Andrioniškis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Portal.svg
Andrioniškis
Helikopteris (6).jpg
Gyvenvietė iš paukščio skrydžio
Andrioniskioherbas.PNG

Andrioniškis
Koordinatės 55°35′49″N 25°02′38″E / 55.597°N 25.044°E / 55.597; 25.044 (Andrioniškis)Koordinatės: 55°35′49″N 25°02′38″E / 55.597°N 25.044°E / 55.597; 25.044 (Andrioniškis)
Apskritis Utenos apskrities vėliava Utenos apskritis
Savivaldybė Anykščių rajono savivaldybė
Seniūnija Andrioniškio seniūnija
Gyventojų skaičius 278 (2001 m.)
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Andrióniškis
Kilmininkas: Andrióniškio
Naudininkas: Andrióniškiui
Galininkas: Andrióniškį
Įnagininkas: Andrióniškiu
Vietininkas: Andrióniškyje
  • rus. Андронишки

Andrioniškis – miestelis Anykščių rajono savivaldybės teritorijoje, prie kelio  175  PagojėSedeikiaiViešintosNociūnai , dešiniajame Šventosios krante prie Griežos žiočių. Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos (Andrioniškio dešinioji ir Andrioniškio kairioji).

Stovi Andrioniškio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (pastatyta 1935 m.), veikia Anykščių A. Baranausko mokyklos pradinio ugdymo skyrius (nuo 1950 m.) [2], paštas (LT-29042), bendruomenės slaugytojos kabinetas.

Gamta ir geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Netoliese stūkso Palatavio piliakalnis ir Katinų akmuo.

Aplinkinės gyvenvietės[taisyti | redaguoti kodą]

Blank-50px.png Viešintos – 11 km Sedeikiai – 5,5 km Mikieriai – 12 km Blank-50px.png
TROŠKŪNAI – 11 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Pasmodai – 5 km
Vikonys – 9 km
ANYKŠČIAI – 12 km

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Miestelis pažymėtas kaip Androuichka Alvin Jewett Johnson žemėlapyje, 1864 m.

Andrioniškis pirmąkart minimas 1672 m. Pienionių seniūnijos inventoriuje. Nors V. Raudeliūno ir R. Firkovičiaus sudarytoje „Biržų dvaro teismo knygos (1620–1745)“ (Vilnius, 1982) yra pateikti duomenys, kad 1620 m. Andrioniškis vadintas Jendraniszki. 1726 m. pastatyta katalikų bažnyčia, 1935 m. pastatyta nauja, 1936 m. įsteigta parapija.

Per 18301831 m. 1831 m. sukilimą Andrioniškio-Svėdasų miškuose sukilėlių vadai buvo įsteigę Karinį lietuvių komitetą. Andrioniškio apylinkės išgarsėjo per 1863 m. sukilimą. 1863 m. vasarą netoli Andrioniškio esančiame Ramuldavos miške, Terezboro dvare, sukilėliai įsirengė karinę stovyklą. Apie du mėnesius sukilėlių vadai čia mokė naujokus kautynių meno. Stovykloje tuo metu laikėsi apie 2500 sukilėlių, daugiausia valstiečių. Čia buvo suformuoti 9 sukilėlių būriai, paskirti jų vadai. Iš čia sukilėliai pasidalinę į tris junginius, kuriems vadovavo Zigmantas Sierakauskas, Antanas Mackevičius ir Boleslovas Kajetonas Koliška išvyko kautis už Lietuvos laivę.

Lietuviško rašto draudimo metais Andrioniškio apylinkėse buvo platinama lietuviška spauda, veikė slaptos lietuviškos mokyklos. Griežionėlių kaime, Didžiulių sodyboje, buvo įrengtas slaptas lietuviškų spaudinių sandėlis. Iš jo knygnešių ir sodybos šeimininkų pagalba lietuviškos knygos, laikraščiai, kalendoriai buvo platinami po visą Šiaurės Lietuvą.

1905 m. kilus revoliucijai Rusijoje ir tautiniam judėjimui Lietuvoje, Andrioniškio parapijos žmonės atvirai stojo prieš tautinę priespaudą reikalaudami panaikinti lietuviškų mokyklų ir rašto draudimą. Andrioniškio miškuose susirinko apie 50 vyrų būrys. Rugsėjo 30 d. buvo užimta Andrioniškio valsčiaus raštinė. Gruodžio 2 d. apie 100 (pagal Bronių Kviklį net 1000) susirinkusių andrioniškiečių gyventojų sueigoje pirmu punktu nusprendė nušalinti valsčiaus raštininką Ancutą, atsisakyti išlaikyti valsčiaus paštą, nemokėti mokytojui, kol vaikai nemokinami lietuviškai. Netrukus rusų kareiviai, vadovaujami pristavo Orlovo, įsiveržę į Andrioniškį ėmė visus žiauriai mušti. Po to daug gyventojų buvo suimta ir ištremta į Rusijos gilumą, tarp jų Stanislovas, Antanas ir Vytautas Didžiuliai. Okupantų atstovams buvo atkeršyta – Orlovą nušovė keliais šūviais pakelėje į Kavarską ir paliko pelkėje su užrašu „Šuniui šuniška mirtis“. 1906 m. gegužės 21 d. nukautas ir Ancuta.

