Vladas Vildžiūnas
 |
|
|---|---|
| Gimė: | 1932 m. gruodžio 20 d. Dabužiai, Anykščių raj. |
| Sutuoktinis(-ė): | Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė |
| Vaikai: |
Liudvika Pociūnienė, Domantas Vildžiūnas, Kunotas Vildžiūnas |
| Veikla: | skulptorius, fotografas, visuomenės veikėjas |
| Alma mater: | Vilniaus dailės institutas |
 Vikiteka: |
Vladas VildžiūnasVikiteka |
Vladas Vildžiūnas (g. 1932 m. gruodžio 20 d. Dabužiai, Anykščių raj.) – Lietuvos skulptorius, fotografas, visuomenės veikėjas.
Turinys |
[taisyti] Biografija
1952 m. baigė Anykščių vidurinę mokyklą. 1958 m. baigė studijas Vilniaus dailės institute, skulptoriaus prof. Juozo Mikėno mokinys. Tačiau prieš pat diplominių darbų gynimą iš paskutiniojo kurso buvo pašalintas už dalyvavimą pasipriešinimo judėjime. Dailininko diplomą J. Mikėno dėka gavo 1961 m.
1964–1969 m. Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokyklos dėstytojas, vėliau buvo laisvas menininkas. 1988–1994 m. Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros vedėjas, docentas. 1993 m. įkūrė Vilniaus Jeruzalės meno centrą, nuo 1993 m. centro prezidentas.[1]
Žmona dailininkė Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė, duktė žurnalistė Liudvika Pociūnienė, sūnūs dokumentinio kino režisierius ir operatorius Domantas Vildžiūnas bei dailininkas skulptorius, iliustratorius Kunotas Vildžiūnas.[2]
[taisyti] Kūryba
Daugumai skulptūrų panaudotas medis, metalas ir akmuo. Nuo 1957 m. dalyvavo parodose. 1964 m. Vilniuje kartu su žmona surengė pirmąją personalinę savo darbų parodą. Kūriniai eksponuoti parodose Niujorke, Čikagoje ir Los Andžele (JAV, 1977 m.), Gilfordo universitete (Didžioji Britanija, 1998 m.). Be to, rengia fotomeno parodas. 1982 m. Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas.
Ankstyvajai kūrybai būdingos liaudies skulptūros tradicijos, vėliau išryškėjo kūrinių monumentalumas, savita tikrovės transformacija, vyrauja ryškios geometrinės formos ir lakoniškas siluetas.
[taisyti] Skulptūriniai portretai
„Tėvas“ (1957 m.), „Senelė“ (1958 m.), J. Puškorius (1959 m.), „Marytė“ (1959 m.), Salomėja Nėris (1960 m.), Petras Rimša (1962 m.), Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1964, 1965, 1967, 1968 m.), A. Vildžiūnas (1965 m.), „Ecce homo“ (1972, 1982 m.).
[taisyti] Paminklinės skulptūros
- Salomėja Nėris (Vilnius, 1974 m.)
- Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (Druskininkai, 1975 m., Lietuvos valstybinė premija, 1976 m.)
- Laurynas Stuoka-Gucevičius (Vilnius, 1984 m.)
- Petras Vaičiūnas (Jonava, 1990 m.)
[taisyti] Monumentalios dekoratyvinės skulptūros
- Trys Karaliai (Kaunas, 1968 m.)
- Lietuviška baladė (Vilnius, 1973 m.)
- Deivė paukštė (Palanga, 1977 m., Los Andželas, 1978 m.)
- Barbora (Vilnius, 1982 m.)
- Sparnuota figūra (Panevėžio naujosios kapinės, 1985 m.)
- Lietuvos tremtiniams (Vorkuta, Rusija, 1991 m.)
- Kristus Nazarietis (Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia, šventorius, 1991 m.)
- Paminklas represuotiems Lietuvos agronomams (Dotnuva, 1993 m.)
- Šventas Kazimieras (1995 m.)
- Laisvės paminklas „Prisikėlimas“ (sukurta 1999 m., Anykščiai, 2002 m.)
- Laisvės paminklas „Baladė“ (Kelmė, 2005 m.)
[taisyti] Kamerinės skulptūros
- Trilogija „Motinystė“ (1957–1960 m.)
- Pavasaris (1961 m.)
- Surištas sukilėlis (1963 m.)
- Piligrimai (1977 m.)
- Sparnuota figūra (1977 m.)
- Generacijos (1979 m.)
[taisyti] Antkapiniai paminklai
- Petras Vaičiūnas (Rasų kapinės, 1963 m.)
- Kazys Boruta (Rasų kapinės, 1970 m.)
- Vincas Mykolaitis-Putinas (Rasų kapinės, 1978 m.)
- Viktoras Vizgirda (Antakalnio kapinės, 1994 m.)
- Marija Gimbutienė (Petrašiūnų kapinės, 1994 m.)
- Aleksandras Štromas (Petrašiūnų kapinės, 2003 m.)
