Lietuvos–Vengrijos santykiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai 2013 m. proga Budapešte buvo atidengtas paminklas LDK bei Lenkijos karalystės valdovui Jogailai ir jo žmonai Vengrijos karalaitei Jadvygai (skulp. Dalia Matulaitė).[1]
Lietuvos ambasados Budapešte įėjimo puošyba

Lietuvos–Vengrijos santykiai – dvišaliai tarptautiniai santykiai tarp Lietuvos Respublikos ir Vengrijos Respublikos. Veikia Vengrijos ambasada Vilniuje ir garbės konsulatas Kaune, o Budapešte – Lietuvos ambasada ir garbės konsulatas. Pasirašyta keliolika tarpusavio ryšius skatinančių sutarčių ir susitarimų, nuo 2012 m. veikia Stepono Batoro Lietuvos ir Vengrijos jaunimo bendradarbiavimo fondas. Miestų partnerystės sutartis pasirašė Debrecenas ir Klaipėda, Kiškunmajša ir Ukmergė, Hodmezėvašarhėjus ir Kelmė. Prekybos apyvarta tarp Vengrijos ir Lietuvos 2018 m. siekė 471 mln. eurų.[2]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Abi šalis jungia seni tarpusavio ryšiai, XIV a. buvo saistomi dinastiniais ryšiais. Ldk Jogaila buvo vedęs Vengrijos–Lenkijos karaliaus dukterį Jadvygą, Vengrijoje lankėsi kunigaikštis Skirgaila ir Ldk Vytautas Didysis. Pabėgęs nuo Vytauto Didžiojo persekiojimo, Vengrijoje nuo 1396 m. prieglobstį rado Ldk Gedimino vaikaitis kunigaikštis Teodoras Karijotaitis (gyveno Palanoko pilyje). Vengrijos karaliais buvo Jogailos sūnus Vladislovas Varnietis (valdė 1440–1444 m.), vaikaitis Vladislovas II Jogailaitis (1490–1516 m.), provaikaitis Liudvikas II (1516–1526 m.).

1549–1566 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščio Žygimanto Augusto dvare Vilniuje tarnavo žymus vengrų liutnistas Valentinas Grefas Bakfarkas.[3] 1576 m. Transilvanijos kunigaikštis Steponas Batoras, vedęs Ona Jogailaitę, tapo Lietuvos ir Lenkijos valdovu, kuris 1579 m. įkūrė Vilniaus universitetą, 1581 m. įsteigė Lietuvos Tribunolą, užbaigė Livonijos karą. Jo valdymo metu ATR išpopuliarėjo vengriški rūbai: magerė – į viršų užlenktomis prigludusiomis atbrailomis vyriška skrybėlė ir viršutinis drabužis su kailiu į vidų – bekešas. 1577–1579 m. Vengrijos didikas Kasparas Bekešas vadovavo Abiejų Tautų Respublikos vengrų kariuomenei (buvo palaidotas Vilniuje kalvos viršuje, kur jau anksčiau buvo kito tautiečio karo vado Vadazio kapas – Bekešo kalne).[4]

Po Pirmojo pasaulinio karo diplomatiniai santykiai tarp abiejų valstybių buvo užmegzti 1924 m. Lietuvos interesus Vengrijoje atstovavo Berlyne rezidavę pasiuntiniai Vaclovas Sidzikauskas (1924–1931 m.), Jurgis Šaulys (1932–1938), Kazys Škirpa (1938–1940) ir generalinis garbės konsulas Budapešte Józsefas Leóné Pesthy Mülleris (1931–1940 m.). Konsulo rūpesčiu Vengrijos radijas paruošė dvi laidas apie Lietuvą, populiarus žurnalas „Magyarsag“ paskelbė iliustruotą straipsnį, Leanifalu gyvenvietėje buvo pastatytas lietuviškas raižytas kryžius.[5][6] 1933 m. jis Budapešte išleido knygutę apie Lietuvos–Vengrijos tarpusavio ryšius.[7]

Vengrijos Prezidento Laslo Šojomo 2006 m. atidengta lenta Kaune, ant buvusio konsulato

Tarpukariu vengrų diplomatai Lietuvai rezidavo Taline (iki 1928 m.) ir Helsinkyje (1928–1940 m.), tai reikalų patikėtiniai Michelis Jungerthas (1924–1934 m.) ir Alexanderis Kissas de Nemeskeras (1934–1937 m.), nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Béla Török de Mura et Köröstarcsa (1937–1940 m.). Tarpukariu Kaune veikė garbės konsulatas (adresai keitėsi: K. Donelaičio g. 7; Kęstučio g. 6; Totorių g. 12; V. Putvinskio g. 54; V. Putvinskio g. 11). Diplomatiniais atstovais buvo: Jonas Dobkevičius (garbės konsulas 1924–1934 m.) ir dr. Aronas Braudė (garbės vicekonsulas 1936–1940 m.).[8]

1940–1991 m. diplomatiniai santykiai buvo nutrūkę. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, 1991 m. rugsėjo 2 d. diplomatiniai santykiai buvo atnaujinti. 2003 m. Vilniuje buvo atidaryta Vengrijos ambasada, pirmasis ambasadorius joje – Sandoras Juhaszas, vėliau Zoltanas Peccze, Zoltanas Jancsis, nuo 2019 m. Gaboras Ditshazis. Pirmasis Lietuvos ambasadorius Vengrijoje buvo Jurgis Brėdikis (1995–1998 m.; rezidavo Čekijoje), po to Vygintas Grinis (1998–2001 m.), Romualdas Kozyrovičius (2001–2004 m.), Darius Semaška (2004–2009 m.), Renatas Juška (2009–2013 m.), Rasa Kairienė (2014–2019) ir Vytautas Pinkus (nuo 2019 m.).

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.