Jonas Biliūnas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Jonas Biliūnas
Jonas Biliunas.jpg
Gimė: 1879 m. balandžio 11 d.
Niūronys, Anykščių valsčius
Mirė: 1907 m. gruodžio 8 d. (28 metai)
Zakopanė, Lenkija
Tėvas: Juozapas Biliūnas
Motina: Zuzana Gražytė-Biliūnienė
Sutuoktinis(-ė): Julija Janulaitytė
Veikla: rašytojas, publicistas
Commons-logo.svg Vikiteka: Jonas BiliūnasVikiteka

Jonas Biliūnas (1879 m. balandžio 11 d. Niūronyse, Anykščių valsčius, Utenos apskritis – 1907 m. gruodžio 8 d. Zakopanėje, Lenkija) – XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Lietuvos rašytojas, publicistas, lyrinės lietuvių prozos pradininkas, politinis veikėjas.

Slapyvardžiai: Jonas Anykštėnas, J. Barzdyla, J. Niuronis, Jonas B-nas, Jonas Bežemis, J. Gražys, Jonas Žaltys, Jonelis, Kazys Tauškutis ir kt.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Gimė pasiturinčių ūkininkų šeimoje, buvo paskutinis, aštuntas vaikas. Kaimo daraktoriaus paruoštas, 18911899 m. mokėsi Liepojos gimnazijoje.

Gimnazijoje įsitraukė į visuomeninę ir politinę veiklą, subūrė slaptą būrelį, kurio nariais buvo Mykolas Blūdžius (vėliau mokesčių departamento direktorius), Peliksas Bugailiškis, Antanas Garmus (gydytojas ir rašytojas), Kazys Gugis (advokatas, vienas „Naujienų“ steigėjų JAV), Antanas Kišonas (farmacininkas, LSDP veikėjas JAV), Ignas Končius (profesorius), Antanas Murma, Pranas Mažylis (profesorius), Antanas Rucevičius (rašytojas), R. Pacevičius (chemikas), Antanas Purėnas (profesorius), Kazys Šilinskis-Šilinis, D. Šukevičius, Antanas Žukauskas ir kiti. Parašė ir išplatino atsišaukimą „Lietuviai ir Lietuvaitės“.

1893 m. mirus abiem tėvams ir 1899 m. atsisakęs stoti į kunigų seminariją, neteko giminių materialinės paramos. 1899–1900 m. gyveno Liepojoje, kur vertėsi privačiomis pamokomis. 1900 m. baigė Šiaulių gimnaziją ir įstojo į Tartu universiteto Medicinos fakultetą. Už dalyvavimą anticarinėse studentų demonstracijose, būreliuose ir riaušėse 1901 m. iš universiteto pašalintas.

1901–1902 m. gyveno Šiauliuose, 1902 m. persikėlė į Panevėžį, kur dantų gydytoja dirbo būsimoji žmona Julija Janulaitytė (1880–1978), ten subūrė Lietuvos socialdemokratų partijos grupę ir kurį laiką jai vadovavo. 1902 m. kaip svečias dalyvavo Lietuvos demokratų partijos suvažiavime. Panevėžyje vertėsi pamokomis, rašė į lietuviškus laikraščius. 1903 m. pasiūlė idėją ir organizavo laikraščio jaunimui „Draugas“ leidimą, buvo numatęs jį paversti trimėnesiu literatūros žurnalu, tačiau vadovavimą organizacijai perėmus Vincui Kapsukui, iš jos pasitraukė. Dalyvavo leidžiant laikraštį „Darbininkų balsas“, redagavo jo 1 ir 2 numerius.

Negavęs leidimo grįžti į Tartu ir tęsti medicinos studijas, 1903 m. įstojo į Leipcigo aukštąją prekybos mokyklą, kur greta studijų domėjosi literatūra. Leipcige susirgęs džiova, 1904 m. vasarą perstojo į Ciuricho universitetą studijuoti literatūros. Ciuriche parašė bene reikšmingiausią savo kūrinį – alegorinę pasaką „Laimės žiburys“. Ligai paaštrėjus, 1905 m. grįžo į Lietuvą. Tais pačiais metais išvyko gydytis į Zakopanę, vasaromis gyveno Lietuvoje, Niūronyse, Rozalime, Kačerginėje.

