Seinai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Seinai
lenk. Sejny
   POL Sejny 1 COA.svg      POL Sejny flag.svg   
Sejny-klasztor-dominikanów.JPG
Vienuolynas Seinuose

Seinai
54°07′0″N 23°22′0″E / 54.11667°N 23.36667°E / 54.11667; 23.36667 (Seinai)Koordinatės: 54°07′0″N 23°22′0″E / 54.11667°N 23.36667°E / 54.11667; 23.36667 (Seinai)
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė: Lenkijos vėliava Lenkija
Meras: Jan Stanisław Kap
Gyventojų (2008): 5 872
Plotas: 4,5 km²
Tankumas (2008): 1 305 žm./km²
Pašto kodas: PL 16-500
Tinklalapis: www.sejny.home.pl
Commons-logo.svg Vikiteka: SeinaiVikiteka
Miestas Seinų apskrityje

Seinai (lenk. Sejny) – miestas ir miestietiškas valsčius Lenkijos šiaurės rytuose, Palenkės vaivadijoje, Seinų apskrities ir Seinų valsčiaus centras, prie sienos su Lietuva. Išsidėstęs Rytų Sūduvos aukštumoje, prie Seinos upės (Juodosios Ančios intakas).

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Ankstyvoji istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo VIII a. pr. m. e. šiose vietovėse gyveno lietuviams artima baltų tauta – jotvingiai. XIII a. kryžiuočiai užkariavo jotvingių žemes ir beveik visiškai išnaikino šią tautą. XIV a. dėl šių vietovių ilgai kariavo Lietuvos Didžioji kunigaikštystė ir kryžiuočių ordinas. Pirmasis šios vietovės paminėjimas būtent minimas kai kryžiuočiai pradėjo puolimą iš Lėciaus į Merkinę ir buvo apsistoję šiose vietovėse. 1422 metais pasirašius Melno taiką į šią vietovę pradėjo kraustytis naujieji gyventojai. 1510 m. šių žemių savininku tapo Mykolas Pacas, kuris įkūrė Berznyko gyvenvietę. Buvo nutiestas grįstas kelias iš Seinų, pro Berznyką į Merkinę, šis kelias palaipsniui tapo svarbiu prekybos keliu. 1522 m. gruodžio 22 d. Žygimantas Senasis įsakė Palenkės vaivadijos vaivadai Jonušui Kostevičiui (Janusz Kostewicz) suteikti žemės sklypą karininkui Jonui Višnioveckiui (Iwan Wiśniowiecki) prie Seinos upės kranto. 1523 m. gegužės 21 d. vaivada perdavė šias žemes naujajam jų savininkui. Šioje vietoje tarp Seinos upės ir Seinų ežero buvo pastatytas naujas medinis dvaras, kuris ir davė pradžią naujai gyvenvietei. Voluinės valdytojas Višnioveckis taip niekad čia ir nepabuvojo ir perdavė šias žemes valdyti savo pavaldiniams. 1593 m. Višnioveckio provaikaitė Ona, Vitebsko vaivadijos valdytojo Mykolo Sapiegos žmona, pardavė šias žemes Jurgiui Grodzinskiui (Jerzy Grodziński), kurios jam kainavo 600,000 sidabrinių zlotų. 1602 m. jis šią gyvenvietę savo vardo garbei pavadino Jurevu (Juriewo), bet pavadinimas taip ir neprigijo. Gyvenvietės turgus buvo įkurtas ant nedidelio kalnelio dešinėje upės pusėje, netoli medinio dvaro. Pietinėje gyvenvietės dalyje buvo nutiestas kelias į Gardiną. Žemių valdytojas finansavo naujos Šv. Jurgio bažnyčios statybą.

