Pereiti prie turinio

Prancūzija

Keisti nuorodas
Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Prancuzija)
Kitos reikšmės – Prancūzija (reikšmės).
Prancūzijos Respublika
pranc. République française
Prancūzijos vėliava Prancūzijos herbas
Vėliava Herbas
Devizas: „Laisvė, lygybė, brolybė“
Himnas: „Marselietė“

Prancūzija žemėlapyje
Valstybinė kalba Prancūzų
Sostinė Paryžius
Didžiausias miestas Paryžius
Valstybės vadovai
 • Prezidentas
 • Ministras Pirmininkas
  
Emanuelis Makronas
Michel Barnier
Plotas
 • Iš viso
 • % vandens 		 
551 695[a][1] km2 (50)
0,86 %[2]
Gyventojų
 • 2022
 • Tankis 		 
Didėjimas 67 874 000[3] (20)
116 žm./km2 (89)
BVP
 • Iš viso
 • BVP gyventojui 		2022
Didėjimas 2 936,702[4] mlrd. $ (7)
Didėjimas 44 747[4] $ (26)
Valiuta Euras (€) (EUR)[b]
CFP frankas (XPF)[c]
Laiko juosta
 • Vasaros laikas		 UTC+1 (CET)
UTC+2 (CEST)[d]
Nepriklausomybė
Įkurta
Respublika
 Verdeno sutartis
843 m. rugpjūtis
1792 m. rugsėjo 22 d.
Interneto kodas .fr[e]
Šalies tel. kodas +33[f]
Kirčiavimas Prancūzijà[5]

Prancūzija (pranc. France, tariama Apie šį garsą [fʁɑ̃s] (plačiau)), oficialiai Prancūzijos Respublika (pranc. République française, tariama Apie šį garsą [ʁepyblik fʁɑ̃sɛz] (plačiau)) – valstybė Vakarų Europoje, turinti užjūrio teritorijų visame pasaulyje.[g] Metropolinė Prancūzija šiaurės rytuose ribojasi su Belgija ir Liuksemburgu, rytuose – su Vokietija ir Šveicarija, pietryčiuose – su Italija ir Monaku, pietvakariuose – su Ispanija ir Andora. Vakaruose Prancūzija prieina prie Atlanto vandenyno Biskajos įlankos, šiaurėje – prie Lamanšo ir Pa de Kalė sąsiaurių, pietuose – prie Viduržemio jūros. Prancūzijos užjūrio departamentai ribojasi su Brazilija ir Surinamu (Prancūzijos Gviana), taip pat su Nyderlandais (Sen Martenas). Šalies sostinė ir didžiausias miestas – Paryžius. Kiti didieji miestai: Marselis, Lionas, Tulūza, Lilis, Bordo ir Nica.

Prancūzija yra didžiausia pagal plotą ir antra pagal gyventojų skaičių Europos Sąjungos šalis. Bendras Prancūzijos plotas 643 801 km², iš jų atitinkamai Europinė Prancūzija 551 500 km², Užjūrio Prancūzija 92 301 km². Prancūzijos sausumos plotas 640 427 km², iš jo Europinės Prancūzijos 549 970 km², Užjūrio Prancūzijos 90 457 km². Prancūzijai priklausantys vandenys iš bendro ploto užima 3 374 km², iš jų atitinkamai Europinėje Prancūzijoje 1 530 km² ir 1 844 km² Užjūrio Prancūzijoje.[6]

Prancūzija yra viena iš šalių, kurios įkūrė Europos Sąjungą. Prancūzija yra šešta pagal dydį pasaulio ekonomika, turinti išvystytą pramonę ir paslaugų sferą, ją kasmet aplanko 83 mln. užsienio turistų. Prancūzija yra Europos Sąjungos, EBPO, NATO, ESBO, PPO, Frankofonijos bei G7 narė. Prancūzija yra viena iš Jungtinių Tautų įkūrėjų ir turi nuolatinę vietą JT Saugumo Taryboje.

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Prancūzijos istorija.
Geopolitinė padėtis po Verdeno sutarties

Pavadinimo kilmė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prancūzijos pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio Francia, kuris pažodžiui reiškia „frankų žemės“. Yra įvairių teorijų apie frankų pavadinimo kilmę.

Prancūzijos valstybės pradžia, iškilimas ir Šimtametis karas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors dabartinės Prancūzijos teritoriją dar antikoje buvo užkariavę romėnai, savarankiška Prancūzijos istorija prasideda Karoliui Didžiajam padalinus savo valstybę anūkams. Pagal Verdeno sutartį 843 m. sudaryta Vakarų Frankų karalystė užėmė panašią dabartinei Prancūzijai teritoriją; nuo X a. šalis pradeda vadintis Prancūzija. Viduramžių Prancūzijos istoriją sudaro palaipsninis karaliaus galios stiprėjimas nuolatinėse kovose su didikais, dalyvavimas kryžiaus žygiuose, eretikų judėjimų (pvz., albigiečių) persekiojimas, taip pat miestų augimas, scholastikos ir gotikinės architektūros plėtra.

1337 m. prasidėjo Šimtametis karas, kuris su pertraukomis truko beveik šimtą metų. Šis karas buvo paskutinis karaliaus Karolio VII žingsnis vienijant Prancūziją – išvijus anglus iš prancūziškų žemių buvo galutinai pripažinta karaliaus valdžia ir tarp piliečių atsirado tautinės savimonės jausmas. Karas pasibaigė 1453 m.

Ankstyvieji Naujieji laikai Prancūzijoje (1453−1789 m.)

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Henrikas IV – pirmasis Burbonų karalius Prancūzijoje, Franso Porbuso Jaunesniojo portretas, apie 1610 m.

Prancūzija iš feodalinės šalies pasidarė centralizuota valstybe (nors ir su daugybe regioninių skirtumų), organizuota aplink absoliutinę monarchiją, kuri rėmėsi Dieviškos karalių teisės doktrina ir valstybinės Bažnyčios parama. Prisijungus Burgundiją ir Bretanę Prancūzijos valstybė pasiekė savo galios viršūnę.

