Vladas Vildžiūnas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vladas Vildžiūnas
Gimė 1932 m. gruodžio 20 d.
Dabužiai, Anykščių rajonas
Mirė 2013 m. spalio 29 d. (80 metų)
Vilnius
Tėvas Kazys Vildžiūnas
Sutuoktinis (-ė) Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė
Vaikai Liudvika Pociūnienė, Domantas Vildžiūnas, Kunotas Vildžiūnas
Veikla skulptorius, fotografas, visuomenės veikėjas
Alma mater 1961 m. LSSR dailės institutas
Vikiteka Vladas Vildžiūnas

Vladas Vildžiūnas (1932 m. gruodžio 20 d. Dabužiuose, Anykščių rajonas – 2013 m. spalio 29 d. Vilniuje) – Lietuvos skulptorius, fotografas, visuomenės veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1952 m. baigė Anykščių vidurinę mokyklą. 1958 m. baigė studijas LSSR dailės institute, skulptoriaus prof. Juozo Mikėno mokinys. Tačiau prieš pat diplominių darbų gynimą iš paskutiniojo kurso buvo pašalintas už dalyvavimą pasipriešinimo judėjime. Dailininko diplomą J. Mikėno dėka gavo 1961 m.

19641969 m. Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokyklos dėstytojas, vėliau buvo laisvas menininkas. 19881994 m. Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros vedėjas, docentas. 1993 m. įkūrė Vilniaus Jeruzalės meno centrą, nuo 1993 m. centro prezidentas.

Žmona dailininkė Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė, duktė žurnalistė Liudvika Vildžiūnaitė-Pociūnienė, sūnūs dokumentinio kino režisierius ir operatorius Domantas Vildžiūnas bei dailininkas skulptorius, iliustratorius Kunotas Vildžiūnas.[1]

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugumai skulptūrų panaudotas medis, metalas ir akmuo. Nuo 1957 m. dalyvavo parodose. 1964 m. Vilniuje kartu su žmona surengė pirmąją personalinę savo darbų parodą. Kūriniai eksponuoti parodose Niujorke, Čikagoje ir Los Andžele (JAV, 1977 m.), Gilfordo universitete (Didžioji Britanija, 1998 m.). Be to, rengia fotomeno parodas.

Ankstyvajai kūrybai būdingos liaudies skulptūros tradicijos, vėliau išryškėjo kūrinių monumentalumas, savita tikrovės transformacija, vyrauja ryškios geometrinės formos ir lakoniškas siluetas.[2]


Skulptūriniai portretai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Tėvas“ (1957 m.), „Senelė“ (1958 m.), J. Puškorius (1959 m.), „Marytė“ (1959 m.), Salomėja Nėris (1960 m.), Petras Rimša (1962 m.), Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1964, 1965, 1967, 1968 m.), A. Vildžiūnas (1965 m.), „Ecce homo“ (1972, 1982 m.).

Paminklinės skulptūros[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Monumentalios dekoratyvinės skulptūros[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Trys Karaliai (Kaunas, 1968 m.)
  • Lietuviška baladė (Vilnius, 1973 m.)
  • Deivė paukštė (Palanga, 1977 m., Los Andželas, 1978 m.)
  • Barbora (Vilnius, 1982 m.)
  • Sparnuota figūra (Panevėžio naujosios kapinės, 1985 m.)
  • Lietuvos tremtiniams (Vorkuta, Rusija, 1991 m.)
  • Kristus Nazarietis (Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia, šventorius, 1991 m.)
  • Paminklas represuotiems Lietuvos agronomams (Dotnuva, 1993 m.)
  • Šventas Kazimieras (1995 m.)
  • Laisvės paminklas „Prisikėlimas“ (sukurta 1999 m., Anykščiai, 2002 m.)
  • Laisvės paminklas „Baladė“ (Kelmė, 2005 m.)

Kamerinės skulptūros[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Trilogija „Motinystė“ (1957–1960 m.)
  • Pavasaris (1961 m.)
  • Surištas sukilėlis (1963 m.)
  • Piligrimai (1977 m.)
  • Sparnuota figūra (1977 m.)
  • Generacijos (1979 m.)

Antkapiniai paminklai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Anykštėnų biografijų žinynas
  2. Giedrė JankevičiūtėVladas Vildžiūnas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 517