Claude Debussy

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Klodas Debiusi)
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Claude Debussy
Claude Debussy ca 1908, foto av Félix Nadar.jpg
Debiusi 1908 m.
Gimė: 1862 m. rugpjūčio 22 d.
Mirė: 1918 m. kovo 25 d. (55 metai)
Veikla: prancūzų kompozitorius impresionistas, muzikos kritikas, pianistas ir dirigentas.
Commons-logo.svg Vikiteka: Claude DebussyVikiteka

Achille-Claude Debussy (Klodas Ašilis Debiusi; g. 1862 m. rugpjūčio 22 d. – m. 1918 m. kovo 25 d.) – prancūzų kompozitorius, muzikos kritikas, pianistas ir dirigentas. K. Debiusi – muzikos impresionizmo pradininkas ir vienas žymiausiu jo kūrėjų[1].

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Klodo Debiusi kūrybiniai atradimai susipynę su jo asmeninio gyvenimo vingiais, todėl kiek platesnė įvykių apžvalga turėtų padėti geriau suvokti šio menininko kūrybos tikslus ir įkvėpimo šaltinius[2]

Kompozitorius gimė neturtingoje šeimoje, tėvas buvo smulkus pirklys, motina siuvėja. Jis niekada nelankė mokyklos – tėvai jį mokė namuose. 1870 metais, Prancūzijos-Prūsijos karo metu, šeima kartu su K. Debiusi tėvo seserimi pabėgo į Pietų Prancūziją, kuri sūnėnui surado pirmąjį fortepijono mokytoją, italą muziką Jeaną Cerutti[3]. Kompozitorius neblogai grojo jau devynerių, tuo tarpu dešimties metų įstojo į Paryžiaus konservatoriją, kur mokėsi pas žymius pedagogus: A. Lavignacą (solfedžio), A. Marmontelį (fortepijoną), E. Durandą ir E. Guiraudą (harmoniją), C. Francką (kompoziciją). Būdamas 12 metų jau grojo F. Šopeno koncertą fortepijonui. 1884 metais, baigdamas konservatoriją, gavo Romos premiją už kantatą „Sūnus palaidūnas" (L‘enfant prodigue), kurios dėka keletą metų gavo progą mokytis Italijoje. Tuo periodu K. Debiusi nemažai keliavo, aplankė vietoves, pavyzdžiui, Italiją, Vieną bei Rusiją, kurios pasireiškė ir jo kūryboje (ypač jaučiama rusų kompozitorių įtaka jo muzikinei kalbai).

Nuo 1888 metų Prancūzijos nacionalinės muzikų draugijos, nuo 1909 m., Paryžiaus konservatorijos aukštosios pedagogų tarybos narys. K. Debiusi kaip muzikos kritikas rašė muzikos straipsnius spaudoje – „Revue Blanche“ (1901), „Gil Blas“ (1903), „Revue Musicale S. I. M.“ (1912-1914). Jis garsėjo šmaikščiu ir kandžiu stiliumi, tikslia kalba, nesitaikstymu, geru humoro jausmu. Muziko kritikos straipsniai buvo surinkti ir išleisti knygoje „Ponas Croche, antidiletantas" (1923) (Monsieur Croche, anti-dilettante).

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Beveik visa K. Debiusi kūryba yra programinė. Kompozitoriaus muzikai turėjo įtakos dailininkai impresionistai, poetai simbolistai, R. Vagneris, M. Musorgskio kūryba (su juo susipažino, dirbdamas dvare, Rusijoje).

Dar studijuodamas K. Debiusi ypač susidomėjo indonezietišku mušamųjų instrumentų orkestru gamelanu, todėl iš jo perėmė keletą muzikinių bruožų: pentatoninę dermę, šviesią skambesio spalvą, lengvą ir skaidrią audinio faktūrą. Jį nustebino ir sužavėjo egzotiškos muzikos skoningumas, subtilumas ir natūralumas.

Nepaisant prastokos kompozitorius reputacijos (kūrėjas nepaisydavo koncertų organizatorių įgeidžių, garsėjo kaip sunkaus charakterio žmogus ir užsispyrėlis), jo kūriniai XIX a. pabaigoje skambėjo vis dažniau. Geriausi šio laikotarpio kompozicijos buvo Styginių kvartetas g-moll (1893) ir simfoninis preliudas „Fauno popietė“ (1894). Anot prancūzų kompozitoriaus P. Boulezo, romantizmo epochos saulėlydis bei modernios muzikos pradžia siejama būtent su K. Debiusi „Fauno popietę“. Beje, tikrasis kūrinio pavadinimas buvo „Fauno popietės preliudas“, nes kompozitorius ketino sukurti dar keletą dalių, tačiau to taip ir nepadarė.