Kovos su Habsburgais, religiniai karai tarp katalikų ir kalvinistų hugenotų vėl stipriai sukrėtė šalį. Hugenotai buvo žiauriai persekiojami, net surengtos jų žudynės – Baltramiejaus naktis, didikai susiskaldė tarp protestantų Burbonų ir katalikų Gizų. Karaliui pavyko išnaudoti šiuos prieštaravimus, sustiprinti savo valdžią ir Henrikas IV tapo karaliaus valdžios absoliutizmo pradininku.

Didžioji Prancūzijos revoliucija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Didžioji Prancūzijos revoliucija.

Prancūzijos revoliucija prasidėjo 1789 m. liepos 14 d. Bastilijos šturmu Paryžiuje (dabar tai Prancūzijos nacionalinė šventė). 1792 m. rugpjūtį po Tiuilri rūmų šturmo karalius buvo nuverstas ir monarchiją pakeitė respublika. Revoliucija įkūnijo kokybinį virsmą socialinėje ir politinėje santvarkoje, perėjimą nuo Senojo režimo (pranc. Ancien Régime) – pusiau feodalinės luominės santvarkos, prie modernios neluominės visuomenės, taip pat nuo absoliutinės monarchijos prie konstitucinės-parlamentinės santvarkos. Revoliucija tęsėsi iki 1794 m., kartais revoliucijos pabaigos metai pratęsiami ir iki 1799 m., kai buvo įvesta Napoleono Bonaparto vienvaldystė.

Napoleono laikai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Napoleonmetis.
Napoleonas Bonapartas, 1812 m. (Žakas Lui Davidas)

1799 m. respubliką į savo valdžią paėmė Napoleonas Bonapartas, mėginęs užkariauti visą Europą. Per mažiau nei dešimtmetį Napoleonas karais bei sąjungomis užvaldė didžiąją dalį vakarų ir centrinės Europos, iki pralaimėjimo Tautų Mūšyje 1813 metais netoli Leipcigo. Vėliau buvo ištremtas į Elbos salą, iš kurios 1815 m. pabėgo ir trumpam atgavo valdžią – šis laikotarpis žinomas kaip Šimto Dienų (pranc. les Cent Jours) laikotarpis. Vėliau buvo galutinai nugalėtas Vaterlo mūšyje 1815 m. kovo 18 d. ir ištremtas į Šv. Elenos salą, kur 1821 m. mirė.

Prancūzija XIX−XXI amžiuose

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Napoleono valdymo Prancūzijoje restauruota Burbonų monarchija, kuri nuversta 1830 m. liepos revoliucijos. Karaliumi tapo Liudvikas Pilypas, kuris savo ruožtu buvo nuverstas 1848 m. revoliucijos. Buvo įsteigta antroji respublika, kuri 1852 m. pertvarkyta į imperiją, valdomą Napoleono III. 1870−1871 m. Prancūzija pralaimėjo karą su Prūsija, jos dalys – Elzasas ir rytų Lotaringija, buvo aneksuotos susikūrusios Vokietijos imperijos. 1870 m. dar karo metu buvo panaikinta imperija ir Prancūzija grįžo prie respublikos valdymo formos.

XX a. pradžioje Prancūzija pasiekė didžiausią teritorinį išsiplėtimą, kuomet valdė apie 12 347 000 km² pasaulio teritorijos. Tuo metu tai buvo antroji pagal dydį pasaulio imperija.

Per Pirmąjį pasaulinį karą (1914−1918) Prancūzija kariavo Antantės sąjungos pusėje prieš Vokietiją ir jos sąjungininkes. Mūšiai vakarų fronte daugiausiai vyko Prancūzijoje, jie pasižymėjo kruvinumu, dažnai naudojant naujas karines technologijas. Žymiausi mūšiai: Pirmasis Marnos mūšis, Verdeno mūšis, Somos mūšis, Antrasis Marnos mūšis. Karas baigėsi Antantės pergale, Prancūzija atgavo Elzasą ir Lotaringiją iš Vokietijos.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui (1939–1945 ), 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietijos invazija į Lenkiją privertė Didžiąją Britaniją ir Prancūziją paskelbti karą. Bet sąjungininkai nepradėjo masinės atakos, o laikėsi gynybines pozicijos, tad karą vadino „Keistuoju karu“ (pranc. Drôle de guerre). 1940 m. gegužės mėnesį prasidėjo Mūšis dėl Prancūzijos. Vokietija okupavo tris penktadalius Prancūzijos, likusią teritoriją palikdama Viši režimui, kuris buvo nacių marionetinė valstybė. 1944 m. Prancūzija buvo išvaduota.

Dabartinis Prancūzijos prezidentas – Emmanuel Macron

Po trumpo laikinos vyriausybės, vadovaujamos Šarlio de Golio, valdymo, 1946 m. spalio 13 d. buvo priimta nauja konstitucija ir įkurta Ketvirtoji Respublika, kuriai vadovavo parlamentu besiremianti vyriausybė. Per kitus 16 metų iširo Prancūzijos kolonijinė imperija.

Indokinijoje prancūzai kovojo su nacionalinio išsilaisvinimo judėjimu Viet Min ir per Pirmąjį Indokinijos karą po Dienbjenfu mūšio prarado visą regioną: Vietnamas buvo padalintas į dvi valstybes, o Laosas ir Kambodža tapo nepriklausomomis valstybėmis. 1958 m. gegužės mėnesį Alžyre valdžią užgrobė Prancūzijos armija ir kolonistai, kurie priešinosi nuolaidoms arabų nacionalistams. Prancūzų vyriausybė žlugo, o Šarlio de Golio dėka buvo išvengta pilietinio karo. 1962 m. baigėsi Alžyro karas, po kurio Alžyras tapo nepriklausomas. Nuo 1958 iki 1969 m. Prancūzijos prezidentu buvo Šarlis de Golis. 1958 m. rugsėjį prancūzai priėmė Penktosios Prancūzijos Respublikos konstituciją, susilpninusią prezidento valdžią.

