Kryžiaus žygiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kryžiuočiai

Kryžiaus žygiai – Vakarų Europos riterių karinės kampanijos, vykdytos XI-XVI a. Kryžiaus žygius skelbė arba laimino popiežius, jų tikslas buvo krikščionių ekspansija į kitatikių ir pagonių kraštus. Pirminiai deklaruojami kryžiaus žygių tikslai buvo pagalba Rytų krikščionims kovoje su musulmonais, Šventosios žemės išvadavimas. Nors pagrindiniai žygių veikėjai buvo popiežius, karaliai ir kiti feodalai, bet jie turėjo daug įtakos ir paprastiems valstiečiams, pirkliams, amatininkams. Kryžiaus žygių laikotarpis – svarbus tiek Europos (įskaitant ir Lietuvos), tiek Artimųjų Rytų istorijoje. Šventieji karai nulėmė ir kai kurių tautų religinį požiūrį. Tuo laikotarpiu Prancūzija, Italija, Vokietija tapo dominuojančiomis Europos valstybėmis, o kai kurios valstybės buvo palaužtos (Bizantija ir kt.).

Kryžiaus žygiai į Artimuosius Rytus[taisyti | redaguoti kodą]

Klermono susirinkimas, 1095 m.

Kryžiaus žygių priežastys[taisyti | redaguoti kodą]

  • Buvo pablogėjusios gyvenimo sąlygos kryžiaus karo išvakarėse (badas, epidemijos).
  • Feodalų sūnūs ieškojo žemės ir turtų (nes buvo įvesta majorato teisė)
  • Valstiečiai tikėjosi ištrūkti iš baudžiavinės priespaudos ir rasti turtų Rytuose.
  • Buvo pasikeitęs jėgų santykis tarp Rytų ir Vakarų. Popiežius tikėjosi išplėsti savo įtaką Rytuose, nes Bizantija buvo nusilpusi.
  • Daugelis tikėjo, jog dalyvavimas kryžiaus žygyje išpirks nuodėmes.

Kryžiaus žygių priežastys dalinai susijusios su tuometine politine padėtimi Europoje ir Artimuosiuose Rytuose. Tuo laikotarpiu kadaise galingas Bagdado kalifatas pergyveno ne per geriausius laikus. Be to Bizantijos imperiją taip pat siaubė priešai: slavai, vikingai, o labiausiai – turkai seldžiukai, kurie buvo užgrobę nemažą dalį Mažosios Azijos pusiasalio. Tuometinis Bizantijos imperatorius Aleksijus I Komninas net kelis kartus kreipėsi į popiežių ir Vokietijos imperatorių, kad šie padėtų Bizantijai apsiginti nuo turkų. Taigi, europiečiams susidarė puiki galimybė keliauti į Palestiną, nes tiek Bizantija, tiek arabai nekėlė didelio pavojaus. Be to ir turkų kunigaikštysčių galia pradėjo sekti.

Svarbi kryžiaus žygių priežastis buvo ir tuometiniai socialiniai santykiai. Tuo metu Vakarų Europoje jau trūko žemių, o riterių šeimose žemės (feodai) tekdavo tik vyriausiajam sūnui, o jaunesniesiems šventieji karai buvo lyg išsigelbėjimas. Jie troško ne tik žemių, bet ir gausių turtų, kurių buvo gausu arabų kraštuose. Stambiesiems feodalams – baronams ir kunigaikščiams buvo naudinga nukreipti riterių dėmesį į kryžiaus žygius, kad išvengtų nepalankios situacijos tarpusavio klasėse.

Be abejo, viena svarbiausių priežasčių buvo religija. Krikščionys siekė išvaduoti „šventajį“ miestą Jeruzalę, bei Kristaus karstą, kuriuos buvo užėmę turkai seldžiukai ir nužudydavo visus krikščionis, bandžiusius pasiekti Jeruzalę. Tuo metu ne tik varguomenė, bet ir feodalai piktinosi, kad „šventąjį“ miestą valdo musulmonai. Italų pirkliams šie žygiai taip pat davė naudą: jie gabendavo, maitindavo, rengdavo kryžiuočius.