XVII amžius[taisyti | redaguoti kodą]

Jurgis Grodzinskis mirė 1603 metų birželio 4 dieną ir prieš mirdamas 1602 m. gegužės 16 d. testamentu paliko visą savo turtą Vilniaus dominikonų ordinui. 1603 m. birželio 4 dieną Zigmantas Vaza patvirtino jo testamentą. 1610 m. vienuoliai šiose žemėse pradėjo statyti vienuolyną. Vienuolyno statybos buvo baigtos 1619 metais, o 1632 m. šalia vienuolyno pastatyta nauja bažnyčia. Gyvenvietė vystėsi lėtai, bet XVII a. viduryje buvo atidaryta dar viena bažnyčia, atidaryta spaustuvė ir pastatyta ligoninė. Tuo laikmečiu buvo labai puoselėjamas vienuolynas, kuris tapo vienu iš didžiausių tvirtovės tipo vienuolynų Centrinėje Europoje. Švedų tvano metu miestas buvo stipriai nuniokotas. 1656 m. gyvenvietę užėmę švedai ją stipriai apgriovė ir nuniokojo, bet vienuolynas liko nepaliestas ir po karo į jį grįžo vienuoliai. 1670 m. lapkričio 8 dieną karalius Mykolas Kaributas Višnioveckis suteikė gyvenvietei privilegiją kas savaitę rengti turgų. Po šio sprendimo dominikonų vienuoliai pradėjo kviesti gyventojus iš Mazovijos apsigyventi šiose žemėse. Bet per XVIII a. vykusį Šiaurės karą miestas vėl buvo smarkiai suniokotas ir tuo pačiu kilo dvi maro pandemijos.

XVIII a.-XIX a.[taisyti | redaguoti kodą]

Šiuo laikotarpiu aplink miestą pradėjo kurtis mažesnės gyvenvietės. Miestas po karo buvo atstatinėjamas baroko stiliaus architektūra. 1744 m. įkurta Seinų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapija. 1770 m. atidaryta Seinų miesto rotušė, 1778 m. įrengta nauja turgaus aikštė. XVIII a. pabaigoje įkurtos Marinovo žydų kapinės. 1795 m. po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų miestas atiteko Prūsijos karalystei, bet po Napoleono karų ir Tilžės taikos buvo perduotas Varšuvos kunigaikštystei, o vėliau Lenkijos Kongreso karalystei. 1826 m. mieste atidaryta Seinų kunigų seminarija. Po 1831 m. sukilimo ir 1863 m. sukilimo miesto reikšmė labai sumenko.

XX amžius[taisyti | redaguoti kodą]

Per I pasaulinį karą 1915 m. miestą užėmė Vokietijos kariuomenė. Miestas buvo įtrauktas į Oberosto sudetį. Pasibaigus karui, 1919 m. gegužės 8 d. vokiečiai perdavė miesto valdymą besikuriančiai Lietuvos valdžiai. Po karo besikuriančios Lietuvos ir Lenkijos valstybės norėjo turėti šį miestą savo valstybių sudetyje. Tuo metu mieste ir jo apylinkėse gyveno lietuvių dauguma. 1919 m. rugpjūčio 22 d. iš miesto pasitraukus Vokietijos kariuomenei jau kitą dieną Lenkų karinė organizacija pradėjo Lietuvos valdžios atstovų ir Lietuvos karinių dalinių puolimą, kuris vadinamas Seinų sukilimu.