Politinė sistema

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Prancūzijos politinė sistema.
Nacionalinė Asamblėja Paryžiuje

Prancūzijos Respublika yra unitarinė valstybė su stipria prezidento valdžia. Penktosios Respublikos konstitucija buvo priimta 1958 m. rugsėjo 28 d. Ji smarkiai padidino prezidento ir vykdomosios valdžios galias, atimdama jas iš parlamento. Prezidentas renkamas tiesioginių visuotiniu balsavimu 5 metams. Vyriausybei vadovauja prezidento pasiūlytas ministras pirmininkas.

Prancūzijos parlamentas yra dvejų rūmų įstatymų leidžiamasis organas, apimantis Nacionalinę Asamblėją (pranc. Assemblée Nationale) ir Senatą. Nacionalinės Asamblėjos atstovai atstovauja vietinėms rinkimų apygardoms ir yra tiesiogiai renkami 5 metų laikotarpiui. Asamblėja turi galią patvirtinti arba paleisti ministrų kabinetą, tad politinė partija ar jų koalicija, turinti daugumą Asamblėjoje, lemia vyriausybės sudarymą.

Senatoriai renkami rinkikų kolegijos 6 metų terminui, perrenkant pusę senatorių kas 3 metai, pradedant nuo 2008 m. rugsėjo. Senato įstatymų leidžiamosios galios yra apribotos; dvejų rūmų nesutarimo atveju Nacionalinė Asamblėja priima galutinį spendimą, išskyrus konstitucinę teisę ir kai kuriais lois organiques (įstatymų, tiesiogiai numatytų konstitucijos) atvejais.

Administracinis suskirstymas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Prancūzijos administracinis suskirstymas.

Prancūzija suskirstyta į 13 žemyninės Prancūzijos regionų (régions de France métropolitaine) ir 5 užjūrio regionus (régions d’outre-mer); regionus sudaro 96 departamentai. Taip pat yra kolektyvinės teritorijos (collectivités territoriales) bei Pietų ir Antarkties teritorijos.

Europinės Prancūzijos regionai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Prancūzijos regionai ir departamentai nuo 2016 m.
Pagrindinis straipsnis – Žemyninė Prancūzija.

Žemyniniai regionai ir jų sostinės:

Prancūzijos užjūrio regionai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Prancūzijos užjūrio regionai.
Prancūzijos užjūrio regionai

Yra 5 Prancūzijos užjūrio regionai (régions d’outre – mer):

Užjūrio valdos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Prancūzija ir jos užjūrio valdos
Pagrindinis straipsnis – Prancūzijos užjūrio valdos.

5 užjūrio bendrijos (collectivités d’outre-mer, Ramiajame ir Atlanto vandenyne):

Prancūzijos Pietų Sritys (Terres australes et antarctiques françaises)

Geografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Prancūzijos geografija.
Kraštovaizdis Overnė regione

Prancūzijos žemyninė dalis, kuri savo teritorijos forma primena šešiakampį, yra 547 030 km², su visomis užjūrio valdomis − 674 843 km². Prancūzijos krantus skalauja Viduržemio jūra pietryčiuose ir Atlanto vandenynas (Biskajos įlanka) vakaruose. Prancūzija ribojasi su (skliausteliuose − sienos ilgis): Andora (56,6 km), Belgija (620 km), Vokietija (451 km), Italija (488 km), Liuksemburgu (73 km), Monaku (4,4 km), Ispanija (623 km) ir Šveicarija (573 km). Už Europos ribų Prancūzija dar ribojasi su: Nyderlandais (Nyderlandų Antilais) Karibų saloje San Martene (10 km), Brazilija (673 km) kaip ir su Surinamu (510 km) Prancūzijos Gvianos užjūrio departamente. Pakrančių ilgis – 3427 km (Atlanto vandenyno ir Viduržemio jūros), sausumos sienų ilgis – 4082 km.

Reljefas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šamoni slėnis su fone stūksančiu Monblanu, aukščiausiu kalnu Alpėse ir Vakarų Europoje

Prancūzijos paviršius ypatingas tuo, jog šalies viduryje vyrauja lygumos, o aukščiausi kalnai driekiasi palei valstybės sienas. Kalnai labai įvairūs, vieni seni ir žemi, kiti − jauni ir aukšti. Senus kalnus ir kai kurias aukštumas (pvz., Bretanės) sudaro kietos kristalinės uolienos. Prancūzijoje taip pat yra aukščiausia Europoje smėlio kopa − 102,5 m.[7]

60 % Prancūzijos teritorijos yra ne didesniame aukštyje kaip 250 m. Beveik visą tokią žemę sudaro banguotos lygumos, tarpais su uolienų atodangomis, kalvomis ir dideliais upių slėniais. Anksčiau išilgai Biskajos įlankos buvo neįžengiamos pelkės, bet jos buvo nusausintos ir apsodintos pušimis. Bretanės ir Normandijos regionai šiaurės vakaruose kalvotesni, jų kranto linijos labai vingiuotos. Likusi dalis kalnuota − stambiausi kalnų masyvai yra Pirėnai pietvakariuose, Centrinis masyvas ir Alpės pietryčiuose. Pietinėje šalies dalyje didelį plotą apima Centrinis masyvas, susidaręs prieš 300 milijonų metų ir užimantis 15 % šalies teritorijos, didžiausias aukštis − 1886 m. (Piui de Sansi). Šiaurrytinėje šalies dalyje driekiasi Vogėzų kalnai, švelniai apvaliomis viršūnėmis. Jiems jau daugiau kaip 200 milijonų metų. Į pietus nuo Vogėzų Šveicarijos link tęsiasi Juros kalnai.

Jau 10 000 metų regione nėra veikiančių ugnikalnių, beliko daug užgesusių kūgių, uolienų atodangų ir smailiaviršūnių kalvelių.