1893 m. K. Debiusi pamatė belgų poeto Moriso Meterlinko dramą „Pelėjas ir Melisanda“ ir nuo tada mąstė parašyti operą pagal šį siužetą. 1902 m. Paryžiaus Komiškoji opera pastatė K. Debiusi penkių veiksmų operą „Pelėjas ir Melisanda“. Kompozitorius kūrinį vadino „lyrine drama“. Joje pasakojama viduramžių laikų dviejų įsimylėjėlių istorija. Ši kompozicija nuo pat pradžių buvo laikoma šedevru: vokalo ir instrumentinės muzikos, taip pat veiksmo ir muzikos vienovė tiesiog nepranokstama. „Pelėjas ir Melisanda“ tapo vienu svarbiausių naujojo muzikinio teatro pirmavaizdžių. Operos muzika subtili, tiksli ir paslaptinga, garsumas beveik niekada nepakyla aukščiau negu vidutiniškai garsios dinamikos. Orkestrinė muzika spalvingesnė nei bet kurios kitos operos ir net, ko gero, simfonijos.

Nuo 1902 m. K. Debiusi parašė daug fortepijoninių ciklų: „Estampai“ (1903), „Vaizdai“ (1905; 1907), „Vaikų kampelis“ (1908), Preliudai (1910; 1913), Etiudai (1916), „Šeši antikiniai epigrafai“ (1915). Fortepijoninė kompozitoriaus muzika labai įvairi, originalios formos, joje daug regimųjų ir girdimųjų įspūdžių, prancūziškos ir ispaniškos muzikos, egzotiškų kraštų motyvų. K. Debiusi atsisakė tradicinės fortepijono, kaip mechaninio instrumento, sampratos ir ieškojo naujų spalvinių galimybių. Fortepijoninis autoriaus stilius ne mažiau subtilus nei jo orkestrinė muzika: kūriniams būdinga skaidrumas ir erdvumas, iškalbingi apmirštantys garsai, ritminių impulsų nykimas ir skambesių susiliejimas į spalvų dermes, lengva ir įnoringa abareskos faktūra. Muzika nepaprastai plastiška, nuotaika kinta nuo paslaptingiausių kuždesių iki džiaugsmingiausio šėlsmo.

1905 m. K. Debiusi sukūrė svarbiausią ir didžiausią orkestrinį kūrinį „Jūra“ – „tris simfoninius eskizus“. Šiame opuse geriausiai įkūnytos kompozitoriaus ne kartą gvildentos mintys apie naują simfonijos sampratą, o orkestruotė laikoma viena genialiausių muzikos istorijoje. Kūrinio dalys turi pavadinimus „Nuo aušros iki pusiaudienio“, „Bangų žaismas“, „Vėjo ir jūros pokalbis“. Pagrindinis išraiškos krūvis tenka ritmui, kuris neįtikėtinai įvairus, jautrus ir lankstus.

Kūrinių sąrašas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sceniniai:

  • Lyrinė drama pagal M. Meterlinską Pelléas et Mélisande („Pelėjas ir Melisanda“)
  • Misterija Le Martyre de Saint Sébastien („Šv. Sebastijono kančios“)
  • Choreografinė poema Jeux („Žaidimai“) (1913)

Orkestrui:

  • Simfoninis preliudas pagal S. Malarme Prelude à l‘Apres-midi d‘un Faune („Fauno popietė“) (1894)
  • Simfoninis triptikas Les Nocturnes („Noktiurnai“) (1899) ir Images („Paveikslai“) (1909-1912)
  • Trys simfoniniai eskizai La Mer („Jūra“) (1908)

Kameriniai:

  • Noktiurnas-skerco violončelei ir fortepijonui (1882)
  • Styginių kvartetas (1893)
  • 3 sonatos – violončelei ir fortepijonui (1915), fleitai, altui ir arfai (1915), smuikui ir fortepijonui (1917).

Fortepijonui:

  • Danse bohémienne („Čigoniškas šokis“) (1880)
  • Petite suite („Mažoji siuita“) 4 rankoms (1889)
  • Deux arabesques („Dvi arabeskos“) (1894)
  • 24 Preliudai (I sąs. 1909-1910; II sąs. 1910-1912).

Vokaliniai:

Apie 60 dainų, iš jų žymesni ciklai –

  • Ariettes oubliées („Užmirštos arijietės“) pagal P. Verleno tekstą
  • Proses lyriques („Lyriškosios prozos“) (1892-1893) pagal P. Verleną
  • Trois chansons de France („Trys Prancūzijos dainos“) (1904) chorui a cappella.

Stambūs vokaliniai instrumentiniai:

  • Le printemps („Pavasaris“) (1882) moterų chorui ir orkestrui
  • L‘enfant prodigue („Sūnus palaidūnas“) lyrinė poema 3 solistams ir orkestrui (1884)
  • Ode à la France („Odė Prancūzijai“) (1917) sopranui, chorui ir orkestrui.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Klimas, Jonas. Debussy. Muzikos enciklopedija. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. T. 1, 2001, p. 311-312.
  2. Nakas, Šarūnas. Šiuolaikinė muzika. Alma littera, Vilnius, 2001, p. 130-141.
  3. Lesure, Francois. Debussy. Grove music dictionary. In: http://www.oxfordmusiconline.com/grovemusic/view/10.1093/gmo/9781561592630.001.0001/omo-9781561592630-e-0000007353?rskey=rrQPq4&result=1