XI a. popiežius įgijo didžiausią valdžią. Jam pakluso visi Vakarų Europos karaliai ir imperatoriai. Popiežius norėjo, kad į jo valdžią pakliūtų ir Artimųjų Rytų žemės, o jų gyventojai mokėtų mokesčius Bažnyčiai. Dėl šių priežasčių popiežius Urbonas II 1095 m. sušaukė katalikų Bažnyčios susirinkimą ir pašaukė tikinčiuosius išvaduoti „šventąją“ žemę – Palestiną. Popiežius prižadėjo, kad visiems keliaujantiems į Artimuosius Rytus, Dievas atleisiąs nuodėmes, o jie Rytuose rasią daug turtų. Šie popiežiaus žodžiai lėmė, kad 1096 m. apie 40 000 valstiečių iš Prancūzijos ir Vokietijos, vadovaujami Petro Amjieniečio ir Valterio Beturčio, patraukė vaduoti Palestinos. Valstiečiai buvo prastai organizuoti, mažai ginkluoti, tarpusavyje kildavo daug nesutarimų. Daug valstiečių žuvo bekeliaujant. Galų gale pasiekę Konstantinopolį, Bizantijos imperatoriaus pavedimu, buvo perkelti į Mažosios Azijos pusiasalį, bet ten žygeiviai, susitikę su turkais, buvo išžudyti.

Kryžiaus žygiai prieš musulmonus (kerojus)[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmieji kryžiaus žygiai buvo skelbiami kaip nukreipti prieš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos musulmonų valstybes. Svarbiausi iš jų yra numeruojami („pirmasis“, „antrasis“ ir t. t.), nors faktiškai jų buvo daugiau.

Žygis Metai Eiga Pastabos
Pirmasis kryžiaus žygis 10961099 Žygį paskelbė popiežius Urbonas II Klermone 1095 m. 1096 m. į žygi išsiruošė varguomenė. Nemaža dalis žuvo Mažojoje Azijoje per susirėmimą su turkais seldžiukais. Į žygį tais pat metais išsiruošė riteriai. 1099 m. jie užėmė Jeruzalę. Pirmo žygio metu kryžiuočiai įkūrė:
  • Jeruzalės karalystę,
  • Antiochijos kunigaikštystę,
  • Edesos ir Tripolio grafystes.
Antrasis kryžiaus žygis 1147-1149 Jo metu kryžiuočiai nesėkmingai bandė užimti Damaską.
Trečiasis kryžiaus žygis 11891192 Nepavyko atsiimti 1187 m. turkų užimtos Jeruzalės.
Ketvirtasis kryžiaus žygis 12021204 Kryžiuočiai užėmė Bizantijos sostinę Konstantinopolį ir įkūrė kryžiuočių Lotynų imperiją.
Vaikų žygiai 1212 Tūkstančiai vaikų žuvo kelyje į Artimuosius Rytus arba buvo vergų pirklių parduoti į vergiją.
Penktasis kryžiaus žygis 12171221 Žygis buvo nukreiptas prieš Egiptą, bet baigėsi nesėkmingai.
Šeštasis kryžiaus žygis 12281229 Kryžiuočiai užėmė Jeruzalę, bet ją 1244 m. vėl atkariavo musulmonai.
Septintasis kryžiaus žygis 12481254 Nesėkmingai buvo puolamas Egiptas.
Aštuntasis kryžiaus žygis 1270 Buvo puolamas Tunisas bet irgi nesėkmingai.

Pirmasis kryžiaus žygis (1096–1099 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Kryžiuočių pilis Sirijoje

Pirmasis riterių kryžiaus žygis prasidėjo 1096 m. Jame dalyvavo daugiausia italų, prancūzų bei vokiečių riterių. Žygiui vadovavo Gotfrydas Bulonietis. Šiaurės prancūzų karvedys buvo grafas Robertas, pietų prancūzų – grafas Raimundas, o italų – hercogas Boemundas.