Jono (dešinėje) ir Senos (kairėje ir apačioje) upių santaka

Aukščiai:

Vandens telkiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dauguma didžiųjų upių − Luara, Sena, Garona, Dordonė − teka į Atlanto vandenyną, sudarydamos plačius ir derlingus slėnius, o žiotyse − ilgas estuarijas. Šiaurės ir vakarų upės vandeningos ištisus metus, daugelis jų sujungta kanalais. Nėra abejonių, kad Prancūzija turi ilgiausia kanalų tinklą visoje Europoje − net 8000 km. Iš Alpių į Viduržemio jūrą teka vandeningiausia Prancūzijos upė − Rona. Šiaurės rytuose šalies siena teka Reinas, šiaurėje yra Mozelio, Maso, Šeldės aukštupiai. Dauguma upių prasideda Centriniame masyve. Alpių ir Pirėnų upės teka giliais slėniais, vandeningiausios vasarą. Upėms kurios teka per lygumas būdinga lietaus vandens mityba, o kurios išteka iš Alpių − sniego ir ledynų tirpsmo.

Didelių ežerų šalyje nėra. Didžiausi ežerai telkšo Alpėse, tarp jų ir didžiausiu laikomas Ženevos ežeras, tačiau didžioji jo dalis priklauso Šveicarijai. Nedideli ežerai telkšo Alpėse, Centriniame masyve. Lygumose natūralių ežerų beveik nėra, o Atlanto vandenyno pakrantėse, Garonos žemumoje, Ronos deltoje gausu druskingų ežerų ir maršų.[8]

Miškingumas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sollières-Sardières miškai, Natura 2000 saugomas objektas

Miškai dengia 27 % šalies teritorijos. Dauguma jų auga kalnuose. Šiaurėje ir vakaruose būdingi plačialapių miškai, kuriuose auga kaštonai, ąžuolai, beržai, liepos, bukai, aukščiau kalnuose auga ir spygliuočiai. Pietiniuose regionuose auga palmės, pinijos, citrusiniai krūmai. Laukinės gyvūnijos išlikę nedaug, tik Alpėse dar sutinkamos lapės, elniai, stirnos, miškuose yra šernų. Gausu paukščių, Prancūzijos pakrančių maršose susirenka gausūs būriai praskrendančių paukščių.

Europinėje Prancūzijoje yra įsteigti 6 nacionaliniai parkai, dar 3 yra jos užjūrio valdose (Prancūzijos Gvianoje, Reunjone ir Gvadelupoje). Taip pat įvairiuose šalies regionuose įsteigti regioniniai parkai.

Klimatas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didžioji Prancūzijos dalis yra vidutinių platumų klimato zonoje. Pietrytinėje šalies dalyje vyrauja subtropinis Viduržemio jūros klimatas. Nors ten lietinga žiema ir sausa vasara, didžiosios Prancūzijos dalies klimatas priklauso nuo vietos ir reljefo, taip pat didelę įtaką daro Šiaurės Atlanto srovė. Apskritai beveik visoje Prancūzijoje klimatas yra švelnus. Vidutinė metinė temperatūra yra tarp 10 °C (šalies šiaurėje, Lotaringijoje, Žuroje, Alpėse ir žemiau) ir 16 °C (Viduržemio jūros pakrantėje, Korsikoje).

Aljė departamento peizažas

Klimato skirtumus galima pamatyti skirtingose šalies dalyse. Šiaurės vakaruose, ypač Normandijoje ir Bretanėje, vyrauja jūrinis klimatas. Žiemos yra švelnios ir dažnai be sniego. Vasaros yra gana vėsios ir drėgnos. Šiaurės rytuose vyrauja daugiau žemyninės oro srovės. Ypač Lotaringijoje ir Vogėzų kalnuose, žiemos gali būti šaltos. Reino ir Mozelio upių slėniuose klimatas yra tinkamas vyno gamybai. Prancūzijos centre kritulių kiekis yra nedidelis. Vasaros ir žiemos temperatūrų skirtumas nėra toks didelis, kaip Rytų Europoje. Ganėtinai vėsesnė temperatūra yra Centriniame masyve. Pietvakariuose klimatą lemią Atlanto vandenynas, kuris yra drėgnas, bet ganėtinai šiltas ir saulėtas. Vasaros yra ganėtinai sausos. Žiema ir rudenį iškrenta daugiau kritulių. Pietryčiuose vyrauja Viduržemio jūros klimatas. Žiemos būna lietingos, taip pat šiame regione vyrauja kitokia augmenija. Vasara gali užklupti sausra.

Ekonomika

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Prancūzijos ekonomika.
La Défense yra svarbiausias Paryžiaus verslo ir finansų centras

Prancūzija priklauso pirmaujantiems pramoniniams kraštams. Turėdama 1744,4 mlrd. dolerių BVP (2003) Prancūzija yra šešta pagal dydį pasaulio ekonomika, po JAV, Japonijos, Vokietijos, Kinijos ir Jungtinės Karalystės. Pasaulio prekybos organizacijos duomenimis, Prancūzija pagal eksporto apimtis 2003 m. užėmė penktą vietą. Bendrasis vidaus produktas augo nuo 1995 iki 2005 m. kasmet vidutiniškai 2,1 %, o 2005 m. pasiekė 1689,4 mlrd. Palyginant su Europos Sąjungos BVP, pagal perkamosios galios paritetą, Prancūzija pasiekė 111,4 indeksą (ES-25: 100) (2003 m.).[9]

90 % jos ploto dirbama, todėl ji pirmaujanti šalis žemės ūkio produkcijos srityje. Prancūzija taip pat yra stambi pramoninė valstybė, turinti aukštos kvalifikacijos darbo jėgą. Valstybinis minimalus darbo užmokestis užtikrina darbuotojams 8,71 € valandinį užmokestį.[10] Vienas iš penkių prancūzų dirba ir gyvena kaime. Pagrindinių pramonės šakų, ypač energetikos pramonė, iki šiol yra kontroliuojama valstybės. Prancūzija yra svarbi branduolinės energijos gamintoja. Šalyje apie 80 % elektros energijos yra pagaminama atominėse elektrinėse. Taip Prancūzija, šalia Lietuvos, 2005 m. pradžioje pagamino didžiausią procentą branduolinės energijos pasaulyje. Vyno gamyba yra viena iš svarbiausių Prancūzijos pramonės šakų. Taip pat joje yra išplėtota sunkioji, chemijos pramonė, gaminami automobiliai, lėktuvai, tanklaiviai. Garsėja vaistų, parfumerijos, kosmetikos, tekstilės, galanterijos prekėmis.

