Voldemaras Vytautas Čarneckis
| Voldemaras Vytautas Čarneckis | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1893 m. sausio 9 d. Pajiesys, Marijampolės apskritis |
| Mirė | 1942 m. lapkričio 4 d. (49 metai) Sverdlovskas, RTFSR, SSRS |
| Tėvas | Antano Čarneckis |
| Motina | Juzė Gegužinskaitė |
| Lietuvos Respublikos Seimo atstovas | |
| Veikla | Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas |
| Alma mater | Aleksandro II elektrotechnikos institutas |
| Žymūs apdovanojimai | |
 Vikiteka |
Voldemaras Vytautas Čarneckis |
Voldemaras Vytautas Čarneckis (1893 m. sausio 9 d. Pajiesys, Marijampolės apskritis – 1942 m. lapkričio 4 d. Sverdlovskas, dab. Jekaterinburgas) – Lietuvos politinis veikėjas, diplomatas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė girininko Antano Čarneckio ir ūkininkaitės Juzės Gegužinskaitės šeimoje. 1903 m. baigė Mockavos pradžios mokyklą ir 1911 m. Suvalkų gimnaziją.[1] 1911–1916 m. studijavo Aleksandro II elektrotechnikos institute Sankt Peterburge, dalyvavo lietuvių studentų savišalpos draugijos veikloje, buvo jų ateitininkų kuopos pirmininkas.
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje dirbo Vilniuje Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti. 1916 m. mobilizuotas į Rusijos imperijos kariuomenės inžinierių brigadą ir karininku išsiųstas į frontą. 1917 m. gruodžio 2-4 d. Rovne vykusio Rusijos kariuomenės Pietvakarių fronto lietuvių karių suvažiavimo išrinktas jo vadovaujamas Atskirosios armijos lietuvių karių vykdomasis komitetas pradėjo rūpintis, kad būtų suformuotas Lietuvių atskirasis batalionas. 1918 m. sausio – gegužės mėn. bataliono vadas.
1918 m. liepos mėn. grįžo į Lietuvą, 1918 m. lapkričio mėn. kooptuotas į Lietuvos Tarybą. Su A. Stulginskiu organizavo Lietuvių karo pabėgėlių grąžinimo komisiją. 1918 m. gruodžio 26 d. – 1919 m. kovo 12 d. II Mykolo Sleževičiaus ministrų kabinete Finansų ministerijos valdytojas, 1919 m. kovo 12 d. – 1919 m. balandžio 12 d. III Prano Dovydaičio, 1919 m. balandžio 12 d. – 1919 m. spalio 7 d. IV Mykolo Sleževičiaus ir 1919 m. spalio 7 d. – 1920 m. birželio 19 d. V Ernesto Galvanausko ministrų kabinetuose – susisiekimo ministras.
Lietuvos krikščionių demokratų partijos Centro komiteto narys. 1920 m. gegužės 15 d. – 1921 m. lapkričio 4 d. Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas IV (Telšių) rinkimų apygardoje. Priklausė Lietuvos ūkininkų sąjungos frakcijai, įėjusiai į Lietuvos krikščionių demokratų partijos bloką.[2] Atsistatydino perėjęs į diplomatinę tarnybą.
1920 m. Lietuvos derybų su Lenkija delegacijos Suvalkuose narys. 1920 m. pabaigoje dalyvavo Tautų sąjungos konferencijoje Ženevoje. 1921–1923 m. Mažosios Lietuvos vyriausybės įgaliotinis, vėliau Lietuvos Respublikos laikinasis reikalų patikėtinis JAV, 1923–1924 m. – Didžiojoje Britanijoje.
1924 m. birželio 18 d. – 1925 m. vasario 4 d. X Antano Tumėno ir 1925 m. vasario 4 d. – 1925 m. rugsėjo 25 d. XI Vytauto Petrulio ministrų kabinetuose – užsienio reikalų ministras. 1925–1939 m. nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje. 1939–1940 m. užsienio reikalų ministerijos Teisių ir administracinio departamento direktorius. 1940 m. Vilniaus ir Vilniaus krašto perdavimo Lietuvos Respublikai bei Lietuvos ir TSRS savitarpio pagalbos sutarties komisijos narys.
1940–1941 m. dirbo LTSR maisto pramonės liaudies komisariate. 1941 m. birželio 14 d. NKVD suimtas, išvežtas į Sverdlovsko lagerius, 1942 m. spalio 17 d. Ypatingojo pasitarimo nuteistas mirti, lapkričio 4 d. sušaudytas.[3]
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinas (1932 02 15)
- Šaulių žvaigždės medalis (1939)
- Italijos Šv. Morico ir Lazario II laipsnio ordinas (1939)
- Italijos Karūnos I laipsnio ordinas (1937)
- Italijos Karūnos II laipsnio ordinas (1927)
- Italijos Žvaigždės I laipsnio ordinas (1933)
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Čarneckis Voldemaras, Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos su atvaizdais, Klaipėda, 1924, p. 14;
- Čarneckis Voldemaras, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1954, t. 4, p. 144;
- Lietuvos gyventojų genocidas, t. 1: 1939–1941, Vilnius, 1992, p;
- Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940, Kaunas, 1999, p. 127–148;
- Veilentienė A., Čarneckis Valdemaras, Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas, sud. A. Ragauskas, M. Tamošaitis, Vilnius, 2006, p. 119–121.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Algirdas Banevičius. 111 Lietuvos valstybės 1918–1940 politikos veikėjų: enciklopedinis žinynas. Vilnius: Knyga, 1991, 47 p. ISBN 5-89942-585-7.
- ↑ Žydrūnas Mačiukas. Steigiamojo Seimo atstovai. Seimas
- ↑ Kazimieras Tamašauskas. Voldemaras Vytautas Čarneckis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 264 psl.