Kryžiuočiai keliavo taip pat link Konstantinopolio, bet skirtingais keliais. Prie Konstantinopolio jie susirinko tik 1097 m. Daugelis feodalų nenorėjo duoti priesaikos Bizantijos imperatoriui, kad jų atkovotos žemės turės būti perduotos Bizantijai. Nors galų gale priesaika buvo duota, bet kryžiuočiai nė nemanė jos laikytis. Riteriai, persikėlę į Mažosios Azijos pusiasalį, toliau tęsė savo kelionę Palestinos link. Čia juos nuolat puldinėjo turkai seldžiukai, jie kentė badą, be to buvo nepalankus klimatas, o keliauti teko kalnuotomis vietovėmis. Šis žygis taip pat būtų pasibaigęs nesėkme, kaip ir varguomenės žygis, jeigu ne sąjungininkai armėnai, kuriuos kryžiuočiai sutiko ties šiaurine Sirijos siena. Armėnų sukurta valstybė – Kilikija, suteikė paramą europiečiams, nes ir pačius armėnus nuolat puolė turkai. Netrukus riteriai užėmė armėnų miestą Edesą ir 1098 m. užėmė Antiochijos miestą. Galų gale 1099 m. kryžiuočiai pasiekė žygio tikslą – Jeruzalę. Miestas buvo užimtas šturmu, o daugelis jo gyventojų, tiek arabai, tiek žydai, buvo išžudyti. Visa teritorija apie Jeruzalę (Palestina, Sirija, buv. Finikija) tapo priklausoma europiečiams.

Jeruzalės karalystė[taisyti | redaguoti kodą]

Užimtoje teritorijoje kryžiuočiai sukūrė savo valstybę, kuri buvo pavadinta Jeruzalės karalyste. Jos karaliumi buvo išrinktas Gotfrydas Bulonietis, bet veliau juo tapo Edesos kunigaikštis Balduinas. Be Jeruzalės karalystės dar susikurė jai pavaldžios Antiochijos kunigaikštystė, Tripolio grafystė ir Edesos grafystė. Karalystėje įsigalėjo feodaliniai santykiai. Jie buvo dar griežtesni nei Vakarų Europoje. Visos žemės karalystėje buvo feodai. Laisvų žemių beveik nebuvo. Karalius turėjo labai mažai galių, o riteriai elgėsi savavališkai, gyveno pilyse ir nevedė jokio ūkio. Naujos valstybės susidarymu pasinaudojo Venecijos ir Genujos pirkliai, kurie atvėrė naują prekybos rinką rytuose ir nukonkuravo arabų ir Bizantijos pirklius. Jeruzalės karalystėje klestėjo tropinė žemdirbystė (buvo auginama medvilnė, cukranendrės, aliejiniai augalai, vaisiai ir kt.).

Riterių ordinai[taisyti | redaguoti kodą]

Po pirmojo kryžiaus žygio pabaigos 10991100 m., dalis riterių sugrįžo atgal į Europą. Palestinoje liko tik keletas tūkstančių karių. Tad saugumo užtikrinimui regione, buvo sudaryti vienuolių riterių ordinai. Nemažą dalį riterių sudarė vienuoliai, bet daug buvo ir paprastų karių. Ordinui vadovavo magistras. Visi ordinai buvo visiškai priklausomi nuo popiežiaus. Rytuose buvo suorganizuoti trys ordinai. Pirmasis 1119 m. susikūrė prancūzų ordinas – tamplieriai (pranc. temple – „šventykla“). Netrukus susikūrė ir italų ordinas – joanitai (arba hospitalieriai). Pirminė joanitų funkcija buvo aptarnauti ligonines. 1190 m. susikūrė vokiečių ordinas – teutonai. Jis Palestinoje veikė neilgai, o XIII a. pr. persimetė į Pabaltijį kovoti su pagonimis baltais.

Antrasis ir trečiasis kryžiaus žygiai (1147–1149 m. ir 1189–1192 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Antrasis kryžiaus žygis.

Nepaisant to, kad Jeruzalėje buvo sukauptos stiprios karinės jėgos ir veikė kariniai ordinai, padėtis karalystėje ėmė blogėti. 1144 m. Edesos miestas ir Kilikija buvo užimta turkų seldžiukų. Jeruzalės karalius kreipėsi į Romos popiežių, prašydamas atsiųsti papildomų karinių dalinių. Atsakas į tai buvo antrasis kryžiaus žygis, vykęs 11471149 m. Šiam žygiui buvo pavesti vadovauti Prancūzijos karaliui Liudvikui VII ir Vokietijos imperatoriui Konradui III. Nepaisant to, kad žygiui buvo sutelkta daug karių, jis baigėsi visiška nesėkme. Kryžiuočiai stengėsi užimti Damaską, kėlusį pavojų Jeruzalei, bet jiems to padaryti nepavyko. Karalystės padėtis nepagerėjo. 1187 m. mirus karaliui Balduinui IV, Jeruzalė buvo užimta turkų seldžiukų, vadovaujamų sultono Saladino, kuris sukūrė didelę ir galingą valstybę su centru Egipte.