Turizmas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Eifelio bokštas yra lankomiausias paminklas pasaulyje, Paryžiaus ir viso Prancūzijos simbolis

Turizmas yra taip pat labai svarbi pramonės šaka. Šalį 2018 m. aplankė 89,4 mln. užsienio turistų.[11] Prancūzija yra labiausiai turistų lankoma pasaulio šalis, po jos eina Ispanija (83,5 mln. 2019 m.) ir Jungtinės Amerikos Valstijos (79,3 mln. 2019 m.). Turistus šalis traukia savo miestais (ypač turistų lankomas yra Paryžius), paplūdimiais, pajūrio kurortais, slidinėjimo kurortais ir kaimo regionais, kuriuose žmonės grožisi jų grožiu ir ramybe. Į Aukštutinių Pirėnų departamento miestą Lurdą taip pat atvyksta religiniai piligrimai, kurių čia per metus apsilanko apie kelis milijonus. Labiausiai turistų lankomos vietos (pagal 2017 reitingą [12] lankytojų per metus) yra: „Disneyland Paris“ (14,8 mln.), Luvras (8 mln.), Versalio rūmai (7,7 mln.), Eifelio bokštas (6,2 mln.), Žoržo Pompidu centras (3,3 mln.), Orsė muziejus (3,1 mln.).

Gyventojai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Prancūzijos gyventojai.
Gyventojų tankumas pagal 1999 m. surašymą. Visos teritorijos rodomos tuo pačiu masteliu

Pagal gyventojų skaičių Prancūzija užima trečiąją vietą Europoje po Rusijos bei Vokietijos ir devynioliktą vietą pasaulyje. Priešingai nei daugelyje Europos valstybių, 2009 m. duomenimis, gimstamumas Prancūzijoje yra smarkiai didesnis nei mirtingumas, todėl gyventojų skaičius didėja ne tik dėl imigracijos, bet ir dėl natūralaus prieaugio.[13] Pasak 2009 m. apskaičiavimų, vidutinė gyvenimo trukmė šalyje yra 80,98 ir pagal šį rodiklį valstybė užima aštuntą vietą pasaulyje.[14] 14 metų ir jaunesni žmonės sudaro 18,6 % Prancūzijos populiacijos, o vyresni nei 65 m. − 16,4 %.

Nuo priešistorinių laikų Prancūzija buvo prekybos, migracijų bei įsiveržimų kryžkelėje. Keturios pagrindinės Europos etninės grupės – prokeltai, keltai (galai bei bretonai), lotynai ir germanai (frankai, burgundai, vikingai, vestgotai) maišėsi tarpusavyje. Be to nuo XIX a. plūstelėjo nauja migrantų banga, daugiausia tai buvo italai, ispanai, belgai, portugalai, lenkai, armėnai, taip pat žydai iš Rytų Europos.

Po antrojo pasaulinio karo prasidėjo gana didelė imigracija iš trečiojo pasaulio šalių, ypač daug žmonių atvyko iš buvusių Prancūzijos kolonijų. Pažymėtina ir tai, jog imigrantai iš kitų Europos valstybių daug greičiau integruojasi į valstybės ekonominį, kultūrinį bei socialinį gyvenimą, nei trečiojo pasaulio atvykėliai. 2004 m. iš viso į Prancūziją imigravo 140 033 žmonės. Iš jų 90 250 buvo iš Afrikos ir 13 710 − iš Europos. Migracijų bangos Prancūziją padarė viena iš etniškai įvairiausių šalių Europoje. Valstybėje gyvena maždaug 6 milijonai šiaurės Afrikiečių ir 2,5 milijono juodaodžių. Taip pat yra apskaičiuota, kad Prancūzijoje gyvena maždaug 4,9 milijono užsienyje gimusių emigrantų, iš kurių 2 milijonai turi Prancūzijos pilietybę.

Kalbos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1992 m. vienintelė oficiali kalba šalyje yra prancūzų. Neskaitant nykštukinių šalių, Prancūzija yra vienintelė vakarų Europos šalis, turinti tik vieną oficialiai pripažintą kalbą. Nepaisant to, valstybėje yra vartojamos 77 regioninės kalbos. Dar neseniai valdžia skatino šių kalbų nenaudoti, bet dabar jos yra netgi mokomos kai kuriose mokyklose. Pasak 1999 m. apklausos, prancūzų kalba yra gimtoji 86 % šalies suaugusiųjų. Tarp nepilnamečių procentas yra didesnis, nes daugelis imigrantų savo vaikus moko būtent prancūzų, o ne savo gimtosios kalbos.

Pasak 2005 m. apklausos, 36 % Prancūzijos gyventojų gali susikalbėti angliškai, 13 % − ispaniškai ir 8 % − vokiškai.[15] Į šiuos duomenis neįtraukti gyventojai, kuriems šios kalbos yra gimtosios. Populiariausios imigrantų kalbos yra armėnų, portugalų, italų ir ispanų.

Reimso katedra

Religija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasak 2007 m. apklausos, 51 % Prancūzijos gyventojų yra katalikai, 31 % − agnostikai arba ateistai, 10 % − kitų religijų atstovai, 4 % − musulmonai, 3 % − protestantai, 1 % − budistai, 1 % − judėjai. Anot 2005 m. apklausos, 34 % Prancūzijos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 27 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 33 % „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“.[16] Pagal šiuos duomenis, Prancūzija yra viena iš mažiau religingų Europos Sąjungos valstybių ir turi patį didžiausią netikinčių jokiais dievais, dvasiomis ir dvasinėmis energijomis žmonių procentą. Pasak kito tyrimo, atlikto 2006 m., 32 % šalies gyventojų save laiko ateistais ir dar 32 % teigia, kad jie yra „skeptiškai žiūri į Dievo egzistenciją, bet nėra ateistai“.[17]

Miestai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Prancūzijos miestai.