Tuo metu daug rašė. 1907 m. įkūrė LSDP apskrities organizaciją Panevėžyje. 1907 m. parengė pirmojo lietuvių literatūros ir meno kalendoriaus-almanacho projektą. Parašė straipsnius apie literatūrą „Žemaitės paveikslai“ (1902 m., išsp. 1908 m.) „Mūsų gyvenimo dilgėlės ir usnys“ (1905 m.) ir kt. [1] Metų pabaigoje vėl išvyko gydytis į Zakopanę, kur mirė ant žmonos rankų.

Buvo palaidotas Zakopanės kapinėse. 1953 m. Antano Vienuolio rūpesčiu palaikai perkelti į Lietuvą ir palaidoti Liudiškių piliakalnyje netoli Anykščių. 1946 m. ir 19541955 m. jo žmonos dukros iš antrosios santuokos Meilės Matijošaitytės-Lukšienės iniciatyva išleistas „Raštų“ dvitomis.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmoji grožinė knyga „Įvairūs apsakymėliai“ išėjo 1906 m. Rašė ir literatūros kritikos bei istorijos, publicistikos straipsnius, mokslo populiarinimo, politinio pobūdžio brošiūras.

Kūriniai pasižymi humanistinėmis idėjomis, subtiliu žmogaus sielos pažinimu, lyrizmu, elegiška nuotaika, meistrišku stiliumi. Juose ypač ryškus pasakotojo, reiškiančio autoriaus dorovines nuostatas, vaidmuo. Ankstyvojoje kūryboje (apsakymai „Pirmutinis streikas“, 1903 m.; „Be darbo“, 1904 m.) vyrauja darbininkų socialinio išnaudojimo tema, protesto vaizdai. Vėlesniuosiuose apsakymuose ryški etinė psichologinė problematika, su užuojauta parodomas skriaudžiamo, nelaimingo žmogaus likimas, atskleidžiami jo jausmai. [2]

Visoms Jono Biliūno novelėms būdingas objektas – kaimas, jo žmogus. Veikėjai – niekam nereikalingi, nuskriausti, atstumti. Refleksijos (apmąstymai) gimsta iš tų atstumtųjų situacijos. Vyrauja dvi laiko plotmės: realioji ir prisiminimų. Labai iškalbūs erdvės ženklai. Pasakotojas subjektyvus. Jaučiamas jo buvimas šalia arba jis pats yra veikėjas. Lyrizmas gimsta iš gilaus J. Biliūno humanizmo – noro suprasti, užjausti. Kūryboje gausu autobiografinio konteksto. J. Biliūno kūryba davė pradžią lietuvių lyrinei psichologinei novelei, turėjo poveikį lietuvių prozos raidai.

Jonas Biliūnas. Aukos karo dievui. – Plimutas, 1902 m.
Jono Biliūno kapas

Žymesni kūriniai[taisyti | redaguoti kodą]

Novelės:

  • „Brisiaus galas“
  • „Nemunu“
  • „Vagis“
  • „Laimės žiburys“
  • „Kliudžiau“
  • „Žvaigždė“
  • „Lazda“
  • „Joniukas“
  • „Ubagas“

Apysakos:

  • „Liūdna pasaka“

Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]

  • Aukos karės dievui: publicistika 1902 m.
  • Apsireiškimai iš žemės gyvenimo: mokslo populiarinimo 1902 m.
  • Iš Mūsų praeities: publicistika 1903 m.
  • Užmušimas caro Aleksandro II: publicistika 1903 m.
  • Valdžios pilvas: publicistika 1903 m.
  • Liūdna pasaka, 1907 m.
  • Raštai, T.1–2. 1954–1955 m.; t.1–3. 1980–2013 m.

Atminimo įamžinimas[taisyti | redaguoti kodą]

  • 1953 m. J. Biliūno vardu pavadinta Anykščių vidurinė mokykla (dab. Anykščių Jono Biliūno gimnazija).
  • 1958 m. ant Liudiškių piliakalnio pastatytas 14 metrų aukščio granitinis antkapinis paminklas su rašytojo bareljefu (archit. Vytautas Gabriūnas, skulpt. Bronius Vyšniauskas).
  • Rašytojo gimtinėje Niūronyse išliko XX a. pradžioje perstatyta Biliūnų sodyba, kurioje nuo 1960 m. veikia memorialinis muziejus.
  • J. Biliūno vardas suteiktas gatvėms 22 Lietuvos miestuose. [3]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 65 psl.
  2. Albertas Zalatorius. Jonas Biliūnas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. - 180 psl.
  3. http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=562

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Meilė Lukšienė. Jono Biliūno kūryba. – Vilnius, 1956 m.
  • Jonas Biliūnas literatūros moksle ir kritikoje. – Vilnius, 1979.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikicitatos