Olivier Messiaen

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Olivjė Mesianas)
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Olivjė Mesianas
Olivier Messiaen 1930.jpg
O. Mesianas 1930 metais
Gimė: 1908 m. gruodžio 10 d.
Avinjonas
Mirė: 1992 m. balandžio 27 d. (83 metai)
Kliši
Palaidotas: Sen Teofrė (Izeras)
Tėvas: Pierre Messiaen (1883−1957)
Motina: Cécile Sauvage (1883−1927)
Sutuoktinis(-ė): Louise Justine Delbos (1906−1959)
Yvonne Loriod (1924−2010)
Vaikai:

Pascal, g. 1937 m.

Veikla: Kompozitorius
Žinomas už: „Laiko pabaigos kvartetas“ (1941)
„Turangalila simfonija“ (1948)
„Atsimainymas“ (1969)
„Šv. Pranciškus Asyžietis“ (1983)
Commons-logo.svg Vikiteka: Olivier MessiaenVikiteka

Olivjė Mesianas (pranc. Olivier Messiaen, 1908 m. gruodžio 10 d., Avinjonas – 1992 m. balandžio 27 d., Kliši) – vienas reikšmingiausių XX a. Prancūzijos kompozitorių, pedagogas, vargonininkas ir teoretikas. O. Mesianas – vienas žymiausių XX a. II pusės kompozitorių, sukūrusių savo muzikinę kalbą, tiesiogiai susijusią su didžiaisiais Vakarų stiliais[1]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Olivjė Mesianas gimė 1908 m. gruodžio 10 d. Avinjone. Jo motina Sesilija Sovaž buvo poetė ir tėvas Pjeras Mesianas − anglų kalbos mokytojas bei žinomas vertėjas iš anglų kalbos, kurio dėka O. Mesianas susižavėjo Šekspyro pjesėmis. 1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniui karui tėvas buvo pašauktas į kariuomenę ir motina su sūnumi persikėlė į Grenoblį. Olivjė daugiausiai buvo lavinamas motinos ir jos rašomos poerzijos (viename iš kūrinių mama spėjo sūnų tapsianti muzikantu) bei tėvo verčiamais Šekspyro darbais. Jis kartu su broliu Alanu namuose vaidindavo V. Šekspyro pjeses, nuo aštuonerių pradėjo mokytis groti pianinu ir rašyti muziką. Jau šiuo laikotarpiu ėmė ryškėti O. Mesiano polinkis į religingumą. Šeimos namuose buvo įvairių kompozitorių (V. Gliuko, H. Berliozo, Mocarto, R. Vagnerio ir kitų) partitūrų. 1918 m. pasibaigus karui tėvas gavo mokytojo darbą Nante. Nors šiame mieste šeima buvo apsigyvenusi vos šešis mėnesius, O. Mesianas čia sutiko pirmuosius savo muzikos mokytojus - groti pianinu jį mokė Véronas ir Gontranas Arcouëtas, o Jehanas de Gibonas harmonijos. Jau šiuo laiku jis buvo muzikaliai išprusęs: Šv. Kalėdų proga reikalaudavo operų vokalo partitūrų ir taip susižaino su V. A. Mocarto, R. Vagnerio, H. Berliozo, K. V. Gliuko darbais bei K. Debiusi bei M. Ravelio fortepijoniniais kūriniais. Tai matyt galutinai lėmė, kad O. Mesianas pasirinko muziko kelią. 1919 m. tėvui gavus naują mokytojo postą, šeima persikėlė į Paryžių ir O. Mesianas nepaprastai jauno amžiaus pradėjo mokslus Paryžiaus konservatorijoje: Jeano Gallonso harmonijos klasėje 1923 m. padaryta nuotrauka vaizduoja vaiką jaunų vyrų ir moterų kompanijoje[2]. Konservatorijoje mokėsi skambinti fortepijonu ir vargonuoti pas M. Dupré, kompozicijos pas P. Dukas, muzikos istorijos pas M. Emmanuelį. Studijuodamas pradėjo domėtis reiškiniais, esančiais už tradicinės Vakarų muzikos sampratos ribų – graikų poezijos eilėdara, senosiomis dermėmis, folkloru ir krikščionių liturgija. Nagrinėjo rytietišką ritmiką, mikrotonalinę muziką, paukščių čiulbesį. Joje jis ne kartą apdovanotas įvairiose disciplinose.

1931 m. baigęs konservatoriją O. Mesianas pradėjo dirbti vargonininku Šv. Trejybės bažnyčioje Paryžiuje. Iš to meto interviu martyti, kad jis buvo tapęs karštu kataliku. 1932 m. birželio 22 d. jis vedė kompozitorę ir smuikininkę Luizą Žiustin Delbos. Tikriausiai 1932 m. jis pradėjo dėstyti Normalinėje muzikos mokykloje ir 1936 m. − privačioje Schola cantorum. 1936 m. kartu su kitais kompozitoriais įkūrė draugiją „Jaunoji Prancūzija“, skirtą propaguoti modernią, jaunatvišką muziką.. 1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniui karui O. Mesianas buvo pašauktas atlikti karinės tarnybos. 1940 m. gegužę paimtas į nelaisvę vokiečių ir persiųstas į Giorlico Silezijoje karo belaisvių stovyklą. Nelaisvėje parašė „Laiko pabaigos kvartetą“ (Quatuor pour la fin du temps). 1941 m. paleistas iš nelaisvės O. Mesianas grįžo į Paryžių, kur dėstė Paryžiaus konservatorijoje. Didelis pedagoginis vaidmuo – dėstė harmoniją, analizę, ritmiką, estetiką, vėliau ir kompoziciją ne tik Paryžiuje, bet ir Vengrijoje, Italijoje, JAV, Vokietijoje, Japonijoje, Argentinoje. Netrukus Messiaeno klasėje susibūrė daug talentingų studentų, tarp jų – P. Boulezas, S. Niggas, Y. Loriod, J. Barraqué, I. Xenakis, G. Benjaminas ir kt. 

