Konstitucinė monarchija

Konstitucinė monarchija – valstybės valdymo forma, kai valstybę valdo monarchas, bet jo valdžia yra ribojama Konstitucijos. Konstitucinėms monarchijoms būdinga tai, kad specialūs įstatymai nustato paveldėjimo tvarką. Vyriausybę skiria monarchas, o ne parlamentas. Paprastai konstitucinėje monarchijoje egzistuoja valdžių pasidalinimas, kai monarchas yra vykdomosios valdžios galva, o parlamentas – įstatymų leidžiamosios. Monarchas gali daryti įtaką įstatymų leidžiamajai valdžiai savo veto.

Konstitucinės monarchijos dar skirstomos į dualistines ir parlamentines. Dualistinėje monarchijoje yra galimybė paleisti parlamentą monarcho valia ir skirti vyriausybę pavaldžią monarchui. Tokios monarchijos yra Kuveite, Maroke ir Jordanijoje. Parlamentinėje monarchijoje monarchas dalyvauja ribotai (pvz., britų monarchija), jis turi tik atidedamąją ar santykinę veto teisę. Vyriausybė faktiškai formuojama demokratiškai renkamo parlamento, nors ją formaliai ir skiria monarchas. Jei parlamentas pareiškia nepasitikėjimą vyriausybe, monarchas privalo priimti jos atsistatydinimą. Monarchas neturi jokių teisminės valdžios įgaliojimų, išskyrus malonės teisę. Faktiškai monarchas atlieka tik reprezentacines valstybės vadovo funkcijas. Šiuolaikinių parlamentinių monarchijų pavyzdžiai: Jungtinė Karalystė, Švedija, Nyderlandai, Belgija, Danija, Norvegija, Ispanija ir kitos šalys.

1791 m. gegužės 3-ąją Abiejų Tautų Respublikoje buvo įvesta Konstitucija, kurioje nurodoma, kad ATR tapo konstitucine monarchija su paveldima karaliaus valdžia. Įstatymų leidžiamoji valdžia priklausė Seimui, vykdomoji – karaliui, o teisminė – teismams. Abiejų Tautų Respublikos pavadinimas pakeistas į Lenkiją. LDK ateitis tapo neaiški.