Bronys Raila

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Bronys Raila
Gimė: 1909 m. kovo 23 d.
Plaučiškiai, Rozalimo valsčius
Mirė: 1997 m. balandžio 13 d. (88 metai)
Los Andželas, JAV
Veikla: žurnalistas, literatūrologas, rašytojas, poetas, vertėjas
Alma mater: Vytauto Didžiojo universitetas
Žymūs apdovanojimai:

Bronys Raila (1909 m. kovo 23 d. Plaučiškių kaime, Rozalimo valsčius, Panevėžio apskritis – 1997 m. balandžio 13 d. Los Andžele) – ideologas, žurnalistas, literatūrologas, rašytojas, poetas, vertėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

19191923 m. mokėsi Rozalimo vidurinėje mokykloje, 1927 m. baigė Panevėžio gimnaziją, 19271932 m. studijavo Lietuvos universiteto Humanitariniame fakultete teatro meną, lietuvių, rusų, anglų kalbas ir literatūrą, 19321934 m. – Kauno konservatorijoje muziką ir dainavimą. 1939 m. baigė Paryžiaus universiteto Aukštąjį tarptautinių santykių institutą.

Buvo moksleivių organizacijos „Žiežirba“ narys, 19281930 m. laikraščių „Studentas“, „Žaizdras“ redakcijų narys, 1929 m. vasario 15 d. studentų demonstracijos organizatorius, suimtas.

Kairiųjų ideologas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

19301931 m. vienas iš kairiųjų rašytojų almanacho „Trečias frontas“ ideologų ir redaktorių. Kiti bendradarbiai: Kazys Boruta, Butkų Juzė, Petras Cvirka, Kazys Jakubėnas, Kostas Korsakas, Bronys Raila, Jonas Šimkus ir vėliau prisidėję Valys Drazdauskas, Salomėja Nėris.

Tautininkų ideologas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos tautininkų sąjungos narys. 19321937 m. ir 19391940 m. Kauno valstybės radiofono spaudos apžvalgos redaktorius ir pranešėjas, 19361937 m. savaitraščio „Mūsų kraštas“ bendradarbis, 19371939 m. laikraščio „Lietuvos aidas“ korespondentas Paryžiuje ir Vakarų Europoje. 1939 m. – žurnalo „Vairas“ redakcijos sekretorius. „Vairas“ telkė aršesnius tautininkus, kurių netenkino Lietuvos prezidento Antano Smetonos nuosaikumas. 19391940 m. – „Lietuvos aido“ dieninės laidos užsienio politikos redaktorius.

1940 m. birželio 15 d. sovietų kariuomenė okupavo Lietuvą. Valstiečių liaudininkų dienraščio Lietuvos žinių redaktorius Jonas Šimkus buvo paskirtas valstybinio dienraščio Lietuvos aidas vyriausiu redaktoriumi. Bronys Raila aplankė jį, pažįstamą iš Trečio fronto laikų. Tačiau naujasis redaktorius jam patarė kuo greičiau išvykti į užsienį. 1940 m. birželio 21 d. Bronys Raila pabėgo į Vokietiją. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje rasti jo 1940 metais rašyti prokomunistiniai eilėraščiai: „Išsilaisvinimas“, "Dėkui tau, raudonarmieti! ", „Tautų brolybė“, „Niekuomet nesugrįš“. [1]

