Somos mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Somos mūšis
Češyro pulko sargybinis, Soma, 1916 m.
Češyro pulko sargybinis, Soma, 1916 m.
Data 1916 m. liepos 1 - lapkričio 18 d.
Vieta Prancūzija, Pikardija, prie Somos upės
Rezultatas pyrietiška sąjungininkų strateginė pergalė
Priešininkai
Flag of the United Kingdom.svg Didžioji Britanija,
Flag of France.svg Prancūzija,
Flag of Australia.svg Australija,
Canadian Red Ensign 1868-1921.svg Kanada,
Flag of New Zealand.svg Naujoji Zelandija
Flag of the German Empire.svg Vokietijos imperija
Vadai
Flag of the United Kingdom.svg Douglas Haig,
Flag of France.svg Ferdinand Foch
Flag of the German Empire.svg Max von Gallwitz,
Flag of the German Empire.svg Fritz von Below
Pajėgos
13 britų ir 11 prancūzų divizijų (iš pradžių),
51 britų ir 49 prancūzų divizijos (pabaigoje)
10½ divizijos (iš pradžių),
50 divizijų (pabaigoje)
Aukos
900 000 sužeistų ar žuvusių[1],
prarasta 100 tankų ir 782 Karališkųjų oro pajėgų lėktuvų
500 460 sužeistų ar žuvusiųjų[2]

Somos mūšis, žinomas kaip Somos puolimas, vyko 1916 m. liepos-lapkričio mėn ir buvo vienas iš didžiausių Pirmojo pasaulinio karo mūšių. Dėl aukų skaičiaus (1,4 milijono) šis mūšis laikomas viena iš kruviniausių karinių operacijų žmonijos istorijoje. Sąjungininkai (britų ir prancūzų pajėgos) mėgino pralaužti vokiečių linijas 40 kilometrų ilgio fronte prie Somos upės šiaurinėje Prancūzijoje. Vienas iš mūšio tikslų buvo nustumti vokiečius nuo Verdeno mūšio, tačiau mūšiui pasibaigus, Somos nuostoliai viršijo Verdeno.

Verdeno mūšis įsirėžė į prancūzų sąmonę kelioms kartoms. Tą patį padarė Somos mūšis britams. Mūšis labiausiai prisimenamas dėl pirmos dienos, 1916 m. liepos 1 d., kai britai patyrė 67 470 nuostolių, įskaitant 29 240 žuvusiųjų. Tai kruviniausia diena Britų armijos istorijoje. Be britų kitos tautos irgi patyrė milžiniškus nuostolius. Vokiečių pareigūnas (kapitonas von Hantingas) pareiškė, kad Somos mūšis yra „dumblinas Vokietijos armijos kapas“. Mūšiui einant į pabaigą britai išmoko daugybę modernios karybos pamokų, o vokiečiai patyrė milžiniškus nuostolius. Britų istorikas seras James Edmonds teigė: „Nėra perdedama teigiant, kad pergalės Vakarų fronte pamatai buvo padėti 1916 m. Somos puolime“[3].

Įžanga[taisyti | redaguoti kodą]

Sąjungininkų strategija 1916 metams buvo suformuota Chantilly konferencijoje, vykusioje 1915 m. gruodžio 6-gruodžio 8 d. Buvo nuspręsta, kad kitais metais tuo pat metu Rusija puls iš rytų, Italija (jau prisijungusi prie Antantės) per Alpes, o prancūzai ir britai Vakarų fronte, tad Centrinių valstybių sąjunga turėjo būti užpulta iš visų pusių.

1915 m. gruodžio pabaigoje generolas seras Douglas Haig tapo Britų ekspedicinių pajėgų (BEP) vyriausiuoju vadu vietoj sero John French. Haigas pasisakė už puolimą Flandrijoje, nes ji buvo arti Lamanšo sąsiaurio uostų, kurie teikė BEP tiekimą, ir turėjo strateginį tikslą, išvyti vokiečius iš Belgijos Šiaurės jūros pakrantės, iš kur vokiečių povandeniniai laivai kėlė grėsmę Britanijai. Tačiau, nors nebuvo formalaus susitarimo, britai buvo prancūzų sąjungininkai Vakarų fronte ir turėjo atsižvelgti į Prancūzijos politiką. 1916 m. sausį prancūzų vyriausiasis vadas Joseph Joffre sutiko, kad BEP veržtųsi į Flandriją, bet po tolimesnių diskusijų vasario mėn., buvo nutarta, kad prancūzų ir britų pajėgos drauge veršis per Somos upę Pikardijoje.