Didžiausias šalies miestas yra Paryžius, kurio aglomeracijoje gyvena apie 12 mln. žmonių (Il de Fransas). Kitas stambias aglomeracijas, turinčias daugiau nei 1 mln. gyventojų, sudaro Marselis, Lilis ir Lionas. Dešimt didžiausiu Prancūzijos miestų (dešinėje pusėje aglomeracijos) pagal gyventojų skaičių 2006 m.:

Lionas
Vieta Pavadinimas Miestas (gyv.) Aglomeracija (gyv.)
1. Paryžius 2 181 371 10 142 977
2. Marselis 839 043 1 418 481
3. Lionas 472 305 1 417 463
4. Tulūza 437 715 850 873
5. Nica 347 060 940 017
6. Nantas 282 853 568 743
7. Strasbūras 272 975 638 370
8. Monpeljė 251 634
9. Bordo 232 260 803 117
10. Lilis 226 014 1 016 205

Kultūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Prancūzijos kultūra.
Prancūzo Klodo Monė paveikslas „Įspūdis, saulėtekis“ (Impression, soleil levant), iš kurio pavadinimo kilo sąvoka impresionizmas

Prancūzijos kultūra yra viena įtakingiausių Europos kultūrų, kurios vaidmuo sustiprėjo viduramžiais ir ypač XVII a. madas ir taisykles Europai diktavo Paryžius, kuris išlaiko mados ir meno sostinės reputaciją iki šių dienų. Tuo metu susisiekimo, aristokratų ir paprasčiausiai išsilavinusių žmonių bendravimo kalba tapo prancūzų. Intelektualinis Prancūzijos gyvenimas klesti jau nuo XVIII a. enciklopedininkų laikų. XIX ir XX a. sandūroje Prancūzijoje atsirado meno judėjimas − impresionizmas.

Prancūzijoje gimė ir kūrė tokie žymus žmonės kaip:

Literatūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Aleksandras Diuma
Pagrindinis straipsnis – Prancūzų literatūra.

Viduramžiais, atskiruose Prancūzijos regionuose autoriai rašė savo stiliumi ir gramatika. Svarbus XVI a. rašytojas buvo François Rabelais kuris plėtojo prancūzų kalbos žodyną ir metaforas. XVII a. pjeses rašė Pjeras Korneilis, Žanas Rasinas, Moljeras. Filosofines ir moralines knygas rašė Blezas Paskalis, Renė Dekartas, kurios paveikė aristokratiją.

Prancūzų literatūra ir poezija klestėjo XVIII ir XIX a. XVIII a. garsiausi autoriai buvo Volteras, Deni Didro ir Žanas Žakas Ruso. Šarlis Pero buvo vaikų istorijų rašytojas. Žymiausi jo darbai: „Batuotas katinas“, „Pelenė“, „Miegančioji gražuolė“. Garsiausi XIX a., gerai žinomi autoriai ir jų kūriniai Prancūzijoje ir už jos ribų, buvo Viktoras Hugo („Paryžiaus katedra“), Aleksandras Diuma („Trys muškietininkai“ ir „Grafas Montekristas“) ir Žiulis Vernas („Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu“).

Kinas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Afiša, reklamuojanti brolių Liumjerų kino filmų peržiūros seansą, 1895 m.
Pagrindinis straipsnis – Prancūzijos kinas.

Prancūzija turi stiprius istorinius ryšius su kinu. 1895 m. kiną išrado prancūzai broliai Ogiustas ir Lui Liumjerai.[18] Prancūzijoje paprastai sukuriama daugiausiai kino filmų iš visų Europos šalių.[19][20] Kanų kino festivalis yra vienas reikšmingiausių ir garsiausių kino festivalių pasaulyje.[21]

Prancūzijoje gimė keli svarbūs kino judėjimai, tarp jų Naujoji banga. Šalyje dirba ne tik garsūs prancūzų režisieriai, bet ir menininkai iš kitų Europos bei pasaulio valstybių, todėl Prancūzijos kinas neretai persipina su kitų šalių kinematografija. Prancūzų kino kūrėjai taip pat padarė nemažą įtaką kitų šalių kinui.

Prancūzijos kino teatruose dominuoja Holivudo filmai, tačiau lyginant su kitomis Vakarų pasaulio šalimis (išskyrus JAV), Prancūzijoje pajamos, gaunamos iš amerikietiškų filmų, sudaro mažiausią visų kino teatrų pajamų dalį – 50,1 % (palyginimui, Vokietijoje – 77,3 %, Japonijoje – 69,4 %.[22] Pajamos iš prancūziškų filmų sudaro 34,8 % visų Prancūzijos kino teatrų pajamų – geriausias nacionalinio kino rezultatas iš visų išsivysčiusių šalių (išskyrus JAV; palyginimui Ispanijoje – 13,7 %, JK – 8,3 %.[22]

Triumfo arka

Architektūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nėra atskiros prancūziškos architektūros, ji vystėsi kartu su kitomis kaimyninėmis Europos šalimis. Prancūzijoje yra statinių iš įvairių epochų ir laikotarpių kaip Romos imperijos laikų, romanikos, gotikos, renesanso, baroko, rokoko, ampyro ir modernistinių.

Dailė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prancūzijos renesanso dailė XVI a. pradėjo vystytis veikiama italų ir flamandų dailininkų įtakos, kuriuos kvietėsi Prancūzijos karaliai. Prancūzijoje gyvenimo pabaigoje gyveno ir mirė Leonardas da Vinčis. Svarbiausiais prancūzų renesanso tapytojais vadinami Žanas Klujė ir jo sūnus Fransua. XVII a. garsiausiais Prancūzijos klasikinio baroko dailininkais buvo Italijoje kūrę Nikola Pusenas ir Klodas Lorenas. Prancūzijoje kūrė Simonas Vujė, Žoržas de La Turas. XVII a. pabaigoje Prancūzijos dailėje didelę reikšmę turėjo pirmasis Liudviko XIV oficialus dailininkas Šarlis Lebrenas.