1949 m. per Darmštato vasaros kursus O. Mesianas sukūrė kūrinį fortepijonui Modes de valeurs et d‘intensités („Verčių ir intensyvumo tipai“), kuriame atrado naujas muzikos komponavimo galimybes (serialistiškai traktuojami ne tik pagrindiniai muz. elementai – garsai, ritmas, bet ir kiti – dinamika, artikuliacija)[3]

O. Mesiano žmona 1953 m. dėl silpnos sveikatos buvo apgyvendinta slaugos namuose ir mirė 1959 metais. Dar gerokai prieš tai O. Mesianas asmeninį dėmesį pradėjo rodyti savo mokinei, pianistei Ivonai Lorijo, jai dedikavo grupę kompozicijų. O. Mesiano muzikos mokytojo ir teoretiko autoritetas pradėjo augti tarptautiniu mastu. 1946 m. jis dėstė Budapešte, 1947 m. − Tanglevude (JAV), 1949−1951 m. − Darmštate, 1953 m. − Sarbriukene. Jo mokytojo autoritetas buvo lyginamas A. Šionbergo autoritetui. 1961 m. jis vedė Ivoną Lorijo. O. Mesiano kompozitoriaus stilius buvo labai originalus, nepriskiriamas kuriai nors XX a. muzikos srovei. Jis 1970-aisiais ir 1980-aisiais buvo plačiai pripažintas kūrėjas. Plačiai keliavo kartu su žmona, skaitė paskaitas, koncertavo ir dalyvavo jam dedikuotuose koncertuose. Jo sveikata šiuo metu prastėjo. Chroninis nugaros skausmas, priskirtas artritui, paaiškėjo, buvo iššauktas vėžio. 1992 m. balandžio 21 d. jam buvo atlikta nugaros operacija ligoninėje Kliši. Balandžio 27 d. rytą kompozitorius pradėjo kosėti krauju ir mirė. O. Mesianas buvo palaidotas Sen Teofrė bažnyčios kapinėse (Izeras) netoli savo namų Prancūzijos Alpėse. Jis kūrė muziką vargonams, sukūrė vienintelę operą „Šv. Pranciškus Asyžietis“. Tarp paminėtinų kūrinių: simfonija „Turangalila simfonija“, oratorija „Atsimainymas“.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

O. Mesiano muzika pasižymi ypatingu skambėjimo spalvingumu, jam buvo artimos dailės ir muzikos sintezės idėjos. Kompozitoriaus muzikos kalba pagrįsta originalia dermių bei ritmo sistema, papildyta natomis transkribuotu paukščių giedojimu. Savo kūrybos sistemą kompozitorius apibendrino teoriniuose darbuose, iš kurių svarbiausi Technique de mon langage musical („Mano muzikinės kalbos technika, 1944) ir Traité de rhytme, de couleur et d‘ornithologie („Traktatas apie ritmą, spalvas ir ornitologiją", 1994-99). Kūrybinių idėjų sėmėsi iš C. Debiusi, I. Stravinskio ir kitų kompozitorių kūrybos, grigališkojo choralo, graikų eilėdaros, indų, polineziečių, Rytų tautų muzikos, paukščių giedojimo. O. Mesiano modalinė technika pagrįsta jo sukurtomis penkiomis „ribotos transpozicijos dermėmis“ (modes à transpositions limitées), kuriose chromatinis garsaeilis dalinamas į pasikartojančias vienodas dalis, pvz., tonas-pustonis, pustonis-tonas ir pan. Didelį dėmesį kompozitorius skyrė ritmui; metroritminė dramaturgija jam buvo kūrinio formavimo pagrindas. O.Mesiano muzika yra laisvo metro, pagrįsta :neapverčiamų ritmų“ (rythmes non rétrogradables) sistema.

Kūriniai:

  • Simfoniniam orkestrui – simfonija „Turangalila“ orkestrui, fortepijonui ir Martenot bangoms (1946-48); „Paukščių pabudimas“ fortepijonui ir orkestrui (1953)
  • Kameriniam ansambliui – „Kvartetas laiko pabaigai“ klarnetui, smuikui, violončelei ir fortepijonui (1940-41); Tema ir variacijos smuikui ir fortepijonui (1964)
  • Vargonams – „Dangiškoji puota“ (1928); „Diptikas“ (1930); „Sekminių mišios“ (1949-50); „Vargonų knyga“ (1951)
  • Fortepijonui – „Dvidešimt žvilgsnių į Kūdikėlį Jėzų“ (1944); „Keturi ritminiai etiudai“ (1949-50); „Paukščių katalogas“ (1956-58)
  • Vokaliniai kūriniai – „Mi poemos“ (1936); „Žemės ir dangaus dainos“ (1938) 
  • Vokalui ir orkestrui – Trys mažosios liturgijos apie dieviškąją esatį“ moterų chorui, fortepijonui, Martenot bangoms, mušamiesies ir styg. orkestrui 1943-44; oratorija „Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atsimainymas“ 1965-69.
  • Opera – „Šventasis Pranciškus Asyžietis“.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka