Vokietijos imperija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Deutsches Reich
Vokietijos imperija
1871 – 1918 Flag of Germany.svg
 
Flag of Poland.svg
 
Klaipeda Region Flag.svg
Flag herbas
Vėliava Herbas
Himnas
Vokietijos himnas
Location of
Vokietijos imperijos teritorija prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
Sostinė Berlynas
Kalbos vokiečių
Valdymo forma Konstitucinė monarchija
Era Pirmasis pasaulinis karas
 - Vokietijos suvienijimas 1871 m. sausio 18 d.
 - Vilhelmo II-ojo sosto atsisakymas 1918 m. lapkričio 9 d.
Plotas 540 766 km²
Gyventojai
 - 1910 64 925 993 
Valiuta Markė
Prieš
Po
Flag of the German Empire.svg Šiaurės Vokietijos sąjunga
Flagge Großherzogtum Baden (1891–1918).svg Badeno didžioji kunigaikštystė
Flag of Bavaria (lozengy).svg Bavarijos karalystė
Flagge Königreich Württemberg.svg Viurtembergo karalystė
Flagge Großherzogtum Hessen ohne Wappen.svg Heseno didžioji kunigaikštystė
Veimaro respublika Flag of Germany.svg
Antroji Lenkijos Respublika Flag of Poland.svg
Klaipėdos kraštas Klaipeda Region Flag.svg

Vokietijos imperija (vok. Deutsches Kaiserreich, oficialiai vok. Deutsches Reich[1]), Antrasis Reichas – valstybė Europoje, egzistavusi nuo Vokietijos suvienijimo 1871 m. iki 1918 m., kai sosto atsisakė imperatorius Vilhelmas II-asis. Vokietijos imperija buvo konstitucinė monarchija ir federacija, kurią sudarė monarchijos ir laisvieji miestai.

Raida[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokietijos vienijimasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokietija-orn.png
Vokietijos istorija
Germanija
Frankų imperija · Vakarų slavai
Rytų Frankų karalystė
Šventoji Romos imperija
(Vokietijos karalystė)
Reino konfederacija
Vokiečių konfederacija
Šiaurės Vokietijos sąjunga
Vokietijos imperija
Veimaro respublika
Trečiasis Reichas
VDR · VFR
Suvienytoji Vokietija
Vokietijos istoriniai regionai
Aukštutinė Saksonija · Austrija · Bavarija · Lotaringija · Prūsija · Reino Frankonija · Žemutinė Saksonija · Žemutinės Provincijos · Žemutinis Reinas
Vilhelmo I karūnacija Versalyje 1871 m. Centre (balta uniforma) – Otas fon Bismarkas

Vokietijos imperija suvienijo didžiumą Europoje buvusių vokiškų žemių. Dalis jų priklausė Šiaurės Vokietijos sąjungai, dalis Austrijai, dalis Danijai. Tokia teritorinė tvarka buvo įvesta 1815 m. Vienos kongrese, ir bet koks bandymas sujungti vokiečių žemes į vieną valstybę baigdavosi nesėkme, kaip kad 1830 m. bandymas. XIX a. antrojoje pusėje, stiprėjant nacionalizmui ir imperializmui, susidarė palankios sąlygos suvienyti susiskaldžiusias žemes. Šiam vienijimo procesui ėmė vadovauti Prūsija, buvusi galingiausia ir didžiausia iš visų vokiškų valstybių, tiksliau jos kancleris Otas fon Bismarkas. Vokietijos suvienijimas Prūsijai būtų išėjęs į naudą, nes mažos valstybėlės buvo suskaldžiusios jos teritoriją, kas trukdė prekybai, be to Rūro srityje, vakaruose, buvo daug akmens anglių išteklių, kurių reikėjo Prūsijos pramonei.

Tačiau susivienijimo idėja buvo nepriimtina Prancūzijai ir Austrijai, kurios tame įžvelgė grėsmę savo interesams. Prancūzija nenorėjo stiprios kaimynės rytuose, o Austrija, jau seniai varžiusis su Prūsija dėl įtakos vokiečių valstybėlėse – nenorėjo prarasti įtakos ir nusileisti Prūsijai.

Bismarkas pasiekė, kad Prūsija pradėtų su Austrija ir Prancūzija karą. Kiek vėliau prie austrų ir prancūzų prisidėjo Danija, kuriai priklausė Šlėzvigas-Holšteinas, o Vokietijos suvienijimo idėja grasino šių teritorijų vientisumui. Bismarkas karą prieš Daniją laimėjo sudaręs slaptą sutartį su austrais, o vėliau nugalėjo ir juos, išprovokavęs karą dėl „neteisingų karo grobio dalybų“.

Su Prancūzija Bismarkas karą išprovokavo „įžeidęs jos orumą“, atplėšė Elzaso ir Lotaringijos sritis ir primetė Prancūzijai mokėti reparacijas.

Sutriuškinęs priešininkus, Bismarkas lengvai į Prūsijos sudėtį įtraukė kitas vokiškas žemes, o joms būsimoje valstybėje pažadėjo autonomiją.

1871 m. sausio 18 d. suvienyta valstybė paskelbta Vokietijos imperija, kurios imperatoriumi tapo Prūsijos karalius Vilhelmas I, o reichskancleriu – Otas fon Bismarkas. 1871 m. balandžio 16 d. Reichstage buvo priimta Konstitucija, galutinai įtvirtinusi Prūsijos viešpatavimą Vokietijos imperijoje.

Laikotarpis iki Pirmojo pasaulinio karo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo pat susivienijimo 1871 m. Vokietija kūrė savo karo pramonę ir armiją, kurios turėjo užtikrinti jai lengvas pergales puolant ar ginantis. Tačiau jai reikėjo ir sąjungininkų.

