Kelmė
| Kelmė | ||
|---|---|---|
 
| ||
 | ||
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) | ||
| Valstybė |  Lietuva
| |
| Apskritis |  Šiaulių apskritis
| |
| Savivaldybė |  Kelmės rajono savivaldybė
| |
| Gyventojų | 7 544 | |
| Plotas | 7,850 km² | |
| Tankumas | 961 žm./km² | |
| Pašto kodas | LT-86001 | |
 Vikiteka |
Kelmė | |
Kelmė – miestas vakarų Lietuvoje, Šiaulių apskrityje. Kelmės rajono savivaldybės centras, Kelmės seniūnija. Veikia Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešoji biblioteka, paštas.
Miestas spindulinio plano. Svarbiausi statiniai:
- Neogotikinė trinavė Kelmės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, pastatyta 1901–1912 m., architektas Karlas Eduardas Strandmanas). Bažnyčios viduje yra dailininkės S. Dembovskytės-Romerienės („Švč. Jėzaus Širdis“, manoma, apie 1918 m.), A. Valeškos („Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas priima Kelmės bažnyčios projektą“ 1931 m.), Z. Petravičiaus („Šv. Jurgis“, manoma, nutapytas Antrojo pasaulinio karo metais) paveikslai.
- Kelmės evangelikų reformatų bažnyčia;
- Kelmės evangelikų liuteronų bažnyčia;
- Kelmės dvaro sodyba (XVIII a. architektūros ir istorijos paminklas).
Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Miesto vardas tikriausiai kilęs nuo bendrinio žodžio kelmas, tad pirminė Kelmės reikšmė galėjusi būti „kelmuota vieta, kelmynė“.[4] Pavadinimas apibūdina gyvenvietę, įkurtą nuo medžių išvalytoje vietoje, plintant lydiminei žemdirbystei, kai miškų ir krūmų plotai buvo iškertami, deginami ir paverčiami derlingais laukais.[5]
Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Miestas įsikūręs į rytus nuo kelio A12 Ryga–Šiauliai–Tauragė–Kaliningradas , 42 km į pietvakarius nuo Šiaulių, Kražantės kairiajame krante. Per miestą teka Kražantės intakas Vilbėnas. Šiaurinėje miesto dalyje yra Kelmės pušynas, rytinėje – kolektyviniai sodai.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Senesnėje mokslinėje literatūroje galima užtikti, kad Kelmė pirmą kartą paminėta 1294 ar 1295 m. kaip Kymel ar Kimel Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“ – taip minima pilis, kurią išgriovę kryžiuočiai. Tačiau lietuviškojo kronikos vertimo leidėjas ir komentatorius Romas Batūra įrodė, kad Kimel buvo prie Nemuno ir tai gali būti dabartinis Kaimelio kaimas Šakių rajone. Pagal kitą versiją, Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose 1386 m. minima vietovė Stabuncaln, Stabekalne, 1395 m. Stabekalmen, buvusi dabartinės Kelmės apylinkėse ir galėtų būti laikoma pirmu gyvenvietės paminėjimu. Pirmasis šią gyvenvietę su Kelme susiejo Teodoras Hiršas 1863 m. Prūsijos istorijos šaltinių rinkinyje.
Kelmė istorijos šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1416 m., kai čia buvo pastatyta bažnyčia. 1511 m. gavo teisę rengti turgus. XV a. minimas Kelmės dvaras, kuris nuo 1591 m. iki Pirmojo pasaulinio karo priklausė Gruževskiams. 1526 m. minimas miestelis. 1615 m. pastatyta Kelmės evangelikų reformatų bažnyčia, prie kurios veikė mokykla. Bažnyčios mecenatais buvo dvi giminės – Gruževskiai ir Urbanavičiai. Šių giminių iškilūs atstovai buvo laidojami bažnyčios koplyčioje. 1655 m. ir 1701 m. miestą sudegino Švedijos kariuomenė.
