Kęstutis Jokubynas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Kęstutis Jokubynas
Kestutis Jokubynas2.JPG
Gimė: 1930 m. gegužės 16 d.
Karkliniuose, Vilkaviškio apskritis
Mirė: 2016 m. spalio 6 d. (86 metai)
Veikla: Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam režimui veikėjas, nelegalaus leidinio „Laisvės šauklys“ iniciatorius ir leidėjas, Laisvosios Europos radijo lietuvių redakcijos darbuotojas
Alma mater: 1947 m. Vilniaus universitetas
Žymūs apdovanojimai:

Kęstutis Jokubynas (1930 m. gegužės 16 d. Karkliniuose, Vilkaviškio apskritis2016 m. spalio 6 d.), Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam režimui veikėjas, nelegalaus leidinio „Laisvės šauklys“ iniciatorius ir leidėjas, Laisvosios Europos radijo lietuvių redakcijos darbuotojas.

Už pasipriešinimo veiklą sovietų lageriuose praleido 17 metų.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Su kitais Marijampolės gimnazijos moksleiviais leido ir platino pogrindinį leidinį „Lietuvos varpas“. 1947 m. studijavo Vilniaus universitete. 1947 m. gruodžio mėn. suimtas, 1948 m. balandžio mėn. Ypatingojo pasitarimo už antisovietinę veiklą nuteistas, iki 1954 m. birželio mėn. kalėjo Intalage. Negavęs leidimo grįžti į Lietuvą gyveno tremtyje Krasnojarsko krašte su 1948 m. ištremtais tėvais. KGB buvo persekiojamas, verbuojamas tapti slaptuoju informatoriumi.

1957 m. rugpjūčio mėn. suimtas per bandymą pabėgti į užsienį Igarkos uoste, kaip mokantis anglų kalbą apkaltintas bendradarbiavęs su Didžiosios Britanijos žvalgyba. Kalintas Taišeto ir Mordovijos lageriuose. 1967 m. grįžo į Lietuvą. Dirbo Vilniaus techninėje bibliotekoje, 1974 m. neakivaizdžiai baigė biblioteninkystės studijas Vilniaus universitete.[1]

1976-1977 m. su Juliumi Sasnausku, Dalia Sasnauskiene, Jonu Volungevičiumi, Jonu Pratusevičiumi, Angele ir Romualdu Ragaišiais, Birute Barauskaite, Zita Vanagaite, Elena ir Antanu Terleckais bei kitais leido nelegalų leidinį „Laisvės šauklys“, kuris paruošė dirvą LLL susikūrimui. „Laisvės šauklys“ siekė:

  • žadinti tautoje viltį, kad po kurio laiko bus atkurtas Lietuvos nepriklausomybė, tačiau tauta atgaus laisvę tik aktyviai, neginkluotomis priemonėmis kovodama už ją;
  • išsaugoti Lietuvos tautinę istorinę atmintį;
  • formuoti ir ugdyti tautinę lietuvių savimonę, ypač jaunimo;
  • kovoti prieš rusifikaciją ir išaiškinti tautai formuluotės „prieš vėją nepapūsi“, žalą.[2].

1975 m. K. Jokubynas jau buvo praleidęs 17 metų sovietų lageriuose. Jis nuolat dalyvavo žmogaus teisių gynimo sąjūdyje Maskvoje ir Vilniuje, dėl to KGB persekiotas.[1]

1975 m. gruodį per plauką išvengė arešto: paprastai visada ateidavęs tiksliai sutartu laiku, K. Jokubynas tąkart pavėlavo pasitikti į Sergejaus Kovaliovo, žymaus disidento, kovotojo už laisvę ir demokratiją, teismo procesą Vilniuje atvykusius disidentus iš Maskvos ir Leningrado. Tai jį išgelbėjo nuo arešto, o V. Petkų, A. Terlecką, J. Volungevičių ir V. Smolkiną sovietų saugumiečiai sulaikė.[3]

Apie 1976 m., įkalbintas Balio Gajausko, išvertė dalį Aleksandro Solženicyno knygos „Gulago archipelagas“.[4]

Palaikė ryšius su buvusiu „The Financial Times“ korespondentu Maskvoje Deividu Sateriu, su kuriuo susipažino Maskvoje ir susitarė susitikti Vilniuje, kur gyveno K. Jokubynas.

