Eugène Delacroix

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Delakrua)
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Eženas Delakrua
Eugene delacroix.jpg
Eženo Delakrua autoportretas (apie 1837 m., Luvras, Paryžius)
Gimė: 1798 m. balandžio 26 d.
Sen Morisas
Mirė: 1863 m. rugpjūčio 13 d. (65 metai)
Paryžius
Veikla: tapytojas, grafikas
Commons-logo.svg Vikiteka: Eugène DelacroixVikiteka

Eženas Delakrua (pranc. Eugène Delacroix, 1798 m. balandžio 26 d. – 1863 m. rugpjūčio 13 d.) – XIX a. Prancūzijos tapytojas ir grafikas. Įvardijamas garsiausiu Prancūzijos ir vienu garsiausių Europos romantizmo atstovų dailėje. Garsiausiais jo paveikslais minimi „Laisvė barikadose“ ir „Sardanapalo mirtis“.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karjeros pradžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eženas Delakrua (piln. pranc. Ferdinand-Eugène-Victor Delacroix) gimė 1798 m. balandžio 26 d., pagal revoliucijos kalendorių VI metų florialio 7 d., Sen Morise (dabar Paryžiaus priemiestis). Jo tėvas Šarlis Delakrua (1741–1805) buvo Prancūzijos politinis veikėjas, buvęs užsienio reikalų ministras (yra abejonių, ar jis buvo tikruoju Eženo tėvu). Motina Viktorija Eben (1758–1814) buvo garsaus karaliaus Liudviko XV baldininko Žano Fransua Ebeno duktė. Eženas turėjo seserį Anrietę, brolius Šarlį ir Anri. Po sūnaus gimimo šeima persikėlė į Marselį, po to – į Bordo, kur tėvas buvo paskirtas prefektu. Tėvui Šarliui mirus 1805 m. šeima grįžo į Paryžių. Eženas Delakrua mokėsi Paryžiaus imperatoriškajame licėjuje. 1814 m. mirė motina Viktorija.

1815 spalį Delakrua pradėjo mokytis dailininko Pjero Gereno studijoje, kitais metais įstojo į Paryžiaus aukštąją dailės mokyklą (École des Beaux-Arts). 1819 m. dailininkas gavo pirmąjį užsakymą religiniam paveikslui, vaizduojančiam Madoną, kaimo bažnyčioje prie Rambujė miesto. 1820 m. Teodoras Žeriko, kuris tapo Delakrua draugu, paprašė jo nutapyti pagal užsakymą Nanto katedrai. Šis paveikslas „Šv. Širdies Madona“ dabar yra Ajačo katedroje. 1822 m. Delakrua pirmą kartą eksponavo Paryžiaus Salone. Tai buvo paveikslas „Dantė ir Vergilijus pragare“ (kitaip „Dantės valtis“), kurį įsigijo valstybė. Tais pačiais metais Delakrua pradėjo vesti dienoraštį iki 1824 m.

La Grèce sur les ruines de Missolonghi.jpg
„Graikija Misolongio
griuvėsiuose“, 1826 m.
Bordo meno muziejus
Eugène Delacroix - The Massacre at Chios - WGA6163.jpg
Skerdynės Chije“, 1824 m.
Luvras, Paryžius

1824 m. Paryžiaus miestas dailininkui užsakė paveikslą Šv. Pauliaus ir Šv. Liudviko bažnyčiai „Kristus alyvų kalne“. Tų metų Salone dailininkas parodė keturis paveikslus, tarp kurių ankstyviausią kapitalinį kūrinį „Skerdynės Chije“ (sen. „Skerdynės Chiose“), įkvėptą Graikijos nepriklausomybės karo įvykių. 1825 m. Delakrua keliavo į Londoną, susipažino su Anglijos teatru. 1826 m. Lebreno galerijoje buvo suorganizuota paroda, skirta paremti graikus. Joje Delakrua eksponavo keletą paveikslų, tarp kurių buvo „Graikija Misolongio griuvėsiuose“. 1827–1828 m. Salone Delakrua išstatė ne mažiau 13 paveikslų, tarp kurių buvo „Sardanapalo mirtis“, kuris sukėlė sensaciją ir nevienareikšmį vertinimą. Paveikslą visgi įsigijo valstybė. Nansi miestas užsakė dailininkui istorinį paveikslą „Karolio Drąsiojo mirtis“ (kitaip „Nansi mūšis“).

Brandos ir pripažinimo metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1831 m. Salone Delakrua eksponavo 11 paveikslų, tarp kurių buvo „Laisvė barikadose“ (kitaip „Laisvė, vedanti liaudį“). Šis paveikslas buvo nupirktas karaliaus Liudviko Pilypo kolekcijoms. 1831 m. kovo 4 d. Delakrua buvo priimtas į Garbės Legiono ordiną (apdovanotas Garbės Legiono ordinu). 1831 m. gruodį Delakrua buvo pakviestas prisijungti prie prancūzų misijos Maroke, vadovaujamos grafo Mornė. 1832 m. sausio 25 d. misija išsilaipino Tanžere, Delakrua iškart pradėjo piešti vietovių eskizus. Dailininkas susipažino su vietos žydų šeima ir vasario 21 d. dalyvavo žydų vestuvėse, kurios įkvėpė paveikslą „Žydų vestuvės“. Kovo 15 d. misija pasiekė Meknesą, kur kovo 22 d. ją priėmė Maroko sultonas Mulajus Abd ar Rachmanas. Balandžio 13 d. misija grįžo į Tanžerą. Gegužės 16 d. Delakrua su draugais išsilaipino Ispanijos Kadise, iš kur jis keliavo į Seviliją, kurioje užtruko 8 dienas. Gegužės 31 d. misija grįžo į Tanžerą, iš kurio birželio 10 d. išvyko į Alžyro Orano miestą, kuriame viešėjo keturias dienas ir Delakrua mieste matė haremą (paveikslo „Alžyrietės“ įkvėpimo šaltinis). Liepos 5 d. misija grįžo į Prancūzijos Tulono miestą.

Delakrua iš kelionės po Maroką ir Alžyrą parsigabeno daug tapinių ir 7 eskizų knygas. Keturios iš jų išliko (trys Luvre, ketvirtoji – Šantiji Kondė muziejuje). Kelionė ženkliai paveikė Delakrua kūrybą, ypač šviesos traktavimą paveiksluose. 1833 m. Delakrua gavo pirmąjį užsakymą dekoratyviam monumentaliam kūriniui – karališkojo salono dekoravimui Burbonų rūmuose Paryžiuje, kurį baigė 1837 m. 1834 metais Paryžiaus Salone buvo eksponuoti 5 Delakrua paveikslai, tarp kurių „Alžyrietės“. Tų metų liepos 5 d. Liudvikas Pilypas užsakė paveikslą „Taiburo mūšis“ Versalio rūmams. Literatas Fransua Biulozas paprašė dailininko sukurti Žorž Sand portretą. Su Žorž Sand tapytojas ilgam susidraugavo ir per ją susipažino su F. Šopenu. 1863 m. valstybė nupirko paveikslą „Šv. Sebastijonas“ Nantiua bažnyčiai. 1837 m. Delakrua baigė paveikslą „Taiburo mūšis“.

„Alžyrietės“ (1834, Luvras, Paryžius)

1838 m. Delakrua Salone eksponavo 5 paveikslus, iš kurių „Medėja, prieš nužudant savo vaikus“ (ankstyvasis variantas) sulaukė kritikų pagyrimų. Tais metais dailininkas nutapė F. Šopeno ir Ž. Sand portretus (pastarasis taip ir nebuvo baigtas, vėliau perpjautas per pusę). Rugpjūčio mėn. dailininkas gavo užsakymą pratęsti dekoracijas Burbonų rūmuose, šįkart rūmų bibliotekos sienose. 1839 m. Delakrua trumpam lankėsi Olandijoje ir Belgijoje, kad „pamatytų Rubensą“. 1840 m. Salone Delakrua išstatė paveikslą „Trajano teisingumas“, sulaukusį nevienareikšmio vertinimo. Birželį Delakrua gavo užsakymą iš Sen Deni Šv. Sakramento bažnyčios paveikslui sukurti. Dailininkas pasirinko pietos temą. Tais pačiais metais jis gavo užsakymą tapyti Liuksemburgo rūmų bibliotekos sienose. 1841 m. trys paveikslai eksponuoti Salone: „Kryžiuočių įžengimas į Konstantinopolį“, „Laivo sudužimas“ ir „Žydų vestuvės“. 1842 m. dailininkas pirmą kartą buvo paveiktas laringito ligos priepuolio. Šiais metais jis aplankė Žorž Sand Noano miestelyje, Salone eksponavo paveikslą „Mergelės Marijos mokslai“.