1830 m. įsteigta spirito varykla, 1833 m. – odų apdirbimo įmonė, 1860 m. – alaus darykla. Veikė kahalas. 1831 m. dvarininkas Julius Gruževskis sudarė sukilėlių I ulonų pulką (550 žmonių), sukilėliai buvo užėmę Kelmę. Miestas pradėjo sparčiai plėstis per jį 1858 m. nutiesus plentą Ryga–Tilžė. Kelmė tapo stambia pašto diližanų stotimi, prekyviete, ypač garsėjo arklių turgumis. 1860 m. įkurta Kelmės ješiva. 1863 m. birželio 19 d. prie Kelmės P. Šimkevičiaus ir R. Krasausko sukilėlių būriai kovėsi su Rusijos imperijos kariuomenės daliniais. Draudžiamąją lietuvišką spaudą Kelmėje platino D. Gotautas, S. Samuilis, K. Stanaitytė ir kiti knygnešiai. 1866 m. pradėjo veikti realinė dviklasė mokykla, 1904 m. – mergaičių pradžios mokykla. 1919 m. pradinė mokykla pertvarkyta į progimnaziją, ši 1938 m. – į vidurinę.
XIX a. pabaigoje veikė dvi odų dirbtuvės, dvare – vandens ir garo malūnai, spirito varykla. 1905 m. vyko mitingai ir demonstracijos, išvaikyta carinė valsčiaus valdyba, uždarytos degtinės varyklos, reikalauta leisti vaikus mokyti lietuvių kalba. Per Pirmąjį pasaulinį karą 1915 m. Kelmė sudegė.
1941 m., 1948–1949 m. ir 1951 m. SSRS okupacinė valdžia ištrėmė 45 Kelmės gyventojus. 1941 m. liepos 26 d. Paverpenio kaime prie Kelmės vokiečių okupacinės valdžios nurodymu nužudyta ir užkasta apie 480 miesto ir apylinkių gyventojų žydų. Kelmė nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą: po karo liko 15-20 proc. pastatų.
1945 m. liepos 19 d. Kelmės valsčiaus Virtukų miške įvyko Virtukų mūšis – Lietuvos partizanų Žebenkšties rinktinės (54 žmonių) kautynės su NKVD kariniu daliniu. Vėliau apylinkėse veikė Kęstučio apygardos Birutės rinktinės, Jūros srities partizanai. 1953 m. sausio 17 d. netoli Kelmės sunaikintas Jūros srities štabas, Antanas Bakšys, A. Jurkūnas, E. Gendrolytė-Jurkūnienė nusišovė. [6]
1947 m. Kelmei suteiktos miesto teisės. Sovietmečiu veikė trikotažo ir linų fabrikai, pieninė, pastatytas prekybos centras (archit. E. Beinortas), daug liaudies meistro J. Liaudansko skulptūrų („Skalbėja“ miesto centre ir kitos).
1990 m. spalio 3 d. Kelmės 2-ojoje vidurinėje mokykloje buvo įkurta skautų skiltis, kurios pagrindu įsteigta Didžiūno Mansto skautų draugovė. Ji vykdė skautišką veiklą iki 1993 m. birželio mėn. 1995 m. rugsėjo 14 d. Kelmės rajono savivaldybės švietimo skyriaus vedėjo Giedriaus Vaičiulio iniciatyva, Moksleivių kūrybos centre buvo įsteigta skautų tuntininko pareigybė. Įsteigus minėtą pareigybę, buvo atkurta Didžiūno Mansto skautų draugovė ir buvo suformuotos 5-ios skautų skiltys Kelmės ir Kražių vidurinėse mokyklose. Didžiūno Mansto skautų draugovė baigė skautišką veiklą 1996 m. rugpjūčio 18 d.
