Edgar Degas

Edgaras Dega pranc. Edgar Degas

E. Dega autoportretas 1855 metais
Gimė	1834 m. liepos 19 d. Paryžius
Mirė	1917 m. rugsėjo 27 d. (83 metai) Paryžius
Palaidotas (-a)	Monmartro kapinės
Tautybė	Prancūzas

Veikla	Dailininkas
Sritis	Impresionizmas

Vikiteka	Edgar Degas
Parašas

Edgaras Dega (pranc. Edgar Degas; 1834 m. liepos 19 d. – 1917 m. rugsėjo 27 d.) – prancūzų menininkas, žymus savo tapybos, skulptūros, grafikos ir piešimo kūriniais.

Gyvenimas

Edgaras Dega (piln. pranc. Hilaire Germain Edgar de Gas) gimė 1834 m. liepos 19 d. Paryžiuje, Sen Žoržo gatvėje, žemutiniame Monmartre. Jis buvo vyriausias iš septynių vaikų, kurių du mirė dar visai maži. Jo gyslomis tekėjo prancūzų, neapoliečių ir kreolų kraujo mišinys. Vėliau dailininkas modifikavo savo pavardę prijungęs kilmingumo priedėlį. E. Dega tėvas, bankininkas Ogiustas de Ga priklausė senai giminei, kurios pėdsakų randama jau XIII a. Vienas iš De Ga dalyvavo kryžiaus karuose. Ši giminė kilusi iš Uzeso diecezijos. Motina − kreolė Selestina Miuson. Jos giminė priklausė stambiems medvilnės pirkliams, kurie Naujajame Orleane palaikė Prancūzijos vardą ir jos papročius. E. Dega su daile susipažino jau nuo ankstyvų metų, nes jo tėvų namuose lankydavosi dailininkai, muzikai ir kitokie meno atstovai. Motina mirė gimdydama septintą vaiką, kai E. Dega buvo trylika.

Po motinos mirties E. Dega mokėsi Liudviko Didžiojo licėjuje, skirtame aristokratų ir turtingųjų vaikams. Mokomasi buvo išskirtinai klasikinių disciplinų, be gamtos mokslų ir matematikos pradmenų. Baigęs licėjų E. Dega nusileido tėvo norui ir apie 1 metus laiko studijavo teisę, tačiau ją metė, kad taptų menininku. Po pirminių nesutarimų, tėvas nusileido sūnaus siekiui ir jį finansavo. 1855 m. E. Dega įstojo mokytis pas menkai žinomą akademinį dailininką, Engro mokinį Lui Lamotą. Besimokydamas pas jį E. Dega išvystė didelę pagarbą Engro kūriniams ir buvo sutikęs patį Engrą. Jį taip pat paveikė Delakrua spalvinė tapyba ir Kurbė realizmas. E. Dega trumpai mokėsi Paryžiaus aukštojoje dailės mokykloje ir ją palikęs 1856 m. išvyko į Italiją, kur gyveno daug jo giminaičių. Italijoje jis praleido trejus metus, daugiausiai Neapolyje, Florencijoje ir Romoje, susipažino su Italijos praeities didžiųjų dailininkų kūryba.

E. Dega giminaičių namai Naujajame Orleane su atminimo lentele

„Medvilnės prekybos birža Naujajame Orleane“, 1873, Po dailės muziejus

Sugrįžęs iš Italijos, E. Dega apsigyveno Paryžiuje. 1860−1864 m. kūrė istorinės tematikos paveikslus, kurie iš esmės buvo akademistinės dvasios. Jis buvo pasižymėjęs kūrinių perpiešinėtojas ir 1865 m. jo paveikslas „Orleano miesto nelaimės“ buvo eksponuotas Paryžiaus salone. Apie 1865 m. E. Dega kardinaliai pakeitė savo kūrybos temas ir pradėjo kurti šiuolaikinio gyvenimo scenas. Jis susipažino su skandalingai pagarsėjusiu tapytoju E. Manė ir Gerbua kavinės dailininkų grupe, kurie vėliau sudarė impresionistų grupės branduolį. E. Dega mažiau tapė portretų, susidomėjo arklių lenktynių ir nuo 1870 m. − baleto tema (kuria sukūrė apie 1500 kūrinių, eskizų, piešinių). Vaizdavo skrybėlininkes. 1870−71 m. sekė pertrauka, kuomet jis buvo paimtas į Prancūzijos kariuomenę kare su Prūsija, tarnavo artilerijos padalinyje tvirtovėje prie Paryžiaus. Karo metu sutriko E. Dega regėjimas. Grįžęs iš karo jis lankėsi pas brolį René Naujajame Orleane, kur nupiešė keletą darbų vaizduodamas savo šeimos narius. Vėliau grįžęs į Paryžių prisijungė prie impresionistų grupės, 1874 m. padėjo organizuoti jų pirmą parodą. Taip pat dalyvavo sekančiose impresionistų parodose. 1873 m. jo tėvas mirė ir šeima po to beveik bakrutavo, E. Dega turėjo pragyventi iš savo kūrybos. 1877 m. viešėjo Ispanijoje, bendradarbiavo su M. Kasat ir K. Pisaro ties grafikos kūriniais.