Vėlyvasis gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1843 m. Delakrua sukūrė 13 litografijų Šekspyro Hamleto tema ir 7 – Gėtės Gotfrydo fon Berlihingeno. 1844 m. Delakrua išsinuomojo vasarnamį Paryžiaus apylinkėse, kuriame vėlesniais metais dažnais leisdavo laiką. 1845 m. dailininkas Salone eksponavo 5 paveikslus, tarp jų Maroko sultono Mulajaus Abd ar Rachmano portretą, susipažino su Šarliu Bodleru. 1846 m. jis buvo pakeltas į Garbės Legiono ordino karininkus. 1847 m. Delakrua pradėjo tęsti savo dienoraštį iki mirties ir baigė monumentaliąją tapybą Liuksemburgo rūmų bibliotekoje. 1849 m. Delakrua gavo užsakymą koplyčios dekoracijoms Paryžiaus Šv. Sulpicijaus bažnyčioje. 1850 m. jis buvo užsakytas sukurti dekorą Luvro Apolono salėje. Vasaros metu dailininkas keliavo į Belgiją studijuoti Rubenso kūrinių. 1851 m. Delakrua buvo išrinktas Paryžiaus miesto tarybos nariu, kuriuo išbuvo 10 metų. Tais metais jis gavo užsakymą dekoruoti saloną Hôtel de Ville (Paryžiaus savivaldybės rūmai). 1852 m. Delakrua skyrė darbams šiuose rūmuose ir Šv. Sulpicijaus bažnyčioje, vasarą lankėsi Djepe.

1854 m. Delakrua baigė darbus Hôtel de Ville, 1855 m. aktyviai dalyvavo organizuojant pirmąją Pasaulinę parodą Paryžiuje. Šiam renginiui valstybė organizavo Delakrua kūrinių retrospektyvinę parodą. Dailininkas specialiai nutapė paveikslą „Liūtų medžioklė“, kuris sulaukė didelės sėkmės. Lapkričio 14 d. dailininkas buvo pakeltas į Garbės Legiono ordino komandorus, bei apdovanotas garbės medaliu po pasaulinės parodos uždarymo vykusioje ceremonijoje. 1856 m. Delakrua sirgo ir keliavo į Plombjero kurortinį miestelį Belgijos ir Vokietijos pasienyje gydytis. 1857 m. sausio 10 d. Delakrua iš 7 karto buvo išrinktas į aukščiausią Prancūzijos akademinę įstaigą – Institutą. Kitą dieną jis pažadėjo sudaryti dailės žinyną. Šio darbo taip ir neatliko iki galo. Dailininkas pradėjo dažniau sirguliuoti, vėl lankėsi Plombjero gydyklose. 1858 m. pirmus 4 mėnesius dėl ligos Delakrua negalėjo keliauti, po to vėl vyko į Plombjero gydyklas, įsigijo nuomojamą namą Paryžiaus apylinkių Šamprosė vietovėje.

„Ofelijos mirtis“, 1843 m., litografija
„Medėja, prieš nužudant savo vaikus“ (1862, Luvras, Paryžius)