1977 m. vasarį, paskatintas K. Jokubyno, žurnalistas atvyko į Vilnių. K. Jokubynas D. Sateriui nurodė žmonių, su kuriais galima būtų pasikalbėti Rygoje ir Taline, pavardes, Vilniuje nusivedė pas Antaną Terlecką, kurio namuose užmiestyje prie Nemenčinės plento žurnalistas susitiko su kitais disidentais, kurie jį supažindino su tikrąja Lietuvos padėtimi.[5] Balandį D. Sateris, remdamasis Baltijos šalyse surinkta medžiaga, išspausdino straipsnį „The Ghost in the machine“ leidinyje „The Financial Times“ (gegužę perspausdinta Le Matin de Paris“).[6]

Tą vakarą K. Jokubyną, pakeliui į susitikimą su D. Sateriu viešbutyje „Neringa“ areštavo: apsupo penki neuniformuoti vyrai ir nusivežė į milicijos skyrių Dzeržinskio (dabartinėje Kalvarijų) gatvėje – tą patį, į kurį buvo atvežtas po suėmimo 1947 m. Jis buvo uždarytas kameroje, po to prasidėjo apklausa. Tardė milicijos karininkas – jis aiškiai buvo girtas ir kalbėjo keistu lietuvių ir rusų kalbos mišiniu.[5] Milicininkas pareiškė, kad K. Jokubynas įtariamas taupomosios kasos apiplėšimu (tą dieną gatvėse budėjo daug milicininkų – taksi vairuotojo teigimu, buvo užpulta taupomoji kasa, žuvo pareigūnas). „Tai jūsų žaidimas, ir aš jame nedalyvausiu“, – pareiškė jam K. Jokubynas. Jį greitai paleido, nors buvo „atpažintas“ dalyvavęs ginkluotame užpuolime.[6]

Gavęs leidimą 1977 m. emigravo pas brolį į Kanadą, vėliau persikėlė į Miuncheną.[1]

1978 m., paskatintas Nobelio taikos premijos laureato Andrejaus Sacharovo kreipimosi į pasaulio visuomenę apginti politinį kalinį Balį Gajauską, kartu su Dr. Kroniku Liubarskiu (jiedu kalėjo kartu su B. Gajausku), rašė dr. Kordonui, įsipareigojusiam ginti žmogaus teises bei teikti pagalbą krikščionims nelaimėje, kad atkreiptų į tai dėmesį. Ypač daug pastangų ir jautrumo visomis išgalėmis padėti B. Gajauskui bei jo šeimai rodė K. Jokubynas.[7]

Vokietijoje dirbo Laisvosios Europos radijo lietuvių redakcijoje, JAV Kongreso finansuojamoje žiniasklaidos bendrovėje, transliuojančioje laidas Rytų Europa ir Pietryčių Europos, Rusijos, Kaukazo, Vidurinės ir Pietvakarių Azijos bei Artimųjų Rytų šalims. K. Jokubynas turėjo gerų ryšių ne tik su LLL žmonėmis, bet ir su rusų disidentais, taip pat ir su akademiku Andrejumi Sacharovu. Todėl būtent per K. Jokubyną dirbusiems Laisvosios Europos radijo lietuvių redakcijoje buvo galima gauti labai daug ir įvairios informacijos.[8]

K. Jokubynas radijuje vedė dvi pusvalandines laidas per savaitę apie disidentus. Tuose pusvalandžiuose buvo pakankamai vietos polemikai, ir tai buvo vieta ir laikas, kur galėjo prasiveržti patriotiniai jausmai, tačiau objektyvumo buvo stengiamasi laikytis.[8]

1990-1994 m. dirbo Laisvosios Europos radijo lietuvių skyriaus direktoriaus pavaduotoju.

1994-2001 m. gyveno JAV.[1]

2001 m. K. Jokubynas grįžo į Lietuvą, nors tik emigravęs į Kanadą kalbėjo, jog nesitiki kada nors grįžti į Tėvynę.[9]

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Citatos iš straipsnių[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Trečdalis gyvenimo gulage („Akiračiai“, 1977 m., nr. 10)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pokalbis su K. Jokubynu vyko išeivijoje, todėl daugiausia kalba sukosi apie lagerį ir gyvenimą svetur.