E. Dega kūrybą su impresionistine siejo šiuolaikinio gyvenimo temos, japonų estampų įtaka, panaši tapybos technika. Skirtingai nuo impresionistų, E. Dega nemėgo tapyti plenere, daugelyje jo paveikslų vaizduojama ne saulės, o dirbtinė šviesa. 1870-aisiais E. Dega susidomėjo tuo metu nemadinga pastelės technika, išbandė beveik visas tuo metu naudotas grafikos technikas. Jam neįtiko aliejinių dažų blizgesys ir pastovumas; jis mažindavo aliejaus kiekį juose, pridėdavo terpentino, vietoj įprastos drobės pagrindo naudodavo popierių, kartoną.

E. Dega nuolat būdavo nepatenkintas savo paveikslais ir būdavo, kad jau parduotus paveikslus susigrąžindavo taisymui. Pasak legendos, kai kurie klientai pritvirtindavo paveikslus prie sienos, kad dailininkas jų neišsineštų. Po 1870 m. E. Dega taip pat pradėjo kurti žirgų ir balerinų statulėles iš vaško ar molio. Šie modeliai jam padėdavo tapyti atitinkamos temos paveikslus ir vėliau dailininkas pradėjo kurti savarankiškas skulptūras. 1881 m. šeštojoje impresionistų parodoje E. Dega pirmą kartą eksponavo beveik 1 m aukščio skulptūrą „Mažoji šokėja“, kaip savarankišką kūrinį. Vėliau E. Dega susižavėjo fotografija, kas tapo jo laisvalaikio hobiu. Vėlyvaisiais gyvenimo metais E. Dega regėjimas labai suprastėjo, jis apako viena akimi ir kita prastai matė. Nebegalėdamas piešti tikslių linijų dailininkas naudojo dažų užtėškimo ant nupieštų formų metodą, todėl jo vėlyvieji kūriniai pasižymi banguojančiomis formomis, sodriais tonais.

Edgaras Dega niekada nevedė ir garsėjo labai ūmiu charakteriu. Dėl prasto regėjimo jis nuolat bijojo apakti. E. Dega buvo nuolat sirguliuojantis, neurotiška asmenybė. Jo darbuose vaizduojamas žmogus ir jį supanti aplinka. Paveikslų veikėjai dažnai vaizduojami esantys judesyje, iš netikėto ir neįprasto matymo kampo, neįprastomis pozomis. Kūrinių, ypač baleto scenų, kompozicija dažniausiai asimetriška, veikėjai vaizduojami užsibaigiančios paveikslo erdvės „nukirstomis“ figūrų dalimis − elementai, turintys sąsajų su japonų estampų ir italų manierizmo vaizdavimu. E. Dega gali būti laikomas vienu impresionizmo pionierių, tačiau pats menininkas tai neigė, jis vadino save realistu arba nepriklausomu menininku. Nuo 1898 m. dailininkas gyveno vienišas, atsiskyręs iki mirties 1917 m. rugsėjo 27 d. Jo gyvenime nebuvo audringų įvykių, jis pats beveik mėgavosi savo aukštesnės klasės miesčionio padėtimi. Daugelį draugų nuo jo atstūmė Dreifuso bylos (prasidėjusi 1894 m.) metu pademonstruotas dailininko antisemitizmas.

E. Dega dailininko autoritetas augo palaipsniui ir XX a. pradžioje jis jau buvo pripažįstamas vienu reikšmingiausių XIX a. antros pusės Prancūzijos menininkų. Garsiausiais jo kūriniais minimi: „Belelių šeima“ (iki 1869), „Šokio pamoka“ (1871, keletas variantų), „Medvilnės prekybos birža Naujajame Orleane“ (1873, pirmasis Dega kūrinys, kurį 1876 m. įsigijo muziejus), „Absentas“ (1876), 1886 m. eksponuota besiprausiančių moterų 6 aktų serija.

Kolekcija

E. Dega buvo aistringas meno kolekcionierius, dalyvavęs visuose Paryžiaus aukcionuose, pirkęs dar gyvų ir mirusių dailininkų darbus antikvariatuose, sendaikčiuose ir pan. Jo bute po mirties rasta šimtai paveikslų, pastelių, skulptūrų ir eskizų tarp kurių buvo: dvidešimt Žano Ogiusto Dominyko Engro paveikslų ir eskizų (markizo de Pastore, pono de Norveno, vyro ir žmonos Leblanų portretai, vienas iš dviejų „Rožė ir Andželikos“ variantų, eskizas paveikslo „Achilas priima savo palapinėje Agamemnono pasiuntinius“, Forestje šeimos ir ponios Muatesje piešiniai), trylika Delakrua paveikslų ir šešiasdešimt piešinių, šeši Koro peizažai ir „Sėdinčios italės“ portretas, septyni Sezano kūriniai, tarp jų „Šoke portretas“ ir autoportretas, aštuonios Gogeno, tiek pat Manė, visų, be Monė, impresionistų drobės, dvylika Foreno kūrinių, tūkstantis aštuoni šimtai Domjė, du tūkstančiai Gavarni litografijų, milžiniškas Hirošigės, Utamaro, Kijonagos estampų rinkinys. Savo išsamioje knygoje Teodoras Reff yra nustatęs, kad 1898-1899 m. E. Dega pirkdamas paveikslus ir eskizus išleido 61 tūkst. frankų.^[1]