1998 m. patvirtintas dabartinis Kelmės herbas.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |||
|---|---|---|---|
| 1528–1567 m. | Kelmės valsčiaus centras | Žemaičių seniūnija | |
| 1567– | Kražių valsčius | ||
| XIX a. pabaiga – 1915 m. | Kelmės valsčiaus centras | Raseinių apskritis | |
| 1915–1917 m. | Kelmės apskrities centras | ||
| 1919–1947 m. | Raseinių apskritis | ||
| 1947–1950 m. | apskrities pavaldumo miestas, Kelmės valsčiaus centras | Kelmės apskrities centras | |
| 1950–1953 m. | rajoninio pavaldumo miestas | Kelmės rajono centras | Šiaulių sritis |
| 1953–1995 m. | |||
| 1995–2019 m. | Kelmės seniūnija | Kelmės rajono savivaldybės centras | Šiaulių apskritis |
| 2019– | Kelmės seniūnija, Kelmės apylinkių seniūnijos centras | ||
Ekonomika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pramonės svarbiausios šakos – duonos ir pyrago gaminių (bendrovė „Kelmės duona“), pieno („Kelmės pieninė“), mėsos, linų pluošto („Kelmės akcinė linų apdirbimo bendrovė“) gamyba, medienos apdirbimo ir baldų („Nuošalė“) pramonė.
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
 | ||||||||||
| 1833 m. | 1861 m. | 1865 m.*[3] | 1883 m. | 1897 m.sur. | 1923 m.sur.[7] | 1939 m. | 1959 m.sur.[8] | 1970 m.sur.[9] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 385 | 1 303 | 1 303 | 1 800 | 3 914 | 2 900 | 3 700 | 5 140 | 6 934 | ||
| 1974 m.[10] | 1976 m.[11] | 1979 m.sur.[12] | 1989 m.sur.[13] | 2001 m.sur.[14] | 2011 m.sur.[15] | 2017 m. | 2021 m.sur.[16] | - | ||
| 8 000 | 8 800 | 9 073 | 11 557 | 10 900 | 9 150 | 8 206 | 7 688 | - | ||
| ||||||||||
| ||||||||||
Tautinė sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Julius Gruževskis, bajoras, pulkininkas, 1830 m. sukilimo Raseinių apskrities slapto susirinkimo narys ir 1 -ojo ulonų pulko vadas.
- Bronius Laucevičius-Vargšas (1884–1916), rašytojas. Jo vardo gatvėje tebestovi buvusios pradinės mokyklos pastatas, kuriame jis mokėsi. Pastatytas akmens paminklas rašytojui atminti (skulptorius J. Liaudanskas).
- Icchokas Meras (1934–2014), prozininkas, scenaristas. Jo vardu pavadinta aikštė.[19]
- Jonas Dainius Ručinskas (1938–2020), žurnalistas, publicistas.
- Antanas Račas (1940–2014)[20], pedagogas, Lietuvos ir Kelmės rajono politinis bei visuomenės veikėjas, signataras.
- Juozas Rimkus (1945–2021), krepšininkas.
Švietimas ir kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kelmėje yra:
Smulkus tekstas
- Kelmės meno mokykla
- Kelmės Jono Graičiūno gimnazija
- Kelmės Aukuro pagrindinė mokykla
- Kelmės suaugusiųjų mokymo centras
- Kelmės Kražantės progimnazija
- Kelmės specialioji mokykla
- 2 darželiai: „Ąžuoliukas“ ir „Kūlverstukas“
- Kelmės profesinio rengimo centras
- Kelmės mažasis teatras, įsteigtas 1993 m.
- Kelmės krašto muziejus, įkurtas Kelmės dvaro ansamblyje
- Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešoji biblioteka
- Turizmo ir verslo informacijos centras
Vyksta šie tarptautiniai renginiai: festivalis „Kelmės scena“, Tradicinė liaudies meno šventė. Leidžiami laikraščiai „Bičiulis“ (nuo 1948 m.), „Šiaulių kraštas“ (nuo 1990 m.), „Kelmės kraštas“ (nuo 2000 m.) Šiaurinėje miesto dalyje yra Kelmės pušynas, rytinėje – kolektyviniai sodai.