XVIII a. Prancūzijoje išsivystė rokoko stilius, kurio garsiausiai atstovais buvo Antuanas Vato, Fransua Bušė, Žanas Šardenas, Žanas Onorė Fragonaras. Populiaria XVIII a. tapytoja moterimi buvo Elizabet Vižė Lebren. XVIII a. pabaigoje napoleoninės eros klasicizmo reikšmingiausiu dailininku buvo Žakas Lui Davidas, XIX a. klasikinės dailės tradicijas pratęsė Ž. O. D. Engras. Ryškiais XIX a. pradžios prancūzų romantizmo kūrėjais buvo Eženas Delakrua ir Teodoras Žeriko. XIX a. viduryje suklestėjo prancūzų realistinė tapyba, kūrė Gustavas Kurbė, Kamilis Koro ir Barbizono mokyklos tapytojai. XIX a. Prancūzijos akademizmo garsiais tapytojais buvo Viljamas Adolfas Bugro, Aleksandras Kabanelis, Žanas Leonas Žeromas.

Luvras Paryžiuje XXI a. pradžioje buvo lankomiausiu pasaulio meno muziejumi
Delakrua paveikslas „Laisvė barikadose“ (1830 m.)

XIX a. pabaigoje Prancūzijoje susiformavo impresionistinė dailė, kurios garsiausiais atstovais buvo Eduaras Manė, Klodas Monė, Ogiustas Renuaras, Kamilis Pisaro, Edgaras Dega. Po to sekė neoimpresionistinė dailės fazė, kurią atstovavo Žoržas Sera, bei postimpresionistiniai tapytojai Polis Sezanas, Polis Gogenas ir Anri de Tuluz Lotrekas. XIX a. pabaigoje kūrė primityvistas Anri Ruso, simbolistinės krypties tapytojai (Odilonas Redonas, Gustavas Moro ir nabių grupės dailininkai). Tuo metu iškilo Prancūzijos skulptūros menas. Skulptorius Ogiustas Rodenas tapo garsiausiu moderniųjų laikų Europos skulptoriumi, garsėjo skulptoriai Aristidas Majolis, Antuanas Burdelis.

XX a. pirmojoje pusėje Paryžius tapo pasaulio meno centru. Jame susiformavo modernistinio meno srovės fovizmas, kubizmas, siurrealizmas. Daug Prancūzijos XX a. dailininkų vertinami vienais reikšmingiausių XX a. menininkų. Tai Anri Matisas, Žoržas Brakas, Marselis Diušanas, Roberas Delonė, Fransis Pikabija, Fernanas Ležė, Morisas Utrilo ir kiti. Po antrojo pasaulinio karo Paryžiaus reikšmė meno pasaulyje sumenko. XX a. antroje pusėje Prancūzijos dailę atstovavo Balthus, Žanas Diubufė, Ivas Kleinas, Nikė de San Fal.

Paryžiuje įsikūręs lankomiausias pasaulio meno muziejus − Luvras. Kiti vieni populiariausių muziejų: Orsė muziejus ir Pompidu centras Paryžiuje.

Muzika

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prancūzija ilgai buvo laikoma Europos meno ir muzikos centru. Šalis turi įvairią vietinę liaudies muziką, taip pat stilius, kuriuos sukūrė imigrantai iš Afrikos, Lotynų Amerikos ir Azijos. Paryžiaus Dievo Motinos katedroje XII a. pabaigoje dirbo vieni iš anksčiausiai vardais žinomų Europos kompozitorių Leoninas ir Perotinas. XIV a. garsėjo poetas ir kompozitorius Gijomas de Mašo.

Vienas iš žymiausių pasaulio kompozitorių – Šarlis Kamilis Sen Sansas

Klasikinės muzikos srityje, Prancūzijoje kūrė daug žymių kompozitorių. XVII a. svarbiausiu Prancūzijos baroko kompozitoriumi buvo iš Italijos kilęs Žanas Batistas Liuli. Po jo garsiais baroko kompozitoriais buvo Markas Antuanas Šarpantjė, Fransua Kuperenas, Žanas Filipas Ramo. XIX a. romantizmo epochos metu iš Prancūzijos iškilo keletas garsių kompozitorių. Tai Hektoras Berliozas, Žoržas Bizė, Šarlis Guno, Žakas Ofenbachas, Kamilis Sen Sansas, Danielis Oberas, Žiulis Masnė, Emanuelis Šabrijė, Leo Delibas. Prancūzijoje kūrė iš Italijos kilęs Luidžis Kerubinis ir iš Belgijos kilęs Sezaras Frankas. XIX ir XX a. sandūroje kūrė Klodas Debiusi, Morisas Ravelis, Gabrielis Forė, Erikas Sati, Polis Diuka. XX a. elektroninės muzikos pionieriumi buvo Edgaras Varezas, išgarsėjo kompozitoriai Fransis Pulenkas, Olivjė Mesianas, Pjeras Bulezas.

Šiuolaikinė populiarioji muzika yra prancūzų hip hopas, elektroninė muzika ir popmuzika. Vienas žinomiausių prancūzų elektroninės muzikos atlikėjų yra Žanas Mišelis Žaras, kurio muzika pasiekė plačią prancūzų auditoriją. Prancūzų elektroninės muzikos atlikėjai „Air“, „Daft Punk“, Laurent Garnier, David Guetta, „Stromae“ ir „Justice“ sulaukė sėkmės tiek lokaliu, tiek tarptautiniu mastu. Dainininkės Mylène Farmer, Patricia Kaas, Nolwenn Leroy gerai žinomos frankofoniškame pasaulyje.

Sportas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prancūzijoje 1938 m. vyko III pasaulio futbolo čempionatas, 1960 m. – I Europos futbolo čempionatas, 1984 m. – VII Europos futbolo čempionatas, 1998 m. – XVI pasaulio futbolo čempionatas, 2016 m. XV Europos futbolo čempionatas.