19191920 m. nepriklausomybės kovose dalyvavo nemažas būrys andrioniškiečių. Per 1919 m. gegužės 27 d. kautynes su Raudonosios armijos daliniais miestelį išvadavo Lietuvos kariuomenė. Trys Andrioniškio parapijos gyventojai – šauliai Antanas Meškeliūnas, Jonas Budrevičius, Antanas Žarskus 1920 m. lapkričio 21 d. žuvo susidūrime Troškūnuose su lenkų raiteliais. Majoras Adolfas Zubavičius iš Pagriežių kaimo nepriklausomybes kovose prieš lenkus vadovavo šarvuotam Lietuvos kariuomenės traukiniui „Gediminas“.

XIX a. pab. - XX a. pr. Andrioniškis buvo valsčiaus centras. 1931 m., daugumai gyventojų išsikėlus į vienkiemius, Andrioniškio valsčius prijungtas prie Anykščių valsčiaus ir Andrioniškis (Indrioniškis) liko tik seniūnijos centras.

1929 m. prie miestelio nukrito Andrioniškio meteoritas.

1941 m. Birželio sukilimo dienomis 43 Andrioniškio parapijos gyventojai įsijungė į partizanų būrį, kovojusį prieš sovietinius okupantus. Andrioniškio partizanų būrys buvo vyriausias Utenos apskrityje – amžiaus vidurkis buvo 34,8 metų.

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, andrioniškiečiai aktyviai įsijungė į ginkluotą pasipriešinimą. 1945 m. sausio mėnesį NKVD kariuomenė Andrioniškio apylinkės Grumbinų, Butkiškio, Sedeikių, Plikiškių, Šilagalių kaimuose degino sodybas ir nužudė virš 20 taikių gyventojų. Absoliuti dauguma vietos gyventojų rėmė Lietuvos partizanus. Andrioniškis buvo vadinamas partizanų sostine.[reikalingas šaltinis] Greta miestelio, Jovaišų sodyboje Butkiškio kaime veikė Algimanto apygardos ir visos Aukštaitijos partizanų štabas. Kriaučiūnų sodyboje, Plotų vienkiemyje prie Andrioniškio, veikė Algimanto apygardos partizanų štabo leidinių spaustuvė.

Po Antrojo pasaulinio karo Andrioniškis tapo apylinkės centru. 1977 m. ši apylinkė prijungta prie Viešintų apylinkės. 19501992 m. Andrioniškis - kolūkio centrinė gyvenvietė. [3]

1997 m. vasario 26 d. Anykščių rajono taryba nusprendė atkurti Andrioniškio seniūniją. Tai buvo padaryta 1998 m. Į seniūniją įėjo Andrioniškio miestelis, 26 kaimai ir 7 viensėdžiai. Nuo 2009 m. seniūnijoje veikia 6 seniūnaitijos.

2011 m. patvirtintas Andrioniškio herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
18611919 m. Andrioniškio valsčiaus centras Ukmergės apskritis
19191931 m. Panevėžio apskritis
19311950 m. seniūnijos centras, Anykščių valsčius Utenos apskritis
19501954 m. Andrioniškio apylinkės centras Anykščių rajonas
19541963 m. Vikonių apylinkė
19631977 m. Andrioniškio apylinkės centras
19771995 m. Viešintų apylinkė
19951998 m. Viešintų seniūnija Anykščių rajono savivaldybė
1998 Andrioniškio seniūnijos centras


Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1886 m. ir 2001 m.
1886 m. 1923 m.sur. 1959 m.sur.[4] 1970 m.sur. 1979 m.sur. 1984 m.[5] 1989 m.sur. 2001 m.sur.
326 263 154 208 230 245 281 290


Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

Andrioniškio kapinėse palaidoti:

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
  2. Anykščių biblioteka
  3. Vincas Brazauskas. Andrioniškis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. - 499 psl.
  4. Andrioniškis. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 57 psl.
  5. Vincas Brazauskas ir kt.. Andrioniškis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. 63 psl.
  • Andrioniškis (sud. Raimondas Guobis). – Utena: Utenos spaustuvė, 2009. – 191 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-35-069-9

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Galerija[taisyti | redaguoti kodą]