1859 m. paskutiniam Salonui, kuriame dalyvavo, Delakrua pasiuntė 8 paveikslus, kurie kritikų buvo įvertinti nepalankiai dėl jų neužbaigtumo. Gruodį Delakrua dirbo Šv. Sulpicijaus bažnyčioje. 1860 m. pradžioje Delakrua sirgo, visgi vasario mėnesį organizavo savo kūrinių parodą Italų bulvare, kurioje parodė 16 paveikslų iš įvairių savo kūrybos laikotarpių. Rugpjūčio 21 d. buvo atidaryta publikai Šventųjų angelų koplyčia Šv. Sulpicijaus bažnyčioje su Delakrua dekoru. Po to dailininkas sunkiai sirgo, beveik nebetapė. 1863 m. rugpjūčio 3 d. jis sudarė testamentą. Eženas Delakrua mirė rugpjūčio 13 d., palaidotas Paryžiaus Per Lašezo kapinėse. 1865 m. buvo atidengtas jo kapo monumentas. 1890 m. dailininkui buvo pastatytas monumentas Paryžiaus Liuksemburgo soduose.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eženas Delakrua meno istorijoje vertinamas Prancūzijos romantizmo mokyklos reikšmingiausiu dailininku ir vienu reikšmingiausių XIX a. Europos dailininkų. Laisvų potėpių tapybą ir spalvos reikšmę kūryboje, įkvėptą Rubenso ir renesanso venecijiečių dailininkų įtakos, jis priešpastatė savo principinio varžovo to meto Prancūzijos dailėje, Ž. O. D. Engro klasicistinei, tikslios linijos dailei.[1] To meto Prancūzijos meno akademinėje visuomenėje dominavo Engras ir jo mokiniai ir, kai Delakrua buvo išrinktas į Akademiją, Engras esą pasakė „štai vilkas avidėje“. Pats Delakrua bandė menkinti jo kūrybos siejimą su revoliuciniu romantizmo stiliumi. Pavadintas „tapybos Viktoru Hugo“ Delakrua atsakė: „esu pats tikriausias klasicistas“.

Delakrua retai tapė savo laikmečio temomis, daugiausiai temų įkvėpimo jis sėmėsi iš literatūrinių ir orientalistinių šaltinių. Vienu principinių jo ankstyvųjų kūrinių yra „Skerdynės Chije“, kurias Antuanas Žanas Gro pavadino „skerdynėmis tapyboje“. Paveikslas skirtas to meto įvykiams Graikijos nepriklausomybės karo metu, kai turkų osmanų kariuomenė sunaikino iki 50 000 Graikijos Chioso salos gyventojų, o dar iki 50 000 iš salos buvo priversti pabėgti arba buvo parduoti į vergiją, nors saliečiai nesiruošė prisijungti prie Graikijos išsivadavimo ir buvo sąlyginai lojalūs Osmanų imperijai. Kitame reikšmingame kūrinyje „Graikija Misolongio griuvėsiuose“ alegorine moters figūra, kuri turi aliuzijų su Mergele Marija, iliustruojama kita Graikijos nepriklausomybės karo istorija, kai po ilgalaikės turkų apsiausties Misolongio miesto gynėjai bandė prasiveržti ir beveik visi žuvo. Paveiksle matoma iš po griuvėsių kyšanti žuvusiojo ranka ir pergalingas turkų osmanų kareivis. Istorinių momentų dramatiškumas ir nesustabdoma žmogiškųjų aistrų jėga atsiskleidžia dviejuose iš žinomiausių Delakrua paveikslų: „Sardanapalo mirtis“ ir „Laisvė barikadose“.

Gyvenimo metu Delakrua parašė apybraižas apie A. Ž. Gro, Rafaelį ir Mikelandželą. Pats Delakrua niekuomet nesilankė Romoje. Po kelionės po Š. Afriką ir Ispaniją Delakrua atrado naujus šviesos ir spalvos traktavimo šaltinius. Gyvenimo pabaigoje Delakrua kūryba tapo mažiau aktuali lyginant su Barbizono mokyklos ir G. Kurbė realistine daile. Delakrua gyvenimo metu domėjosi M. E. Ševrelio spalvų tyrinėjimais, nors pats niekuomet nedandė išbandyti teorijų praktikoje. Dailininko kūrybos ryšį su praeities daile apibūdino Šarlis Bodleras pavadindamas jį „paskutiniuoju didžiuoju renesanso menininku ir pirmuoju iš šiuolaikinių“.[2] Delakrua turėjo didelį poveikį vėliau sekusio prancūzų impresionizmo dailei. Polis Sezanas, Edgaras Dega, Vincentas van Gogas, Žoržas Sera, Polis Sinjakas studijavo jo darbus. Ogiustas Renuaras nutapė savą „Žydų vestuvių“ paveikslo versiją. Delakrua paveikė XX a. modernistus, ypač fovistus. Stambiausios Delakrua kūrinių kolekcijos sukauptos Luvre ir Nacionaliniame E. Delakrua muziejuje Paryžiuje.

Darbų galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Murray, Christopher John. Encyclopedia of the Romantic Era, 1760–1850: A-K. Taylor & Francis, 2004, p. 273–274
  2. Néret, Gilles. Delacroix. Taschen, 2000, p. 7

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka Vikicitatos

Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.