Miestų partnerystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
|
|
Lynene (Vokietija) veikia Partnerystės su Kelme sąjunga.[21]
Sportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Futbolas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Kelmės miesto stadionas.
- Kelmės FK-VJSM, futbolo klubas, veikiantis nuo 2006 m.
- Kelmės futbolo klubas „Kražantė“, buvęs futbolo klubas (1926–2006 m.).
- Kelmės futbolo klubas „Joginta“, buvęs moterų futbolo klubas (1994–1997 m.).
Krepšinis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kelmės krepšinio klubas "Kelmė".
Nuo 2012 metų RKL (Regioninėje krepšinio lygoje) žaidžia reprezentacinė miesto komanda.
Laisvosios imtynės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Laisvųjų imtynių skyrius atidarytas 1976 m.
Klubas įsteigtas 2011 01 04. Steigėjai: Nerijus Peleckis, Saulius Jurčys, Kęstutis Kuoris, Vytautas Leščiauskas. Klubo pirmininkas Nerijus Peleckis. Treneriai Nerijus Peleckis ir Saulius Jurčys. Kelmės imtynių sporto klubas organizuoja ir rengia laisvųjų imtynių sportininkus, ruošia laisvųjų imtynių varžyboms. Taip pat užsiima imtynių sporto populiarinimu Kelmės rajone ir Lietuvos valstybėje.
Tinklinis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vyrų tinklinio komanda „Etovis“.
1991 m. Įkurtas tinklinio sporto klubas „Rūta“.
Nuo 1992 m. Komanda žaidžia aukščiausioje Lietuvos vyrų tinklinio lygoje.
Pasiekimai aukščiausioje vyrų tinklinio lygoje:
I vieta: 2005 m. ir 2013 m. II vieta: 2000 m., 2004 m., 2006 m., 2009 m., 2014 m. ir 2018 m. III vieta: 1999 m., 2002 m., 2003 m., 2007 m., 2008 m., 2010 m. ir 2012 m.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ Кельмы. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 14А (28) : Карданахи — Керо. С.-Петербургъ, 1895., 907 psl. (rus.)
- ↑ 3,0 3,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 561 psl. (Wikisource.org)
- ↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 92
- ↑ 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. – Kaunas, Terra Publica, 2010. // psl. 212
- ↑ Vincas Brazauskas, Kazys Misius. Kelmė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 714 psl.
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- ↑ Kelmė. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 119 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Kelmė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, V t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1979. T.V: Janenka-Kombatantai, 432 psl.
- ↑ Vincas Brazauskas, Kazys Misius. Kelmė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 287-288
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Šiaulių apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
- ↑ 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2015-04-02 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2015-09-24 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Dalia KARPAVIČIENĖ Žydų genocido dieną prisimintas rašytojas Icchokas Meras. skrastas.lt
- ↑ Kelmės garbės piliečiai
- ↑ http://www.lienen-kelme-verein.de
- Kelmė. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 524 psl.
- Kielmy. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. IV (Kęs — Kutno). Warszawa, 1883, 34 psl. (lenk.)
- Kelmė: fotonovelės (sud. Ona Jautakienė, Jonas Danauskas). – Vilnius: Standartų spaustuvė, 2006. – 80 p.: iliustr. – ISBN 9955-488-15-8
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Apie Kelmę[neveikianti nuoroda]
- Kelmės dvaras Archyvuota kopija 2006-09-03 iš Wayback Machine projekto.
- Kelmės liuteronų parapija Archyvuota kopija 2007-10-27 iš Wayback Machine projekto.
- Virtualus Kelmės turas YouTube kanale
- Video klipas apie Kelmės kraštą
| ||||||||||||||
