Jacques Cartier

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Žakas Kartjė

Žakas Kartjė (Jacques Cartier; 1491 m. gruodžio 31 d. Sen Malo – 1557 m. rugsėjo 1 d.) – pirmasis prancūzų keliautojas ir botanikas, tyrinėjęs Šiaurės Ameriką.[1] Jo pastangomis, atradus Šv. Lauryno įlanką ir upę, Prancūzija pradėjo Šiaurės Amerikos kolonizavimą.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jo gyvenimo pradžia yra mažai žinoma. Tarp 1534 m. ir 1542 m. atliko tris ekspedicijas į Šiaurės Ameriką, ieškodamas šiaurės kelio į Aziją. Vienoje pirmųjų ekspedicijų Žakas Kartjė į Europą atvežė tujos medį, kurį vietiniai indėnai naudojo kaip vaistą nuo skorbuto.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Cartier Jacques (Žakas Kartjė). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 724 psl.


Commons-logo.svg

Vikiteka