Somos puolimo planai buvo tik įpusėti, kai vokiečiai pradėjo Verdeno mūšį 1916 m. vasario 21 d. Kadangi prancūzai gynė Verdeną, visa Somos puolimo našta gulė ant britų. Atakos pradžiai prancūzai davė tik tris korpusus (XX, I Kolonijinį ir XXXV 6 Armijos korpusus)[4]. Verdeno mūšiui tęsiantis, Somos puolimo tislas pasikeitė nuo vokiečių armijos sutriuškinimo ligi prancūzų padėties prie Verdeno palengvinimo. O prie Somos buvo atgabenta 13 prancūzų ir 20 britų divizijų[5].

Be to buvo nesutarimų tarp Haigo ir jo vietinio vyresniojo vado Henry Rawlinson, Ketvirtosios britų armijos generolo, kuriam patiko „gelk ir ginkis“, o ne Haigo „lemiamo mūšio“ strategija[6].

Reguliarioji britų armija, šešių divizijų dydžio, buvo sunaikinta per 19141915 m. mūšius. Didžiąją armijos dalį sudarė Teritorinių pajėgų ir Kitchenerio Naujosios Armijos, pradėtos formuoti 1914 m. rugpjūtį, savanoriai. Dėl staigios armijos plėtros buvo didelis generolų poreikis, tad paaukštinimai ateidavo svaiginančiu greičiu ir ne visada atitikdavo kompetenciją ir sugebėjimus. Haigas karo pradžioje buvo Britų I korpuso vadas, vėliau tapo Pirmosios Britų Armijos ir galiausiai BEP (kuri buvo armijų grupė sudaryta iš keturių, o vėliau penkių armijų, 60 divizijų). Tačiau didelis naujokų kiekis atsiliepė kareivių kokybei ir mažino vadų pasitikėjimą savo kariais[7]. Tuo ypač pasižymėjo Rawlinson[8].

1916 m. vidury „Fokerio nelaimė“ pasibaigė ir Karališkosios oro pajėgos užvaldė oro erdvę virš Somos mūšio lauko. Somos fronte britai turėjo 10 eskadronų, 185 lėktuvus prieš 129 vokiečių. Britų energingo puolimo politika rėmėsi tuo, kad lėktuvai ir pririšami oro balionai nurodydavo artilerijai taikinius, bet buvo neigiama, kad vokiečiai sugeba daryti tą patį. Rugsėjo mėnesį naujo lėktuvo modelio įvedimas suteikė didelį pranašumą Vokietijos oro pajėgoms. Trenchardo agresyvus puolimas, vokiečių aviacijos pranašumas ir oras (vėjas nuolat pūtė į sąjungininkų pusę)[9] kainavo sąjungininkams daugybę nuostolių.

Tuo tarpų vokiečiai netrukdomi nuo 1914 m. spalio mėn. kalkinėje dirvoje kasė apkasus ir statė šarvuotus bunkerius[10]. Be to puolimas jiems nebuvo staigmena[11].

Pirma Somos mūšio diena[taisyti | redaguoti kodą]

Prieš mūšį britai 5 dienas bombardavo vokiečių įtvirtinimus, iššaudami 1,7 mln. sviedinių. 17 minų buvo padėta tuneliuose po vokiečių apkasais ir įtvirtinimais. Trijuose didžiausiuose tuneliuose buvo 21 tona sprogmenų.

Puolimą pradėjo 13 britų divizijų (11 iš Ketvirtos Armijos ir 2 iš Trečiosios Armijos) į šiaurę nuo Somos upės ir 11 Prancūzų Šeštosios Armijos divizijų palei ir į pietus nuo Somos. Jiems priešinosi Vokiečių Antrosios Armijos generolas Fritz von Below. Puolimo ašis ėjo romėnų keliu, kuris vedė iš Alberto vakaruose į Bapaumę šiaurės rytuose.

Mūšis prasidėjo 1916 m. liepos 1 d. 7:30 ryto. Dešimt minučių anksčiau dėl nežinomų priežasčių pareigūnas detonavo miną po Hawthorn gūbrio tvirtove. 7:28 buvo susprogdintos kitos minos (bet Kazino kyšulio mina vėlavo). 7:30 buvo tylu, nes artilerija taikėsi į naujus taikinius. Kapralas Darcy S. Hodgson buvo vienas pirmųjų vyrų drąsiai įjojusių į mūšio lauką ant arklio ir vienas paskutiniųjų jame žuvusių.