Prieš Saladiną, Europoje buvo suformuotas naujas kryžiaus žygis. Trečiajame kryžiaus žygyje dalyvavo prancūzų, anglų ir vokiečių kariai. Vokiečiams vadovavo imperatorius Frydrichas I Barbarosa, prancūzams – karalius Pilypas II Augustas, o anglams – Ričardas I Liūtaširdis. Tačiau Barbarosa žuvo nepasiekęs Palestinos, ir daugelis vokiečių karių grįžo atgal į Europą. Visų pirmiausia kryžiuočiai užėmė Kipro salą, o vėliau Akros miestą, Viduržemio jūros pakrantėje. Tačiau Jeruzalės užimti nepavyko. Vėliau buvo pasirašyta sutartis su Saladinu dėl laisvo krikščionių judėjimo į Jeruzalę.

Ketvirtasis kryžiaus žygis (1202–1204 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

XIII a. pr. popiežius Inocentas III sušaukė Europą naujam kryžiaus žygiui. Tačiau į žygį susirinkę kryžiuočiai Palestinos nė nepasiekė. Jie nusitaikė ne į musulmonus, o į krikščionišką Bizantiją. Šiame žygyje svarbią rolę suvaidino Venecijos pirkliai. Nors puolimo tikslu buvo pasirinktas Egiptas, bet pirkliai buvo labiau suinteresuoti sužlugdyti savo konkurentę Bizantiją, todėl įkalbėjo kryžiuočius pasukti į Konstantinopolį, kadangi kryžiuočiai tuo metu neturėjo kaip susimokėti pirkliams, kurie turėjo nugabenti juos iki artimųjų rytų. 1204 m. žygeiviai užėmė Konstantinopolį ir sukūrė Lotynų imperiją. Kaip ir Jeruzalės karalystė, taip ir Lotynų imperija buvo feodalinė valstybė. Nemažą dalį imperijos gavo Venecijos pirkliai (Kretą, Rodo s., Eubojos s. ir kt.), tačiau ne visos Bizantijos valdos atiteko kryžiuočiams ir pirkliams. Imperijai nepriklausė šios graikų valstybės: Nikėjos imperija ir Epyro despotatas. 1261 m. Nikėjos imperatorius Michailas VIII užėmė Konstantinopolį. Europos feodalai buvo išvyti ir vėl atsikūrė Bizantija.

Paskutiniai kryžiaus žygiai[taisyti | redaguoti kodą]

Nors kryžiaus žygiai buvo aštuoni, bet patys svarbiausi buvo pirmieji keturi, likusieji keturi neturėjo didelės reikšmės, juos vykdė tik atskiros valstybės. Penktojo kryžiaus žygio (12171221 m.) dalyviai kariavo Palestinoje, vėliau persikėlė į Egiptą ir užėmė Damijato miestą. Šeštojo kryžiaus žygio metu (12281229 m.), Frydrichas II Štaufenas, daugiausia diplomatinėmis priemonėmis užėmė Jeruzalę, bet ją 1244 m. vėl susigrąžino turkai. Septintam ir aštuntam kryžiaus žygiams vadovavo prancūzų karalius Liudvikas IX. Septintuoju žygiu (12481254 m.) jis nesėkmingai bandė užimti Egiptą ir Palestiną. Aštuntuoju žygiu Liudvikas IX siekė užimti Tunisą, bet, prasidėjus marui, pats žuvo. Nuo to laiko europiečiai daugiau neberengė jokių žygių į musulmoniškus kraštus, o europiečių kolonijos (Antiochija, Akra, Tripolis) perėjo turkų valdžion.