Lenkų kavalerija Seinų sukilimo metu

Lenkams užėmus miestą prasidėjo represijos ir teroras prieš lietuvių tautybės žmones.[1][2] Įvairių šaltinių teigimu šios represijos pasireiškė lietuvių kalbos vartojimo viešose vietose uždraudimu, lietuviškų mokyklų, lietuviškų spaustuvių ir lietuvių bendruomenės organizacijų uždarymu.[3][1][4][5][6] Tuo metu mieste gyveno apie 2500 gyventojų.[7] Po metų vykstant Lenkijos-sovietų karui miestą užėmė Rusijos TFSR. Prieš tai buvo pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartis, kuri priskyrė miestą Lietuvos Respublikai. 1920 m. liepos 19 d. miestą atsiemė Lietuvos kariuomenė. Sovietams pralaimėjus mūšį prie Varšuvos lenkų kariniai daliniai pradėjo stumti sovietų kariuomenę į rytus ir taip priartėjo prie Seinų miesto, kurį užėmė 1920 m. rugpjūčio 31 dieną. Bet lietuviai ir toliau siekė šį lietuvių daugumos apgyvendintą miestą prisijungti prie besikuriančios Lietuvos Respublikos. 1920 m. rugsėjo 2 dieną Lietuvos kariniai daliniai pradėjo puolimą ir tą pačią dieną užėmė miestą. 1920 m. rugsėjo 9 dieną lenkai pradėjo puolimą ir vėl užėmė Seinų miestą. 1920 m. spalio 7 d. buvo pasirašyta paliaubas skelbianti ir Seinų miestą Lenkijai paliekanti Suvalkų sutartis. Viso tarpukario metu iki pat 1938 m. Lenkijos ultimatumo Lietuvai, Lietuvos valdžia reiškė oficialias pretenzijas į šį lietuvių daugumos apgyvendintą miestą. Tuo laikotarpiu miestas buvo sujungtas su Gardinu ir Suvalkais geležinkelio linijomis. 1925 m. buvo uždaryta mieste įsikūrusi Augustavo vyskupija, bet miestas ir toliau garsėjo savo medienos pramonės gaminiais ir piligriminių keliautojų lankomais paminklais. Tarpukariu mieste veikė Seinų pasienio apasaugos korpusas. Įsiveržimo į Lenkiją metu 1939 m. rugsėjo 24 d. į miestą įžengė Raudonoji armija, bet 1939 m. spalio 13 d. sovietai perdavė miestą Nacistinei Vokietijai. Miestas viso II pasaulinio karo metu išliko vokiečių valdžioje. 1944 m. rugpjūčio 31 dieną į miestą vėl įžengė Raudonoji armija ir miestas buvo perduotas komunistinės Lenkijos valdžios administracijai. Pokaryje į miestą pradėjo keltis žmonės iš įvairių sovietų okupuotų tarpukario Lenkijos teritorijų. 1956 m. miestas tapo apskrities centru. 1963 m. sukurtas Seinų miesto herbas ir Seinų miesto vėliava.

Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal legendą (patvirtinančių dokumentų nerasta) miestą įkūrė trys seni Jogailos riteriai. Dėl jų senumo ir miestas buvo pavadintas Seni, bet vėliau polonizacijos laikotarpiu pakeitė pavadinimą į Sejny. Iš tikrųjų miestas pavadintas pagal Seinos upę, kurios vardas yra jotvingiškas.

Paviršiaus struktūra[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal 2002 m. duomenis miesto plotas yra 4,49 km², iš kurių:

  • Dirbamos žemės 65%;
  • Miškai 2%;
  • Pastatai ir vandens telkiniai 33%.

Miestas užima 0,52% Seinų apskrities ploto.

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal 2008 m. birželio 30 d. surinktus duomenis mieste gyveno:

Aprašas Bendrai Moterys Vyrai
Gyventojai 5 872 100 3 073 52,33 2 799 47,67
Paviršius 4,49 km²
Gyventojų tankumas
(žm./km²)
1 307,78 684,41 623,39

Pagal 2002 m. duomenis vidutinis gyventojų pajamų vidurkis buvo 1432,26 zlotai.

Tautinė sudėtis[taisyti | redaguoti kodą]

2002 m. gyveno 6 010 žmonės:[8]

1921 m. gyveno 2 254 žmonės:[9]

1897 m. gyveno 3 778 žmonės:[10]

Švietimas[taisyti | redaguoti kodą]

Seinų miesto centras

Jau XVIII a.-XIX a. Seinuose veikė dominikonų vienuolyno mokykla. Rašytiniai šaltiniai patvirtina, kad 1647 m. vienuoliai buvo mokomi filosofijos, o nuo 1699 m. buvo dėstoma ir teologija. Atskirai buvo mokomi pasauliečiai – jiems skirta mokykla veikė jau 1768 m., o 1777 m. joje mokėsi 24 mokiniai, tarp jų 20 valstiečių vaikų. 1796 m. dominikonai miestelyje atidarė mokyklą, kurioje buvo galima įsigyti vidurinį išsilavinimą. Joje trys mokytojai mokė 49 vaikus (1798 m. duomenys). Po kelerių metų veiklos mokyklos nebeliko, o 1804 metais buvo uždarytas ir pats vienuolynas.

