Leanifalu

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Leanifalu
veng. Leányfalu
   HUN Leányfalui Címer.svg   
Leányfalu1.jpg
Vaizdas iš viršaus

Leanifalu
47°43′36″ š. pl. 19°05′22″ r. ilg. / 47.72667°š. pl. 19.08944°r. ilg. / 47.72667; 19.08944 (Leanifalu)Koordinatės: 47°43′36″ š. pl. 19°05′22″ r. ilg. / 47.72667°š. pl. 19.08944°r. ilg. / 47.72667; 19.08944 (Leanifalu)
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė Vengrijos vėliava Vengrija
Medė Peštas
Meras Janošas Losmanas (veng. Loszmann János)
Gyventojų (2018) 3 714
Plotas 15,37 km²
Tankumas (2018) 242 žm./km²
Altitudė 123 m
Pašto kodas 2016
Tinklalapis [1]
Commons-logo.svg Vikiteka LeanifaluVikiteka

Leanifalu (veng. Leányfalu) – gyvenvietė šiaurės centrinėje Vengrijos dalyje, šalia Mažojo Dunojaus (veng. Mosoni Duna). Kurortinė vietovė.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Maždaug penkių kilometrų ilgio gyvenvietė išsidėsčiusi tarp Mažojo Dunojaus ir Višegrado kalnyno, 27 km šiauriau Budapešto. Patenka į Dunojaus–Ipolės nacionalinio parko teritoriją, priklauso Pešto medei. Perkėlos į Počmegerį ir Segetmonosterį (pastarasis išsidėstęs kitame upės krante, priešais Leanifulu).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ilgą laiką apie gyvenvietės priešistorę nieko nebuvo žinoma, kol XX a. pr. nebuvo aptiktos romėnų laikų statinių liekanos. Archeologai nustatė, kad tai sargybinio bokšto, iš kurio buvo kontroliuojamos Dunojaus pakrantės, pamatai. Radiniai priskirti Romos imperatoriaus Valentiniano I (lot. Flavius Valentinianus Augustus) valdymo laikotarpiui (321375 m.). Kaimelis pirmą kartą žemėlapyje pažymėtas turkų valdymo laikotarpiu – 1690 m. Maždaug nuo 1728 m. valdė grafas Janošas Esterhazis, XIX a. pab. jame vilas ėmė statytis turtingi pirkliai ir valdininkai iš netolimo Budapešto. XX a. pradžioje Leanifalu itin išpopuliarėjo, į jį pradėjo keltis žinomi artistai iš sostinės Operos ir Nacionalinių teatrų, išaugo vasarnamių gatvelės. Pasaulinių karų metu nukentėjo nedaug. 1949 m. suteiktos kaimiškos savivaldos teisės, o 1970 m. – gyvenvietės statusas. XX a. antrojoje pusėje aptiktas 36°C šiltas požeminis mineralinis vanduo, buvo pastatyta keturių baseinų gydomoji terminė maudyklė. XXI a. pr. Leanifalu išliko menininkų vasarviečių gyvenviete.

Kryžiaus kelias[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarpukaryje Leanifalu gyveno muilo fabriko savininkas ir Lietuvos garbės konsulas Vengrijoje Jozsef Leo Pesthy Müller. Šeimoje buvo problemų su sveikata ir jis nusprendė kaimelyje pastatyti Kryžiaus kelią, kurį sudarė keturiolika stočių ir trys kryžiai. Vienas iš 1934 m. pašventintų kryžių buvo pagamintas pagal lietuvišką pavyzdį, puoštas raižytais raštais. Po to fundatorius išvyko gyventi į užsienį, o 1971 m. kryžiai buvo nugriauti. Vėliau teritorijos naujasis savininkas leido kryžius atstatyti, bet tarp jų lietuviško jau nebėra.[1][2]

Miestų partnerystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]