  • Apie lietuvių požiūrį į grįžtančius iš lagerių:.

„Daug kas žiūri su užuojauta, nes paliestų represijų žmonių Lietuvoje nemaža. Kiti – net su pasipiktinimu ir pavydu, kad jų buvusieji priešai išliko gyvi. Nuo pirmųjų – visokeriopa pagalba, nuo antrųjų, kaip ir nuo valdžios, - jokios. Daliai visai negalima grįžti Lietuvon (buvusiems aktyviems partizanams, senosios Lietuvos vyriausybės bei partizanų vadovams), nors būna išimčių. Tiems, kurie grįžta, sunkumai kaip ir bet kam, persikėlusiam į naują vietą. Papildomai – gauti darbą, nes net ir nepriešiški įmonių vadovai bijo priimti“.

  • Apie Vilniaus universitete baigtus mokslus:.

„Nors mano įstojimo dokumentus sutvarkė rektorate dirbęs pažįstamas, nemanau, kad tai buvo išimtis. Pažinojau ne vieną buvusį politkalinį, kuris baigė studijas. Net ir lageryje į besimokančius valdžia žiūrėjo teigiamai. Matyt, tiki mokslo, ypač marksistinio, jėga, be to, nori žmogų užimti, duoti jam tikslą, kad neliktų laiko politikai. Baigęs mokslus lengviau gaus geresnį darbą ir gal apsiramins, nemaištaus“.[9]

K. Jokubynas. Gulagas ir okupuotos Lietuvos aktualijos („Į laisvę“, 1977 m., nr. 71)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Apie lagerį:.

„Viena svarbiausių žmogaus savybių - sugebėjimas atsiminti. Bet ne mažiau nuostabus ir žmogaus sugebėjimas užmiršti. Kokios sunkios pirmosios dienos ir savaitės kalėjime! (…) Kalėjimas - lyg koks slogus sapnas. Ir, jei žmogus nesugebėtų užmiršti praeities ir priimti dabarties kaip vienintelės tikrovės, jis dažnu atveju žudytųsi arba išprotėtų“.

  • Apie pasirinkimo sunkumą:.

„Pirmiausia noriu priminti, kad okupuotoje Lietuvoje kiekvienas sąmoningas lietuvis turi išspręsti dilemą - su kuo? GYvenimas reikalauja daugiau, negu eilinis žmogus pajėgia. Gyvenimas verčia tapti arba didvyriu, arba niekšu. Taigi dilema sunkiai sprendžiama. Ir retai kam pavyksta išsilaikyti tame vidurio kelyje: tarp didvyrio ir niekšo. Oficialioji formulė, nors viešai neskelbiama, bet visiems gerai žinoma: kas ne su mumis - tas prieš mus“.

„Tuo metu pro duris įleido dar vieną vyrą, pamušta akimi ir jį tardytojas paklausė: - Kurį iš sėdinčių vyrų jūs atpažįstate dalyvavusį praeitą naktį ginkluotame užpuolime? - Šitą, - ilgai negalvojęs, žmogus pirštu dūrė į mane. Man liepė atsistoti, pasisukti šonu. - Kaip jį atpažįstate? Pagal ūgį? Pagal eiseną? - tęsė tardytojas. - Pagal ūgį, pagal eiseną, - kartojo žmogelis. Aš jį užsipuoliau, kodėl jis meluoja. Kur jis mane matė? Bet jam atsakyti neleido ir tuoj išvedė. (…) Berašant (protokolą - aut. past.) svaidėmės pastabomis. Tardytojas: „Prieš vėją nepapūsi“… Aš: „Aš ir nepučiu“… Tardytojas: „Sapnuojasi jums ta vasario 16-oji“… Aš: „Man tai ne. KGB tai tikrai sapnuojasi, jei tokių priemonių turi griebtis“… (…) Taip ir paleido, nors buvau „atpažintas“ dalyvavęs ginkluotame užpuolime. Žinoma, susitikimas su David Satter buvo sutrukdytas, ačiū Dievui, ne visai“.[6]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]