Pėstininkai suformavo bangas ir pėstute žengė link vokiečių apkasų[12]. Kitur kariai įropojo į niekeno žemę anksčiau, kad galėtų pulti kai liausis užtveriamoji ugnis. Nepaisant stipraus bombardavimo dauguma vokiečių išgyveno giliose slėptuvėse ir jie padarė milžinišką žalą pažeidžiamiems pėstininkams.

Britų pėstininkų puolimo planas liepos 1 dienai. Sėkmingas puolimas buvo tik pietuose prancūzų sektoriuje Mametze ir Montaubane.

Tai nebuvo naujiena britams, nes ankstesnieji bombardavimai rėmėsi netikėtumo faktoriumi ir blogais vokiečių bunkeriais, bet to nebuvo Somos mūšyje. Be to iš 1437 britų pabūklų tik 467 buvo sunkieji ir tik 34 buvo 9.2" (234 mm) ar didesnio kalibro. Tik 30 tonų sprogmenų krito į vieną britų fronto mylią[13]. Iš 12 000 tonų tik 900 tonos buvo pakankamai galingos, kad pakenktų bunkeriams[14].

Be to britų pabūklams trūko tikslumo apšaudant arti esančius vokiečių apkasus. Britų pabūklams reikėjo didesnio nei 275 m atstumo (prancūzų pabūklams – 55 m), o britai dažnai būdavo arčiau ir vokiečių apkasai likdavo nepaliesti[15].

Į šiaurę nuo Alberto-Bapaumės kelio puolimas iš pat pradžių virto visiška nesekme. Keliose vietose puolėjai pasiekė priekinius vokiečių apkasus ir net pagalbinius, bet jų buvo per mažai, kad atsilaikytų prieš vokiečių kontratakas. Kai užtveriamoji vokiečių ugnis pradėjo kristi į niekeno žemę buvo neįmanoma nusigauti pastiprinimui ar gauti pranešimus iš puolėjų.

Komunikacijos buvo nepakankamos ir vadai beveik nieko nežinojo apie mūšio eigą. Dėl klaidingo pranešimo, kad 29-oji divizija užėmė Beaumont Hamelį, buvo įsakyta žygiuoti atsarginei brigadai. Pirmasis Niufaundlendo pulkas nesugebėjo pasiekti priekinių apkasų, tad žygiavo iš atsarginių. Dauguma bataliono karių buvo nužudyti prieš jiems pasiekiant priekines linijas. Pulkas prarado 91 % karių ir pagal procentus tai antras rezultatas liepos 1 d. Iš 801 pulko karių tik 68 liko nesužeisti, o 500 mirė. Atsidėkodamas už Pirmojo Niūfaundlendo pulko pastangas karalius Jurgis V pavadino jį „Karališkuoju Niūfaundlendo pulku“[16].

Palei Alberto-Bapaumės kelią puolimas irgi buvo nesėkmingas nepaisant 2 susprogdintų minų La Boisselle. Čia 34-osios divizijos Tainsaido airių brigada pradėjo žygiuoti likus myliai iki vokiečių apkasų prieš kulkosvaidžius ir buvo sunaikinta prieš pasiekiant draugiškus apkasus priekyje.

Pietuose prancūzų puolimas buvo sėkmingesnis. Čia vokiečių gynyba buvo gan silpna, o prancūzų artilerija, gausesnė ir labiau patyrusi už britų, žymiai efektyvesnė. Nuo Montaubano miesto iki Somos upės pirmos dienos tikslai buvo pasiekti. Nors prancūzų XX korpusas čia turėjo tik padėti, jis labai daug nuveikė. I Kolonijinis korpusas paliko apkasus 9:30 ryte, kad vokiečiai patikėtų esą saugūs. Apgaulė pavyko ir jie puolė sėkmingai kaip prancūzų divizijos šiaurėje. Per valandą jie užėmė Fay, Dompierre ir Becquincourt, įžengė į Flaucourt lygumą. Visa pirmoji vokiečių linija buvo užimta prancūzų. 11:00 prancūzai pasiekė antrąją vokiečių liniją (Assevillers, Herbecourt ir Feuillères) be rezervų pagalbos. Į dešinę nuo Kolonijinio korpuso XXXV korpusas irgi pradėjo žygį 9:30, bet priekiniuose apkasuose turėjo tik vieną diviziją, tad mažiau pasiekė. Išviso prancūzai pasistūmė 1,5-2 km.