1809 m. iš Lomžos perkeliamas licėjus, bet jis išsilaikė tik aštuonerius metus. Licėjaus auklėtinis prelatas Bonaventūra Butkevičius jį įvardino kaip vieną geriausiu visoje vaivadijoje. 1817 metais Povilas Chšanovskis įkuria naują mokyklą, kuriai vėliau buvo suteiktas vaivadijos mokyklos titulas. Mokyklą 1832 m. baigė rašytojas ir kunigas Antanas Tatarė. 1834 m. jai suteikiamos gimnazijos teisės, o 1839 m. ji perkeliama į Suvalkus. Gimnaziją Seinuose dar spėjo baigti būsimas botanikas Jurgis Aleksandravičius. Vėliau Seinuose veikė triklasė pradinė mokykla, kurioje kurį laiką mokytojavo Juozas Kairiūkštis. Mokyklos absolventai turėjo išskirtinę teisę po jos baigimo stoti į Seinų kunigų seminariją. Per visą seminarijos istoriją joje mokslus tęsė net 69 Seinų mokyklų auklėtiniai.

1918 m. atidaroma lietuviška „Žiburio“ gimnazija (direktorius kunigas Dr.Jonas Totoraitis). 1919 metų balandy įkuriama lietuviška Seinų mergaičių „Žiburio gimnazija. Tų pačių metų rudenį, pasikeitus valdžiai, abi gimnazijos uždarytos. Toks pat likimas ištiko ir pradinę mokyklą.

Tarpukaryje buvusio vienuolyno patalpose veikė gimnazija. Šiuo metu Seinų ir aplinkinių gyvenviečių jaunimas turi galimybę mokytis Pagrindinėje mokykloje, Gimnazijoje ir Technikos-žemės ūkio mokykloje.

2005 m. rugsėjo 1 d. pradėjo veikti lietuviški: darželis, pagrindinė mokykla ir gimnazija. Lapkričio 4 d. šios švietimo įstaigos pavadintos „Žiburio“ vardu.

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Mieste veikia valsčiaus kultūros namai. Žinomi kolektyvai: kabaretas A jednak, šiuolaikinio šokio ansamblis Kometas, jaunimo šokių ansamblis Nastoblatki, jaunimo teatro mėgėjų grupė. Visuomeninis kultūros susivienijimas Sejny, šokio teatras Cień, folkloro ansamblis Zalesie, liaudiško meno ansambliai Sejny ir Mlody Sejny, teatras Mlody.

Toli už valsčiaus ir vaivadijos ribų žinomas 1990 m. mieste įkurtas Pogranicze labdaros fondas („Paribys“), kuriam pavaldus Seinų pasienio centras - menai, kultūros, tautos.

Žiniasklaida[taisyti | redaguoti kodą]

Yra leidžiami savaitraštis Przegląd Sejneński, žurnalas Krasnogruda; dirba televizijos laidų redakcija Wieści Sejneńskie.

Lietuviai[taisyti | redaguoti kodą]

Seinai ir jų apylinkės pasižymi didele lietuvių tautine mažuma (iki 30 proc.), čia yra didžiausia Lenkijoje lietuvių draugija. Veikia lietuvių konsulatas ir mokykla. Po pirmojo pasaulinio karo lietuviai sudarė apie 80 proc. Seinų gyventojų.

Po lenkų okupacijos 1919 m. buvo naikinamos lietuvių organizacijos. Seinuose lenkų uždraustos lietuviškos kultūrinės organizacijos: „Žiburio“ draugija (500 narių), „Pavasario“ kuopa (215), „Blaivybės“ draugija (300), Šv. Zitos draugija (93), Dailės draugija „Lyra“ (30), Lietuvių katalikų moterų sąjunga (20), „Artojo“ kooperatyvas (120)-iš viso 9 draugijos, vienijusios 1300 žmonių. Uždarė lietuvių berniukų ir mergaičių gimnazijas (223 mokiniai), pradžios mokyklą (75 vaikai), visos laikraščių redakcijos, spaustuvė, skaitykla, lietuvių vaikų prieglaudos turtas perduotas lenkų vaikų prieglaudai, 1919 rugsėjį konfiskavo lietuvių mokyklų ir bendrabučio knygynėlių knygas.