Kryžiaus žygių į Artimuosius Rytus reikšmė[taisyti | redaguoti kodą]

  • Kryžiaus žygiai kaip karinės ekspedicijos baigėsi pilna nesėkme. Jokios ilgalaikės valstybės Rytuose sukurti nepavyko. Beveik visas užimtas žemes teko atiduoti. Iš europiečių akiračio išnyko musulmonai, o nauju taikiniu buvo pasirinkti pagoniškieji baltai.
  • Tačiau nežiūrint į karinę nesėkmę, kryžiaus žygiai buvo labai reikšmingi Vakarų Europai. Visų pirma žygių laikotarpiu suklestėjo prekyba. Venecija ir Genuja tapo labai svarbiais prekybos centrais. Žygių metu pirkliai gabeno, maitino, rengė kryžiuočius. Iš to jie uždirbo daug turto. Be to pirkliai įsigalėjo visoje Viduržemio jūroje. Europos ekonomikoje prekyba užėmė labai svarbią vietą.
  • Svarbių laimėjimų ir atradimų buvo pasiekta pramonėje ir žemės ūkyje. Europiečiai susipažino su naujomis metalurgijos ir tekstilės technologijomis. Išmoko gaminti naujus vaistus, sužinojo apie parfumeriją. Imta auginti naujas žemės ūkio kultūras.
  • Buvo pakeistas požiūris į buitį. Žmonės ėmė rūpintis švara, praustis, maudytis. Iš Rytų atkeliavo naujas žaidimas – šachmatai.
  • Žygių metu buvo praplėstas žmonių akiratis. Europiečiai daug sužinojo apie Rytų šalis, patobulėjo matematika, astronomija ir kt. Europiečiai tapo pakantesni islamui.
Teutonai Pskove, 1240 m.

Kryžiaus žygių rezultatai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Pagyvėjo prekyba, amatai, sustiprėjo Šiaurės Italijos miestai
  • Sumažėjo vidutinių vasalų, o jų žemė atiteko senjorams.
  • Paspartėjo socialiniai procesai. Feodalai įvedė piniginę rentą. Pradėjo nykti baudžiava.
  • Daugelis baudžiauninkų gavo laisvę.
  • Kryžiaus žygiai buvo grobikiški, bet pagyvino kultūrą. Susipažinta su rytietiškais augalais, įvyko pasikeitimų buityje.
  • Nublanko dorovinės vertybės ir idealai

Kryžiaus žygiai į Pabaltijį[taisyti | redaguoti kodą]

Codex Manesse, aprašantis ir minezingerio grafo Wernhero von Hombergo žygius į Lietuvą

Vakarų Europos feodalų veržimasis į Rytus buvo susijęs su bendra ekonomine ir politine padėtimi tų šalių, kurios vėlyvaisiais viduramžiais buvo pasiekusios aukščiausią feodalizmo stadiją. Nuo XI a. pabaigos tas šalis užliejo valstiečių judėjimo banga, politiniame gyvenime vis labiau reiškėsi miestai. Atkaklus valstiečių ir miestiečių priešinimasis nebeleido didinti feodalinio spaudimo. Todėl feodalai turto ėmė ieškoti svetimose šalyse. Šio tikslo siekti padėjo krikščionybė. Bažnyčia teigė, kad žemė yra Dievo dovana, skirta krikščionims, o pagonys ir musulmonai ja naudojasi neteisėtai.

Po nesėkmingų kryžiaus žygių į Artimuosius Rytus, Šv. Romos imperijos imperatoriaus raginami, Vakarų Europos feodalai atsigręžė į pagoniškas Europos tautas. XII a. pab. į Pabaltijį vyko vokiečių pirkliai ir misionieriai, lydimi ginkluotų karių. Į pagonių kraštus vykę misionieriai buvo paskirti vyskupais. Visi apkrikštyti gyventojai privalėjo mokėti duoklę. XII a. pab. vokiečių pirkliai, riteriai ir kunigai išsikėlė Dauguvos upės žiotyse ir ėmė krikštyti ten gyvenusius lyvius. 1201 m. ten atvykęs vyskupas Albertas pastatė Rygos pilį ir įsteigė karinį vienuolių ordiną – kalavijuočius. Per 12 metų kalavijuočiai nukariavo lyvius, o savo gyvenamą kraštą pavadino Livonija. 1224–1227 m. vokiečiai atsikraustė į estų žemes ir jas prijungė prie Livonijos. Tuo pat metu užkariautojai veržėsi į prūsų žemes ir ėmė krikštyti vietinius gyventojus. Tačiau prūsai sukilo ir popiežius vietoje kryžiaus žygio į Jeruzalę žygeivius ėmė siųsti į Prūsiją. Į šį kraštą buvo pakviestas ir vokiečių riterių – Teutonų ordinas.