Sukilėlių ideologas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bronys Raila buvo vienas iš Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) steigėjų, LAF propagandos komisijos pirmininkas, „beveik dešinioji pulkininko Kazio Škirpos ranka“. [2] 1941 m. sausio 25 d. LAF vadas Kazys Škirpa įteikė nacių Vokietijos karinei žvalgybai planą „Pasiūlymas Lietuvai išlaisvinti“, kuriame antras iš trijų pasirengimo etapų buvo „Paruošimas viešosios opinijos ir lietuvių tautos pasiryžimo lemiančiam veiksmui“. Kazio Škirpos pageidavimu Bronys Raila parašė brošiūrą „Už ką kovoja aktyvistai“. Joje žydams prikišama, kad jie aktyviai dalyvavo naikinant Lietuvos valstybę. Komunizmo ideologija kildinama iš žydų ir jų prigimties, kaip tvirtino Adolfas Hitleris knygoje Mano kova. Žydai smerkiami, kad nesiduoda asimiliuojami. Ateityje regima Lietuva be žydų: „Sutartinai su atgimstančios Europos ariška dvasia turėsią būti atskirti nuo Lietuvos valstybinio ir tautinio kūno“. Atsišaukimu „Amžiams išvaduokime Lietuvą nuo žydijos jungo“. žydai laikomi pražūtingos ideologijos komunizmo skleidėjais, kaltinami, kad įsivyravo Lietuvos ekonomikoje ir užplūdo miestus. Skelbiamas nuosprendis: „Senoji Vytauto didžiojo laikais suteikta Lietuvoje prieglaudos teisė žydams yra visiškai ir galutinai atšaukiama“. Žydams siūloma nedelsiant palikti Lietuvos žemę. Žydų valdomą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą planuojama perduoti lietuvių tautos nuosavybėn. [3] [4] Bronys Raila įsivaizdavo „naująją Lietuvą“ kaip vienpartinę tautinę diktatūrą, grynai lietuvišką, be žydų ar kitų mažumų, vedamą savo vado ir Didžiosios Vokietijos.[5] Istorikas Valentinas Brandišauskas tvirtino, jog Lietuvių aktyvistų fronto antisemitinė retorika minimaliai veikė masinę Lietuvos sąmonę, o sukilimo metu rengtus pogromus ir šaudymus lėmė vietinės priežastys. [3] Tačiau Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti patvirtino išvadas, jog pogromus bandyta pateisinti antisemitine propaganda, prilyginančia žydus bolševizmui, ir Lietuvos laikinosios vyriausybės bei Lietuvių aktyvistų fronto antisemitinės pažiūros yra gerai dokumentuotos. [6]

1942 m. Bronys Raila grįžo į Lietuvą, 19421944 m. – Šiaulių savaitraščio „Tėviškė“ teatro kritikas.

Išeivijos lietuvių ideologas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1944 m. Bronys Raila emigravo į Prancūziją, 1948 m. – į JAV.

Nuo 1949 m. „Vienybės“ redaktorius Brukline, 19501951 m. – žurnalo „Nemunas“ redakcinės kolegijos narys, Lietuvos rezistencinės santarvės žurnalo „Santarvė“ vienas iš steigėjų ir redakcinės kolegijos narių, [7] 19511958 m. žurnalo „Santarvė“ atstovas Amerikoje. Nuo 1975 m. dirbo radijo stočių „ Laisvė“, vėliau – „Laisvoji Europa“ lietuvių kultūros ir Lietuvos politinių įvykių komentatoriumi.

Daugiausia rašė Lietuvos užsienio ir vidaus politikos, kalbos ir žurnalistikos, dailės, teatro kritikos temomis. Pasirašydavo kriptonimu Bronius R., slapyvardžiais A. Daumantas, A. Valkiniškis, Jurgis Lengvenis, Algis Daujotas, J. Pajauta ir kt. Gyvendamas JAV, parašė ir išleido 14 rinkinių, į kuriuos sudėjo esė, literatūros kronikas, radijo komentarus, politikos ir kultūros straipsnius. Lietuvos žurnalistų sąjungos narys.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Barbaras rėkia, eilėraščiai, 1930 m.
  • Tamsiausia prieš aušrą, publicistika, 1960 m.
  • Iš paskendusio pasaulio, publicistika, 1962 m.
  • Laumių juosta, publicistika, 1966 m.
  • Dialogas su Lietuviais, 1970 m.
  • Versmės ir verpetai, 1970 m.
  • Paguoda, 1974 m.
  • Bastūno maištas, 1977 m.
  • Vaivos Rykštė: Šimtas prakalbų į Lietuvą, (1975–1979 m.), 1980 m.
  • Kitokios Lietuvos ilgesys: Šimtas prakalbų į Lietuvą, (1980–1982 m.), 1983 m.
  • Raibos agavos, 1983 m.
  • Tave mylėti tegalima iš tolo, publicistika, 1986 m.
  • Kryžkelės: radijo prakalbos į Lietuva (1986–1988 m.), publicistika, 1989 m.
  • Kodėl antraip?, publicistika, 1991 m.
  • Kitokios Lietuvos ilgesys, publicistika, 1993 m.
  • Kuo alsavom, publicistika, 1994 m.
  • Rašalo ašaros, publicistika, 1995 m.
  • Nuo vakarykštės iki rytdienos: tautos laisvėjimo vaivorykštė, publicistika, 1996 m.
  • Liudininko poringės: Minčių ir išgyvenimų pėdsakais (1944–1996 m.), publicistika, 1997 m.

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]