Niūfaundlendo pulko sužeistasis gabenamas į Beaumont Hamelį.

Bendrai paėmus pirma mūšio diena buvo nesėkminga. Britai prarado 57 470 karių: 19 240 žuvo, 35 493 sužeista, 2 152 dingo ir 585 pateko į nelaisvę. Ypač žuvo daug tų karių, kurių uniformas vokiečiai pažinojo. Prancūzai prarado 7 000 karių.

Kiek karių prarado vokiečiai sunku pasakyti, nes jų daliniai pranešdavo apie nuostolius kas 10 dienų. Manoma, kad jie prarado 8 000 karių iš kurių 2 200 tapo karo belaisviais. Skitumas tarp britų ir vokiečių nuostolių buvo didžiausias Ovillers, kur 8-oji Britų divizija neteko 5 121 karių, o Vokiečių 180-asis pulkas tik 280 – santykis 18 su 1.

Bazentino gūbrio mūšis[taisyti | redaguoti kodą]

Liepos 14 d. Ketvirtoji Armija buvo pasiruošusi atnaujinti puolimą pietiniam sektoriuje. Atakos, vadinamos Bazentino gūbrio mūšiu, tikslas buvo užimti vokiečių antrą gynybos liniją, kuri buvo palei gūbrio, besitęsiančio iš Pozières per Alberto–Bapaumės kelią ligi į pietryčius link Guillemont ir Ginchy kaimų. Buvo bandoma užimti Bazentin le Petit, Bazentin le Grand ir Longueval, esančio šalia Delville miško, kaimus. Palei šią liniją kitoje gūbrio pusėje buvo Aukštutinis miškas (Bois des Fourcaux).

21-osios divizijos Bazentin le Petit puolimas 1916 m. liepos 14 d. Sritis užimta iki 9:00 ryto apibraukta punktyrine raudona linija.

Buvo didelis pasiruošimo ir vykdymo skirtumas tarp šio puolimo ir liepos 1 d. Bazentino gūbrį puolė 4 divizijos 5,5 km ruože prieš aušrą 3:25 po netikėto penkių minučių apšaudymo. Artilerija paleido judančią ugnies užtvarą, o paskui ją į niekieno žemę veržėsi puolėjų bangos ir liko įveikti trumpą atstumą, kai vokiečiai pradėjo šaudyti.

Ryto vidury tikslas buvo pasiektas, ir vokiečių gynyboje atsivėrė tarpas, bet britai vėl nesugebėjo tuo pasinaudoti. Jų bandymas taip padaryti sukėlė žymiausią kavalerijos įvykį Somos mūšyje, kai 7-asis dragūnų ir 2-asis Dekano pulkai bandė užimti Aukštutinį mišką. Gal ryte tai ir buvo įmanoma, bet kai dragūnai buvo pasiruošę pulti, vokiečiai jau atsigavo. Nors kavalerija miške išsilaikė visą naktį, ryte ji turėjo atsitraukti.

Britai turėjo atramos taškus Aukštutiniame ir Delville miškuose ir daugybę dienų dėl jų kovojo. Liepos 22 d. naktį Rawlinson puolė su 6 divizijom palei Ketvirtosios Armijos frontą, bet puolimą ištiko visiška nesėkmė. Vokiečiai mokėsi: iš apkasų gynybos jie perėjo į lankstesnę giluminę gynybą, kurią buvo sunku nuslopinti su artilerija.

Tankų debiutas[taisyti | redaguoti kodą]

C-15, britų Mark I tankas, 1916 m. rugsėjo 25 d.

Paskutinis didelis sąjungininkų bandymas prasiveržti buvo rugsėjo 15 d. Flers-Courcelette mūšyje, kurį iš pradžių pradėjo 11 britų divizijų (9 iš Ketvirtosios Armijos ir dvi kanadiečių iš Rezervinės Armijos), o vėliau prisijungė keturi prancūzų korpusai.

Šis mūšis labiausiai prisimenamas kaip tankų debiutas. Britai tikėjosi, kad šis slaptas ginklas padės prasiveržti pro apkasus. Pirmieji tankai nebuvo labai mobilus, jie išvystidavo tik 3,2 km/h maksimalų greitį ir juos lengvai aplenkdavo pėstininkai, tačiau jie buvo sukurti apkasų kovoms. Jie buvo atsparūs visų rūšių apšaudymui išskyrus artileriją. Be to tankai buvo nepaprastai nepatikimi. Iš 49 tankų paruoštų rugsėjo 15 d., tik 32 išsirikiavo prie starto linijos, o tik 21 dalyvavo mūšyje. Mechaniniai gedimai buvo dažni, be to tankai strigdavo apkasuose ir sviedinių duobėse.

Naujosios Zelandijos pėstininkai šveicarų linijoje.

Britai pasistūmė per visą frontą, labiausiai centre ties Flers, kur nauja britų divizija Prancūzijoje, 41-oji, pirmąkart stojo į mūšį. Juos rėmė keli tankai, įskaitant D-17, kurie kirto gynybinius apkasus ir važiavo pagrindine miestelio gatve ir išžudė gynėjus namuose. Tai pakėlė britų spaudos nuotaiką: „Tankai juda pagrindine Flerso gatve, o už jų džiūgaujanti Britų Armija“.

Tai taip pat buvo pirmas didelis mūšis Naujosios Zelandijos divizijai, kuri buvo XV Britų korpuso, užėmusio dalį šveicarų linijos į vakarus nuo Flerso, dalis. Kairėje pusėje Kanados 2-oji divizija po sunkios kovos užėmė Courcelette kaimą su dviejų tankų pagalba. Ir galiausiai po dviejų mėnesių kovos britai užėmė visą Aukštutinį mišką, bet teko jiems smarkiai pakovoti. Pagal planą tankai turėjo paremti 47-ąją Londono diviziją, bet miškas jiems buvo didelė kliūtis ir tik vienas tankas šiek tiek prisidėti. Vokiečiai turėjo atsitraukti iš miško, nes iš šonų judantys britai galėjo juos apsupti.

Britų pėstininkai veržiasi ties Ginchy per Morvalio mūšį, Rugsėjo 25 d.

Britai ties Flers-Courcelette pasistūmė 4,1 km, bet lemiamo prasiveržimo nepasiekė. Tankai teikė vilčių, bet jų nepatikimumas ribojo naudojimą, o tankų taktika buvo tik kūdikystėje.

Mažiausiai laimėta buvo į rytus nuo Ginchy, kur ketursienis redutas trukdė veržtis į Morvalį. Tvirtovė nebuvo užimta iki rugsėjo 18 d. Kitas puolimas buvo suplanuotas rugsėjo 25 d. su tikslu užimti Thiepval kaimus: Gueudecourt, Lesbœufs ir Morval. Kaip liepos 14 d. konkretūs tikslai, sutelkta artilerija ir silpna vokiečių gynyba leido laimėti. Nors tankų buvo mažai, jie vėl buvo naudingi.

Galutinė fazė[taisyti | redaguoti kodą]

Apkasų nešikai surenka sužeistuosius po Thiepval gūbrio mūšio 1916 m. rugsėjis

Rugsėjo 26 d. Gough Rezervinė Armija pirmąkart nuo liepos 1 d. pradėjo puolimą ir bandė užimti Thiepval tvirtovę. 18-oji Britų divizija vėl pasižymėjo pirmą dieną užėmusi beveik visą tvirtovę. Mouquet fermą galiausiai užėmė 11-oji Britų divizija ir kanadiečiai nužygiavo 915 m nuo Courcelette.

Spalio 1-lapkričio 11 d. vyko mūšis dėl Akro aukštumų, sunki kova dėl mažai naudos. Spalio pabaigoje Gough armija buvo pervadinta Penktąja Britų Armija.

Tuo tarpu Ketvirtosios Armijos fronte Haig vis dar tikėjo, kad prasiveržimas neišvengiamas. Rugsėjo 29 d. jis sukūrė planą Alenbio Trečiajai Armijai grižti šiaurėje ties Gommecourt į mūšio lauką, o Ketvirtajai Armijai pulti Cambrai. Pirmas žingsnis reikalavo užimti vokiečių Transloy liniją, kuri tęsėsi nuo Le Transloy kaimo rytuose iki Le Sars kaimo prie Alberto-Bapaumės kelio.

Prasidėjęs spalio 1 d. Le Transloy mūšis nuslopo, kai prasidėjo smarkūs lietūs, pavertę mūšio lauką purvyne. Le Sars buvo užimtas spalio 7 d., bet kitur buvo mažai pasiekta. Paskutinės kančios buvo nepavykusi Butte de Warlencourt. Ketvirtosios Armijos fronte liovėsi didelės karinės operacijos.

Mametz, Vakarų Frontas, žiemos scena, Frank Crozier paveikslas

Paskutinis Somos mūšio etapas buvo lapkričio 13-18 d. palei Akro upę į šiaurę nuo Thiepval. Haig puolimo tikslas buvo labiau politinis nei karinis: artėjant žiemai nebuvo prasiveržimo galimybės. Vietoj to jis Chantilly konferencijoje lapkričio 15 d. jis tikėjosi pranešti apie sėkmę prancūzams.

Pradiniai veiksmai beveik buvo liepos 1 d. pakartojimas. Netgi mina vėl buvo detonuota po Hawthorn gūbrio tvirtove. 31-oji divizija vėl puolė Serre, bet rezultatai buvo panašūs. Į pietus nuo Serre britai užėmė daugumą planuotų objektų. 51-oji divizija užėmė Beaumont Hamelį, o dešinėje 63-oji divizija užėmė Beaucourt-sur-l’Ancre, kur leitenantas kolonelis Bernard Freyberg pelnė Viktorijos kryžių. II korpusas irgi pasistūmė.

Haig buvo patenkintas rezultatais, bet Gough norėjo dar įdėti pastangų ir lapkričio 18 d. buvo puolami Miuncheno ir Frankfurto apkasai ir stumiamasi link Grandcourt. 90 16-ojo bataliono karių Kalnų lengvieji pėstininkai, buvo apsupti Frankfurto apkasuose, kur jie išsilaikė iki lapkričio 21 d., kai 45 kariai, iš jų 30 sužeistų, pasidavė. Taip baigėsi Akro mūšis ir kartu Somos mūšis.


Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 730 000 Britų imperija ir 270 000 Prancūzija
  2. German casualities
  3. Edmonds, James Edward. History of the Great War Based on Official documents (Military Operations: France and Belgium, 1916). MacMillian and Company, Ltd., 1932. p.xiii
  4. Doughty, Robert A. Pyrrhic Victory: French Strategy and Operation in the Great War. Cambridge, MA: The Belknap Press of Harvard University, 2005. p.291
  5. Regan, Geoffrey. The Guinness Book of More Military Blunders (London: Guinness Publishing, 1993), p.154.
  6. Regan, ibid., p.155.
  7. Regan, ibid., p.155.
  8. Regan, ibid., p.155-6.
  9. Johnson, W.E. „Johnny“. History of Air Fighting.
  10. Regan, ibid., p.154.
  11. ibid., p.155.
  12. Gordon Corrigan (Mud, Blood and Poppycock, p.274) has defended these orders as military necessity, thus:

    Critics of the Somme make much of what they see as insistence on parade ground precision, with men being ordered to walk and keep in line. This had nothing to do with ceremonial parades, but was a perfectly sensible rule to ensure that control was not lost, that men were not shot by their own side, and that they all arrived on the objective together and in a fit state to engage the enemy. Scorn is also poured on the need for the attacking infantry to carry packs weighing sixty pounds. This is one of the enduring myths of the First World War, and derives from an imperfect reading of Field Service Regulations. In fact, it was everything that the man carried and wore that weighed sixty pounds: the uniform he stood up in, the boots on his feet, his weapon and its ammunition. In the attack large packs were left behind, and the small pack contained only the essentials for the operation. That said, each man still had to carry his entrenching tool, extra rations, two gas helmets, wire cutters, 220 rounds of ammunition, two grenades and two sandbags, while ten picks and fifty shovels were taken by each leading company. " This was no light burden, and the follow up troops, coming immediately after those who carried out the actual assault, carried a great deal more. It is one thing to capture ground, quite another to hold it. Once into a German position the objective had to be consolidated and held against the inevitable counter attack. This meant that the existing defence works had to be turned round to face the other way, wire obstacles had to be constructed and communications had to be established. Ammunition, grenades and digging implements had to be there, to say nothing of signals cable, water and food, and there was no other way of making all this immediately available to the infantry than by having them carry it with them.

    Others are less generous. Regan (op. cit., p.156) blames Rawlinson’s distrust of the New Army troops and his belief they would be inclined to just dive for cover if given the opportunity, despite warnings they would be massacred. The Germans professed astonishment, with reason.

  13. ibid.
  14. ibid., p.158.
  15. ibid., p.158.
  16. Ši data vis dar atsimenama Niūfaundlende, o likusi Kanada švenčia valstybės atsiradimą.

Vikiteka