Henri de Toulouse-Lautrec

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Henri de Toulouse-Lautrec
Jules Chéret ir Lotrekas prie savo plakatų

Anri Tulūz de Lotrekas (Henri de Toulouse-Lautrec, 1864 m. lapkričio 24 d. – 1901 m. rugsėjo 9 d.) – žymus XIX a. pabaigos Prancūzijos dailininkas, vienas iš garsiausių dailės postimpresionizmo atstovų.

Jo darbai išsiskiria savitu stiliumi, kuriam ypač artimas žmogaus emocijų, aistrų vaizdavimas. Anri Tulūz de Lotreko (toliau Lotreko) stichija – Monmartro gyvenimas, jau nuo 1870 m. tapęs pasilinksminimų centru.

Vaikystė ir kūrybos pradžia[taisyti | redaguoti kodą]

Lotrekas gimė 1864 m. Albi mieste, aristokratų šeimoje, Bosko rūmuose. Jau vaikystėje pasireiškė jo talentas tapyti. Tačiau aristokratų šeimai tokia profesija nebuvo priimtina, tad jaunuolis buvo spaudžiamas rinktis karininko dalią. Vis dėlto prasta sveikata bei kojų lūžiai 1878 m. ir 1879 m. padėjo būsimajam dailininkui pasirinkti būtent meno kelią. Dar ankstyvoje jaunystėje, gyvendamas Albi, Lotrekas stebėjo aplinką ir piešė bei lipdė iš molio tai, ką matė. Itin mėgo vaizduoti gyvūnus, arklius, medžioklės scenas, taip pat mėgo piešti portretus.

Atvykimas į Paryžių[taisyti | redaguoti kodą]

1882 m., patartas savo mokytojo Renė Prensto, animalisto tapytojo, Lotrekas įstoja į Paryžiuje įsikūrusią Bono meno studiją. Tokia permaina atveria jaunuoliui platesnius meno vandenis, jis atsiduria įvykių centre. Netrukus jis apsigyvena Monmartre. Čia Lotrekas stačia galva krenta į kalvoje verdantį bohemos gyvenimą. Jo paveikslų akiratyje – kabaretų atmosfera, lankytojai, šokėjai ir ypač moterys – raudonplaukės, išraiškingos, spalvingos Monmartro deivės. Lotrekui išgarsėti itin padeda jo sukurtos afišos kabaretui "Mulen Ružas". Tiesa, pats dailininkas tampa nuolatiniu šio kabareto lankytoju. Pasak Liongino Šepečio knygoje „Modernizmo metmenys“, dėl invalidumo ir iš ambicijos atsisakęs savo aristokratiško luomo, Lotrekas randa proeglobstį deklasuotų žmonių draugijoje. Gal dėl to šansonečių, prostitčių ir kabareto pasaulis tampa mėgstamiausia jo kūrybos tema. Lotrekas ima savo darbus eksponuoti ne tik Paryžiuje, tačiau ir Briuselyje, kuriame reiškiasi postmodernistinis "Dvidešimties" draugijos judėjimas.

Tualetas, ankstyvoji tapyba

Svarbiausios datos ir įvykiai[taisyti | redaguoti kodą]

  • 1886 m. Lotrekas eksponuoja savo pirmuosius piešinius. Jis įsitaiso savo atelje Monmartre.
  • 1887 m. Lotreko dailė evoliuciuonuoja. Tapytojas patiria Van Gogo įtaką, su juo bei Anketenu ir Bernaru dalyvauja parodėlėse Monmartro restoranuose.
  • 1888 m. Lotrekas pirmą kartą figuruoja „Dvidešimties“ parodoje Briuselyje.
  • 18951899 m. dailininkas dalyvauja daugybėje parodų ir pelno pripažinimą ne tik Paryžiuje bei Briuselyje, bet ir kituose miestuose. Viena reikšmingesnių parodų 1898 m. surengta Londone. Nors finansiškai ji ne itin pasiteisino, galeriją aplankė pats Velso princas.
  • 1898 m. Lotrekas vis labiau geria. Dirba mažiau, pykstasi su draugais ir aplinkiniais, jį apima paranoja.
  • 1899 m. dėl baltosios karštinės priepolio vasarį Lotrekas paguldomas į psichiatrinę ligoninę, kurioje guli iki gegužės. Stengdamasis įrodyti, kad jo psichika sveika, jis čia sukuria 50 darbų.
  • 1901 m. Tosa kurorte Prancūzijoje jį ištinka paralyžius. Motinos atvežtas į Malrome, čia jis miršta rugsėjo 9 d. paryčiais. Reiktų pastebėti, kad dailininko motina itin rūpinosi savo sūnumi nuo pirmųjų iki paskutiniųjų gyvenimo dienų.

Postimpresionizmo atstovas[taisyti | redaguoti kodą]

 Crystal Clear app help index.png  Bent dalis šiame straipsnyje išdėstytos medžiagos kelia abejones.
Konkrečias pastabas skaitykite diskusijose.

Lotreko kūrybos stiliui, be abejo, įtaką darė modernizmas. Tai XIX–XX a. avangardistinė meno kryptis, kuri siekė, pasitelkiant neįprastas formas ir sprendimus, kurti kitokį, naujovišką meną. Modernizmas neigė nusistovėjusias meno normas, itin prieštaravo realistinėms kūrybos tradicijoms. Lotreko darbai priskiriami postimpresionistinei modernizmo srovei, vyravusiai XIX a. pab. – XX a. pr. Postimpresionistai kūrė vienu metu su impresionistais, tačiau sąmoningai siekė atsiskirti nuo pastarųjų. Postimpresionismo atstovai nesižavėjo nerūpestingu, saulėtu impresionistų vaizduojamu pasauliu. Jie stengėsi suvokti ir atskleisti žmogaus dvasinius išgyvenimus, gilinosi į pasaulio ir daiktų esmę bei prasmę, vaizduojamus reiškinius atskleidė aiškiai, glaustai, ryškiai. Todėl vienas iš svarbiausių postimpresionistinės kūrybos bruožų – spalvos ir linijos ekspresyvumas. Panagrinėję Lotreko kūrybą, neabejotinai rasime beveik visus postimpresionizmui būdingus bruožus. Kartu su Lotreku postimpresionistine linkme kūrė ir Polis Sezanas, Polis Gogenas, Vincentas Van Gogas. Nors šių menininkų braižas ir skirtingas, juos vienijo toks pat požiūris į meną.

Invidualus stilius[taisyti | redaguoti kodą]

Autoportretas minioje, Moulin Rouge

Gana ironišką Lotreką domina žmonių ydos, nuopoliai, aistros, atsiskleidžiančios naktiniame gyvenime. Kad visa tai perteiktų, dailininkas naudoja kontrastingas, ryškias spalvas, griežtas kontūrines linijas, apibendrintas formas, dekoratyvius siluetus. Šie jo stilistikos bruožai buvo pirmieji žingsniai į plakatinį meną. Laisvas, drąsus ir staigus potėpis, būdingas Lotrekui, kuria „judesio“ paveikslus, iš kurių spinduliuoja gyvumas, emocijos, jausmai, energija.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Anri Periušas. Tulūz – Lotreko gyvenimas, 1974.
  2. Lionginas Šepetys. Modernizmo metmenys, 1967.
  3. Udo Felbinger. Henri de Toulouse-Lautrec. Life and work, 2005.
  4. Postimpresionizmas

Vikiteka