1919 m. spalio 2-osios naktį policija ir kariuomenė, apsupusi Seinų dvasinės seminarijos pastatą, per Trumpalio kaimą deportavo į Lietuvą čionykščius dėstytojus ir klierikus lietuvius.

Seinų apylinkės šnektą nagrinėjo Voiciechas Smočinskis 1972 m. Perkeltas į Seinus rezidentu kunigas Juozas Montvila padėjo spausdinti lietuviškus laikraščius „Vadovas“, „Šaltinėlis“, „Spindulys“. Bažnyčioje kunigavo ir Povilas Stakauskas (1887-1919), 1912 m. Seinuose išleidęs elementorių „Skaityk, vaikeli!“. 1980 m. kunigas salezietis Pranas Gavėnas apsilankė Seinų bazilikoje ir, kai jam neleido celebruoti šv. Mišias lietuviškai, parašė apie tai Romos popiežiui. Laišką, kad Lenkijos lietuviai Seinuose negali melstis lietuviškai, išspausdino ir Kanados laikraštis „Tėviškės žiburiai“.

Turizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Šv. Agotos koplyčia

Mieste yra šie lankytini paminklai:

Mieste taip pat yra Seinų krašto istorijos muziejus, kuriame eksponuojami archeolginiai radiniai ir su Seinų krašto istorija susiję eksponatai.

Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

Miestai partneriai[taisyti | redaguoti kodą]

Miestai, su kuriais Seinai yra užmezgę partnerystės ryšius:

Pramonė[taisyti | redaguoti kodą]

Stambiausia miesto įmonė – pieno kombinatas Sejnmlek su sūrine ir pieno miltelių cechu. Veikia degtinės gamykla ir kelios medžio apdirbimo įmonėlės.

Transportas[taisyti | redaguoti kodą]

Miestas yra netoli Aradnykų pasienio punkto. Iš miesto autobusai važiuoja tiesioginiais maršrutais į Suvalkus, Balstogę, Varšuvą, Lomžą, Augustavą ir Punską. Per miestą eina vaivadijos kelias Nr.DW651, vaivadijos kelias Nr.DW653, vaivadijos kelias Nr.DW663.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 Poles Attacked By Lithuanians. Walter Duranty, New York Times, September 6, 1920. Accessed on October 26, 2007.
  2. Piotr Łossowski, Konflikt polsko-litewski 1918-1920, Książka i Wiedza, 1995, ISBN 8305127699, p.68
  3. Krzysztof Buchowski, Polish-Lithanian Relations in Seinai Region at the Turn of the nineteenth and twentieth Centuries. LCAS Annuals, vol. XXIII
  4. (liet.) Makauskas, Bronius. „Pietinės Sūduvos lietuviai už šiaudinės administracinės linijos ir geležinės sienos (1920–1991 m.)“ (1999). ISSN 1392-0677. 
  5. (liet.) Lesčius, Vytautas (2004). Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918-1920. Vilnius: Vilnius University, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 278. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 9955423234“..
  6. (liet.) Lesčius, Vytautas; Editors: dr. Gintautas Surgailis; habil. dr. prof. Algirdas Ažubalis; habil. dr. prof. Grzegorz Błaszczyk; dr. doc. Pranas Jankauskas; dr. Eriks Jekabsons; habil. dr. prof. Waldemar Rezmer and others (2003). Karo archyvas XVIII, chapter Lietuvos ir Lenkijos karinis konfliktas del Seinu krasto 1919 metais (PDF), Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 188–189. ISSN 1392-6489.
  7. (liet.) Bronius Kviklys, Mūsų Lietuva Vol.3,1991 in p. 457
  8. 2002 m. surašymo duomenys (lenk.)
  9. 1921 m. surašymo duomenys (lenk.)
  10. 1897 m. surašymo duomenys (rus.)

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]