1236 m. į šiaurę nuo Šiaulių įvyko Saulės mūšis, kurio metu lietuviai įveikė kalavijuočius. Šiame mūšyje lietuviai ir žemaičiai, vadovaujami Vykinto nugalėjo apie 3000 karių. Po nesėkmės 1237 m. kalavijuočiai susijungė su teutonais. Tuomet žemaičių ir lietuvių žemės tapo apsuptomis kryžiuočių, kurie kėsinosi nukariauti ne tik Lietuvą, bet ir Kijevo Rusią. 1242 m. Livonijos ordinas pralaimėjo Peipiaus mūšį rusams, vadovaujamiems Aleksandro Neviškio. Šis pralaimėjimas sustabdė ordino plėtimąsi ir jis galutinai nusitaikė prieš baltus. Tuo metu Prūsijoje taip pat kilo neramumai. Prūsai naikino kryžiuočių pilis.

Lietuvą tuo metu jau buvo suvienijęs Mindaugas. Tačiau kryžiuočiai, pasinaudoję Mindaugo priešais, privertė jį apsikrikštyti. 1251 m. Mindaugas Lietuvoje įvedė feodalinius santykius. O netrukus tapo Lietuvos karaliumi. Lietuvai buvo paskirtas vyskupas ir jam buvo paskirtos kai kurios karalystės žemės. Tačiau žemaičiai visiškai nepakluso vyskupui, ir 1256 m. buvo paskelbtas kryžiaus žygis. Kryžiuočiai užpuolė Žemaitiją, ją ėmė niokoti. Tačiau žemaičiai nusitaikė užpulti Klaipėdos pilį, bet jos užimti taip ir nepavyko. Buvo pasirašytos paliaubos. Po metų vyko dar vienas kryžiaus žygis, bet ne tik prieš baltus, bet ir prieš mongolus totorius. Buvo sutelktos didžiulės galios ir 1260 m. prie Durbės įvyko mūšis. Jame žuvo ir Livonijos ordino magistras, ir švedų princas, ir daugybė žygio dalyvių. Šiame mūšyje žemaičiams vadovavo Žemaitijos vyresniųjų išrinktas Alminas. Ši pergalė paskatino kitas krikščionių užimtas teritorijas sukilti.

Teutonų emblema

1260 m. prūsai, vadovaujami Herkaus Manto, surengė didžiulį sukilimą. Buvo sušauktas kryžiaus žygis, ir po 14 metų vykusios kovos prūsai buvo numalšinti. Po Mindaugo mirties, praėjus nedideliam laiko tarpui, į valdžią pateko Traidenis. Lietuva atsimetė nuo krikščionybės. Traidenis ėmė rengti žygius prieš Livonijos ordiną. Valdant Vyteniui, Livonijos ordinas ėmė plėstis į slavų žemes, o kryžiuočiai įsitvirtino kairiajame Nemuno krante. Prasidėjo nepaliaujamos kovos tarp kryžiuočių ir lietuvių, 1283 m. teutonai pirmą kartą atakavo Lietuvos žemes[1]. Į valdžią atėjus Gediminui, Lietuva ėmė palaikyti diplomatinius santykius su Vakarų Europa, popiežiumi, Livonijos ordinu. Lietuvoje buvo imtos statyti bažnyčios, krikštyti pagonys. Bet, nepaisant to, vokiečiai LDK ėmė puldinėti dar smarkiau. 1341 m. mūšyje prie Veliuonos su teutonais žuvo ir pats Gediminas. Pasinaudoję susidariusia politine krize LDK, kryžiuočiai užėmė Žemaitiją ir ruožą tarp Kauno ir Gardino. Lietuva praktiškai neteko išėjimo prie jūros. 1345 m. kryžiuočiai, kartu su čekais ir vengrais bandė nesėkmingai užimti Lietuvą, o į valdžią atėjęs Algirdas užpuolė Rygą.

