Modernizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Modernizmas yra kultūrinis periodas, užsimezgęs XIX a. viduryje ir pasireiškęs mene, architektūroje, muzikoje, literatūroje, taikomuosiuose menuose ir kituose kultūriniuose reiškiniuose. Moderni (kvantinė ir reliatyvumo) fizika, moderni (analitinė ir kontinentinė) filosofija ir moderni skaičių teorija matematikoje, taip pat siejamos su šiuo periodu. Kai kurie mokslininkai skirsto XX a. į Modernizmo ir Postmodernizmo periodus, tuo tarpu kiti neįžvelgia griežtų skirtumų tarp pastarųjų krypčių ir abejas laiko skirtingais vieno judėjimo aspektais.

Modernizmo pradžia, 1890–1910 m.[taisyti | redaguoti kodą]

Foli Beržer baras“, Édouard Manet, 1882

William Everdell teigė, jog Modernizmo pradžia buvo pažymėta 1874 m. Ludwig Boltzmann statistinės termodinamikos ir Richard Dedekind abstrakčiosios algebros teorijomis, tačiau Clement Greenberg modernizmo užuomazgas sieja su XIX a. viduryje pietų Prancūzijoje kūrusiais rašytoju Charles Baudelaire ir tapytoju Édouard Manet.

XIX a. pabaigoje pradėjo formuotis kultūrinės srovės, kurių atstovai linko ignoruoti tuo metu nusistovėjusias normas ir ieškojo radikaliai naujų raiškos krypčių. Per pirmąjį XX a. dešimtmetį, naujų mokslinių ir technologinių išradimų šviesoje, iškilo eilė rašytojų, mąstytojų ir menininkų, sugebėjusių rasti naujus kūrybos būdus ir pasiūlyti naują požiūrį į realybę.

Sigmund Freud aprašė žmogaus subjektyvias būsenas, pasąmonę ir vidinės „cenzūros“ užgožiamus pirminius impulsus. Carl Jung vystė šį požiūrį, siūlydamas idėją, jog žmonių impulsas laužyti socialines normas nėra susijęs su vaikiškumu ar neišmanymu, bet yra būdingas ir esminis kiekvieno žmogaus - gyvūno (Charles Darwin koncepcija) bruožas. Friedrich Nietzsche vystė filosofiją, teigiančią, jog jėgos, ypatingai noras dominuoti, yra svarbesnės nei faktai arba daiktai. Panašiai, Henri Bergson gyvenimo jėgos idėją priešpastatė statinės realybės koncepcijai. Minėtieji mąstytojai nepasitikėdami tuo metu populiariomis pozityvizmo ir užtikrintumo nuostatomis, bandė analizuoti impulsyvius žmogaus mąstymo modelius žvelgdami pro racionalumo ir holizmo akinius.

Nepasitenkinimas Romantizmo idealais ir noras rasti racionalius aplinkos ir joje vykstančių reiškinių suvokimo metodus išugdė pirmą bangą kūrėjų, kurios atstovai pakeitė įprastinę menininko, iki tol atstovavusio aukštuomenės kultūrą, poziciją. Pirmieji darbai atitrūko nuo „duoto pavyzdžio“ ir siekė labai asmeniškų ir intuityvių kūrybos būdų. „Modernizmo“ pradžią pažymėjo tokie kūrėjai kaip – kompozitorius Arnold Schönberg, tapytojas Vasilijus Kandinskis (Кандинский, Василий Васильевич) ir jo suburta Miuncheno menininkų grupė Der Blaue Reiter, tapytojai Pablo Picasso ir Georges Braque.

Naujosioms modernumo nuotaikoms didelės įtakos turėjo Sigmund Freud teorijos, teigusios, jog žmogaus pažinta subjektyvi realybė yra sąlygojama esminių potraukių ir instinktų, sukuriančių išorinio pasaulio vaizdą. Pastaroji koncepcija radikaliai skyrėsi nuo ankstesnių doktrinų, pavyzdžiui, John Locke suformuotos tabula rasa idėjos, teigusios, jog visaapimanti tiesa palieka „atspaudą“ atskiruose individuose.

Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]

  • Šarlis Bodleras. „Blogio Gėlės“ – Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, ISBN 978-9986-39-372-6

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  • [1]documenta 12: ar modernizmas yra mūsų antika? - straipsnis www.balsas.cc

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Modernizmo kryptys
Fovizmas | Kubizmas | Futurizmas | Ekspresionizmas |Abstrakcionizmas | Siurrealizmas | Art Deco | Dadaizmas