 d. Vašingtone, ja padėti pamatai narystei NATO.[6] 2004 m. Lietuvai tapus NATO nare sustiprėjo dvišalis politinis ir karinis bendradarbiavimas.

2003 m. Lietuvoje lankėsi tuometis prezidentas Džordžas Bušas jaunesnysis.[7]

JAV pasiuntinių ir ambasadorių Lietuvai sąrašas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos pasiuntinių ir ambasadorių JAV sąrašas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]