Ordinui nepavykus užimti Lietuvos, kryžiuočiai ėmė naudotis kita taktika, jie rengė smulkius, bet nepaliaujamus puldinėjimus. Ordinas pagrobė vieną iš LDK kunigaikščių Kęstutį ir jį įkalino Marienburgo pilyje, bet jis pabėgo. Kryžiuočiai stengėsi paimti strategiškai svarbią Kauno pilį, todėl palei Nemuno upę pristatė daug pilių. Tačiau per 150 metų trukusius puldinėjimus, kryžiuočiai nesugebėjo įsitvirtinti šiapus Nemuno. Popiežius bandė susitarti dėl Lietuvos krikšto, bet Algirdas reikalavo ginti LDK nuo Aukso Ordos, o kryžiuočiai to daryti nesutiko. 1363 m. Ordinui pavyko užimti ir sunaikinti Kauno pilį. Po dvejų metų kryžiuočiams pavyko pasiekti LDK sostinę Vilnių, bet jo neužėmė. Vėliau lietuviai bandė užimti Kionigsbergą (Kaliningradą), tačiau žygis baigėsi nesėkme, o 1377 m. teutonai nusiaubė Vilnių ir Trakus. XIV a. pab. kryžiuočiai pasinaudoję LDK politine krize, užėmė Žemaitiją ir kitas sritis. Bet susijungus naujiems LDK kunigaikščiams Vytautui ir Jogailai, žemės pradėtos atkovoti.

1385 m. buvo pasirašyta Krėvos sutartis tarp LDK ir Lenkijos, kurioje Jogaila įsipareigoja apsikrikštyti ir apkrikštyti LDK gyventojus. Ordinas stengėsi įkalbėti popiežių, kad šis nepasirašytų šios sutarties. Vakarų Europoje Ordino populiarumas smuko, jis išgyveno politinę krizę. Dabar kryžiuočiai nebeturėjo preteksto pulti LDK, nes ši buvo krikščioniška šalis. Tačiau LDK kilo nesutarimai tarp Vytauto ir Jogailos, todėl Vytautas pasitraukė į Ordino pusę ir sutiko jam atiduoti Žemaitiją. Kryžiuočiai ėmė statyti pilis, rinkti mokesčius iš vietinių gyventojų, juos krikštyti. Žemaičiai sukilo prieš Ordiną. Sukilėlius ėmė remti Vytautas. LDK išvijo iš Žemaitijos kryžiuočius. Teutonai tuo pat metu nesutarė ir su lenkais. Jogaila su Vytautu sutelkė karines galias prie Vyslos upės. Prie lietuvių prisidėjo lenkai ir rusai. 1410 m. liepos 15 d. ties Griunvaldu (Žalgiriu), įvyko lemiamas mūšis prieš kryžiuočius. Kovos pradžioje persvara buvo kryžiuočių pusėje, didžioji dalis lietuvių atsitraukė, kai Ordinas jau ruošėsi švęsti pergalę, staiga pasirodė vėl surinkti lietuvių kariai, nukovė magistrą Ulrichą von Jungingeną ir nugalėjo kryžiuočius. Žalgirio mūšis nutraukė beveik 200 metų trukusį baltų žemių plėšimą. 1411 m. Ordinas perdavė Žemaitiją LDK. Bet į valdžią atėjus naujam magistrui, šis nesutiko, kad Žemaitija pereitų į LDK rankas. Vėl prasidėjo kariniai konfliktai. LDK sąjungininke tapo Čekija, kurioje stipriai veikė husitų judėjimas. 1422 m. Vytautas ėmė veržtis gilyn į Prūsiją, ir Ordinas turėjo galutinai atsisakyti Žemaitijos. 1435 m. ties Pabaisku buvo galutinai sumuštas Livonijos ordinas. Laikui bėgant, nusilpo ir iširo teutonų ordinas. Tuo baigėsi ištisa epocha, besitęsusi nuo XI a. iki XV a., kurios metu vyko kryžiaus žygiai.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Kryžiaus žygiai – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

  • В. Ф. Семёнов. «История средных веков». Москва, 1975.
  • Lietuvos TSR tautų draugystės ordino MA istorijos institutas. „Lietuvos TSR istorija“ 1 dalis. Vilnius, 1985.
  • Vanda Daugirdaitė Sruogienė. „Lietuvos istorija“. Vilnius, 1990.
  • М. Л. Абрамсон, А. Я. Гуревич. «История средных веков». Москва, 1964.
  • E. Gudavičius. „Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje“. Vilnius, 1989.
  • J. Jurginis. „Lietuvių karas su kryžiuočiais“. Vilnius, 1964.
  1. (red.) Steponas Maculevičius, Doloresa Baltrušiene, Znajomość z Litwą. Księga tysiąclecia. Tom pierwszy. Państwo, Kraštotvarka, Kaunas, 1999, ISBN 9986-892-34-1, s. 18.
Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Verta.png Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.