Taip pat skaityti

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pastabos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Su visomis užjūrio valdomis − 643 801 km² (42 vt.)
  2. ↑ Visa Prancūzijos Respublika, išskyrus užjūrio teritorijas Ramiajame vandenyne.
  3. ↑ Prancūzijos užjūrio teritorijos tik Ramiajame vandenyne.
  4. ↑ Vasaros laikas yra naudojamas tik žemyninėje Prancūzijoje ir Sen Pjere ir Mikelone.
  5. ↑ Be .fr, Prancūzijos užjūrio departamentuose ir teritorijose naudojami keli kiti interneto TLD kodai: .re, .mq, .gp, .tf, .nc, .pf, .wf, .pm, .gf ir .yt. Prancūzija taip pat naudoja .eu, bendrą su kitomis Europos Sąjungos narėmis. Kataloniškai kalbančiose teritorijose yra naudojamas .cat.
  6. ↑ Užjūrio regionai yra Prancūzijos telefono numeracijos plano dalis, tačiau jie turi savo tel. kodus: Gvadelupa +590; Martinika +596; Prancūzijos Gviana +594, Reunjonas ir Majotas +262; Sen Pjeras ir Mikelonas +508. Užjūrio teritorijos nėra Prancūzijos telefono numeracijos plano dalis; jų tel. kodai yra: Naujoji Kaledonija +687, Prancūzijos Polinezija +689; Volisas ir Futūna +681.
  7. ↑ Prancūzijos Gviana – Pietų Amerikoje, Gvadelupa ir Martinika – Karibų jūroje, Reunjonas ir Majotas – Indijos vandenyne, prie Afrikos krantų. Visi penki yra laikomi vientisomis Prancūzijos dalimis. Prancūzija taip pat apima Sen Pjerą ir Mikeloną Šiaurės Amerikoje, Šv. Bartolomėjaus salą ir Sen Marteną – Karibuose, Prancūzijos Polineziją, Naująją Kaledoniją, Volisą ir Futūną bei Klipertono salą – Ramiajame vandenyne, ir Prancūzijos Pietų ir Antarkties sritis.

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ „Table 3: Population by sex, rate of population increase, surface area and density“ (PDF). Demographic Yearbook. United Nations Statistics Division. 2012. Nuoroda tikrinta 4 September 2017.
  2. ↑ „Surface water and surface water change“. Organisation for Economic Co-operation and Development (OECD). Nuoroda tikrinta 11 October 2020.
  3. ↑ „Demography – Population at the beginning of the month – France“. Insee. 2022-06-30. Nuoroda tikrinta 2022-07-20.
  4. ↑ 4,0 4,1 „World Economic Outlook Database, October 2021“. imf.org. International Monetary Fund. Nuoroda tikrinta 2022-02-25.
  5. ↑ „Valstybių ir jų sostinių pavadinimai“. Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Suarchyvuotas originalas 2022-10-06. Nuoroda tikrinta 2022-06-23.
  6. ↑ cia.gov / France; The World Factbook
  7. ↑ „La dune du Pilat a perdu près de 4 mètres de hauteur en un an“. Le Parisien. „La dune culminait à 102,5 m à la mi-mai, soit l'altitude la plus basse depuis 2009, relève ce jeudi l'Observatoire de la côte aquitaine.“
  8. ↑ Prancūzija. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris
  9. ↑ Eurostat News Release 63/2006: Regional GDP per inhabitant in the EU 25[1] Archyvuota kopija 2008-03-07 iš Wayback Machine projekto.
  10. ↑ Institut National de la Statistique et des Études Économiques: Montant du salaire minimum interprofessionell de croissance (SMIC)
  11. ↑ „UNWTO World Tourism Barometer and Statistical Annex, December 2020 | World Tourism Organization“. 18. {{cite journal}}: Citatai journal privalomas |journal= (pagalba)
  12. ↑ https://www.statista.com/statistics/1117144/most-visited-tourist-attractions-france/
  13. ↑ CŽV pasaulio faktų knyga: Prancūzija Archyvuota kopija 2018-12-24 iš Wayback Machine projekto.
  14. ↑ https://www.cia.gov/library/publications/the-world-factbook/rankorder/2102rank.html?countryCode=fr&rankAnchorRow=#fr Archyvuota kopija 2012-05-22 iš Wayback Machine projekto.
  15. ↑ (Angliškai)Europeans and their Languages (14 psl.)
  16. ↑ „(Angliškai) Eurobarometer on Social Values, Science and technology 2005 - 9 puslapis“ (PDF).
  17. ↑ Religious Views and Beliefs Vary Greatly by Country Archyvuota kopija 2013-07-23 iš Wayback Machine projekto., Financial Times/Harris Poll, December 2006
  18. ↑ Encyclopaedia Britannica. Lumière brothers (Nuoroda tikrinta 2011-04-01)
  19. ↑ David Hancock Global film production European Audiovisual Observatory (Nuoroda tikrinta 2011-04-01)
  20. ↑ Analysis of the UIS International Survey on Feature Film Statistics UNESCO Institute of Statistics (Nuoroda tikrinta 2011-04-01)
  21. ↑ Cannes Film Festival Archyvuota kopija 2012-06-10 iš Wayback Machine projekto. – www.whatsonwhen.com (Nuoroda tikrinta 2011-04-01)
  22. ↑ 22,0 22,1 [2] « Cinéma et diversité culturelle: le cinéma indépendant face à la mondialisation des industries culturelles » – Erudit.org

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Portal
Vikisritis: Prancūzija
Sužinokite daugiau kituose Vikimedijos projektuose
Puslapis projekte Vikiteka:
Prancūzija
Puslapis projekte Vikižodynas:
Prancūzija
Puslapis projekte Vikicitatos:
Prancūzija
Puslapis projekte Vikiknygos:
Prancūzija
Puslapis projekte Vikišaltiniai:
Prancūzija
Ž • A • R
Šalių sąrašas | Europa
Ž • A • R
Europos Sąjunga
Simboliai
Europos vėliava · Europos Sąjungos himnas · Europos Sąjungos šūkis · Europos diena
Istorija
Pirmtakai
Sutartys
Institucijos
Valstybės narės
Ž • A • R
Šiaurės Atlanto sutarties organizacija
Valstybės narės


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.


Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Prancūzija&oldid=7379293"