Valentinas Grefas Bakfarkas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Valentinas Grefas Bakfarkas
Valentin Greff Bakfark.jpg
Gimė 1506 m.
Brašovas, Transilvanija
Mirė 1576 m. rugpjūčio 22 d. (~70 metų)
Paduja, Venecijos respublika
Sutuoktinis (-ė) Kotryna Narbutaitė
Veikla renesanso muzikantas, virtuozas-liutnistas ir kompozitorius, vienas instrumentinės muzikos pradininkų

Valentinas Grefas Bakfarkas (lenk. Valentinus Greff Bakfark, rus. Валентиниус (Балинт) Грефф Бакфарк, veng. Bálint Bakfark; 1506 m. – 1576 m. rugpjūčio 22 d.) – vengrų kilmės renesanso muzikantas, virtuozas-liutnistas ir kompozitorius, vienas instrumentinės muzikos pradininkų.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Harmoniarum musicarum in usum testudinis factarum, tomus primus (titulinė kortelė)

Valentinas Grefas Bakfarkas gimė 1506 m. arba 1507 m. tuometinėje Transilvanijoje Brašovo mieste. Ūgtelėjęs jaunuolis mokėsi muzikos būsimo Vengrijos karalystės karaliaus Jono Zapojajo dvare. Vėliau Bakfarkas išvyko į Italiją, taip pat gyveno Prancūzijos karaliaus dvare.

15491566 m. Bakfarkas buvo liutnistu Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščio Žygimanto Augusto dvare Vilniuje. Bakfarko dėka į Lietuvą atėjo itališka ir Nyderlandų muzika. Šiuo laikotarpiu Bakfarkas daug keliavo po Europą, aplankė Dancingą, Augsburgą, Lioną, Romą, Veneciją, Karaliaučių.

1551 m. vasarą ar ankstyvą rudenį Vilniuje Bakfarkas vedė lietuvių bajoraitę Kotryną Narbutaitę, kilusią iš plačios vidutinių bajorų Narbutų giminės. Ji buvo Mikalojaus Maliko Narbuto ir Marinos Šimkaitės-Lisovnos dukra.[1]

1559 m. Bakfarkas pirko namą Vilniuje. Viena iš versijų, jog 1560 m. Bakfarkas buvo apkaltintas šnipinėjimu, t. y., jog jis teikė informaciją Prūsijos karalystės hercogui Albrechtui Brandenburgiečiui. Dėl to Bakfarkas neteko karaliaus pasitikėjimo, jo namas Vilniuje 1566 m. buvo nugriautas, pats Bakfarkas pabėgo į Poznanę, po to į Vieną. Šiame mieste kažkiek laiko jis gyveno. 1568 m. jis buvo Vienos imperatoriaus dvaro muzikantu. Vėliau išvyko į Transilvaniją, kažkiek prabuvo šioje šalyje, tačiau likusią gyvenimo dalį praleido Venecijoje.

Valentinas Grefas Bakfarkas mirė 1576 m. rugpjūčio 15 arba 22 d. nuo maro kelionės metu į Padują.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valentinas Grefas Bakfarkas žinomas kaip vienas savo laikmečio geriausių liutnistų. Jo kūryba buvo tokia profesionali, jog po jo mirties Lenkijos karalystėje paplito posakis, jog: “Po Bakfarko ne bet kas paims į rankas liutnią”.

Bakfarkas sukūrė nemažai muzikinių kūrinių, skirtų liutniai. Kūryboje naudojo liaudies dainų motyvus, taip pat žinomi jo kūriniai šokiams. Valentino Bakfarko repertuarą sudarė Nyderlandų polifonistų kūriniai (dažniausiai Orlando Lasso), kuriuos jis pritaikydavo liutniai ir parašydavo tabulatūras. Grojant liutnia sunku tęsti ilgąsias natas, todėl Bakfarkas „užpildydavo” jas melizmais, tokiu būdu kūriniai įgaudavo savitą braižą. Be to rašė fantazijas liutniai [2]

Lietuvoje tada natų nespausdino, todėl Bakfarko kūriniai išleisti svetur. Dveji Bakfarko kūrinių rinkiniai buvo išleisti Lione („Intabulatura“, 1553) ir Krokuvoje („Harmoniarum Musicarum…“, 1565).

Diskografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Valentin Greff Bakfark Lautenwerke - Lutz Kirchhof, Renaissancelaute, deutsche harmonia mundi, HM/IOM 1008-2.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. . Raimonda Ragauskienė. Europoje žinomas muzikas Valentinas Grefas Bakfarkas Lietuvoje rado antrą Tėvynę. [1]
  2. Valdas Grenda. Valentinas Bakfarkas (1507-1876).[2]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Bálint Bakfark", in: The New Grove Dictionary of Music and Musicians, ed. Stanley Sadie, 20 vols. (London, Macmillan, 1980); ISBN 1-56159-174-2.
  • Peter Király, "Bakfark [Bacfarc, Bakfarc, Bakfarkh, Bakffark] [Greff alias Bakfark, Greff Bakfark], Valentin", in The New Grove Dictionary of Music and Musicians, second edition, edited by Stanley Sadie and John Tyrrell, 29 vols. (London: Macmillan Publishers, 2001); ISBN 978-1-56159-239-5.
  • Gustave Reese: Music in the Renaissance (New York, W. W. Norton & Co., 1954); ISBN 0-393-09530-4.
  • Gernot Nussbächer, Certitudini și ipoteze cu privire la biografia lui Valentin Greff Bakfark. În: Astra, Brașov, XVII, NR. 6 (131), August 1982, P.12.
  • Gernot Nussbächer, Zur Biographie von Valentin Greff Bakfark, în rev. Forschungen zur Volks-und Landeskunde, vol. 25, nr. 1-2, București, 1982, p. 103-105.
  • Булучевский Б., Фомин В. Старинная музыка. Л., 1974.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Apie Valentiną Grefą Bakfarką lietuviškai [3], [4], [5]
  • Apie Valentiną Grefą Bakfarką kitomis kalbomis [6], [7], [8]