1882 m. , jau susitaikiusi su Austrija, Vokietija kartu su Italija susijungė į Trilypę sąjungą. Ši sąjunga suartino Vokietijos Hohencolernus ir Austrijos Habsburgus, be to garantavo šalims tarpusavio pagalbą karo atveju.

Šalyje, kaip ir visoje XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Europoje, vis labiau kilo nacionalizmas ir militarizmas. Vokiečiai, turėdami mažiau kolonijų nei prancūzai ar britai, jautėsi esą apgauti ir negalintys vadintis didžiąja tauta. Todėl militaristinės – grobikiškos idėjos tapo ganėtinai populiarios, ypač dėl to, kad jas skatino vadovybė, norėdama atitraukti žmonių dėmesį nuo kitų problemų.

1907 m. susikūrus Antantei, Vokietijoje kilo dar didesnė militarizmo banga, karas laikytas būtinu dalyku išlyginti jėgas Europoje ir pasaulyje. Tikėtasi trumpo, bet pergalingo karo.

1914 m. prasidėjęs karas užtruko net 4 metus ir baigėsi Vokietijos pralaimėjimu.

Pirmasis pasaulinis karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žiūrėkite straipsnį Pirmasis pasaulinis karas

Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo 1914 m. Jo dingstimi tapo serbo Gavrilo Principo įvykdyta Austrijos sosto įpėdinio Pranciškaus Ferdinando žmogžudystė. Austrija užpuolė Serbiją, o Antantės šalys stojo ją ginti.

Vokietija kariavo Austrijos pusėje. Karo pradžioje jai sekėsi – vokiečių armija užėmė didžiąją dalį Prancūzijos, pasistūmėjo į rytus kariaudama prieš Rusiją.

Tačiau karą vokiečiai pralaimėjo ir 1918 m. turėjo prašyti taikos.

Versalio taika ir Veimaro Respublika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmasis pasaulinis karas baigėsi 1918 m. lapkritį. Pralaimėjusi Vokietija turėjo laukti sąjungininkų sprendimo dėl tolesnės savo ateities.

Kaizeris (imperatorius) Vilhelmas II pabėgo iš šalies į Nyderlandus, nes jau lapkritį kilo revoliucija, reikalavusi paliaubų. Todėl monarchija buvo panaikinta ir kilo respublikos idėjos. Besikuriantis Nacionalinis susirinkimas ir vyriausybė posėdžiavo Veimare, nes Berlyne revoliucija buvo daug radikalesnė, veikiama komunistinių jėgų. Veimare buvo priimta naujoji Konstitucija. Dėl šios priežasties 1918–1933 m. Vokietija dažnai vadinama Veimaro respublika. Veimaro vyriausybė nutarė priimti bet kokias taikos sąlygas.

Vokiečiai tikėjosi, kad sąjungininkai Vokietijos per daug griežtai nenubaus, tačiau išėjo kitaip.

Prancūzai, jausdami kerštą dėl Elzaso ir Lotaringijos praradimo 1871 m., siekė Vokietiją sužlugdyti taip, kad ji nebeatsigautų.

Britai ir amerikiečiai numatė švelnesnes taikos sąlygas. Galop susitarta, kad Vokietija turės mokėti sąjungininkams karo reparacijas, negalės turėti didelės armijos ir praras visas kolonijas. Veimaro Respublikos vyriausybė sutiko su šiomis sąlygomis. Reparacijos baigtos mokėti 2010 m. spalio 4 d.

Ekonominė ir politinė raida[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ekonomika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Susivienijusioje Vokietijoje bene didžiausią ekonominį potencialą turėjo Prūsija. Bismarkas ir kiti Vokietijos vadai suprato, kad reikia kelti šalies pramonės lygį, kad ji galėtų konkuruoti su kitomis Europos valstybėmis, pirmiausiai su Prancūzija, Didžiąją Britanija ir Rusija, taip pat su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.

Vokietija jau XIX a. 9-ajame dešimtmetyje rimtai konkuravo su Anglija metalurgijos ir karybos pramonėje. Pasaulyje vokiška technika laikyta labai patikima. Auganti karybos pramonė kūrė daugiau darbo vietų, tačiau kartu buvo ir viena iš karą skatinusių priežasčių.

Pramonės darbininkai, skirtingai nei daugelyje kitų to meto valstybių, turėjo teisę gauti pašalpas ligos ar nelaimės darbe atveju. Vokietijoje sukurti ir jų teises saugoję socialinės saugos įstatymai, o tai didino gamybos našumą, nes patenkinti darbininkai retai keldavo streikus.

Taigi, ekonomikos lygis augo, didėjo konkurencija. Vokietija tapo viena iš ekonomiškai galingiausių to meto Europos valstybių. XIX a. pabaigoje ji nukariavo ir kolonijų kitose pasaulio dalyse, naudojosi tų kraštų gyventojų pigia darbo jėga bei gamtiniais ištekliais. Išaugusi ekonominė galia skatino vokiečių militarizmą, siekį turėti dar daugiau.

Politika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokietijos kolonijos. Geltona spalva pažymėta 'Mažoji Venecija" – kolonija, kurią vėliau atėmė ispanai. Raudona – iki suvienijimo Prūsijos turėtos kolonijos Afrikoje. Mėlyna – po suvienijimo užkariautos kolonijos.

Kaip ir buvo žadėjęs anksčiau, Bismarkas suteikė į Vokietijos imperijos sudėtį įėjusioms valstybėms autonomiją. 39 šalys galėjo turėti savo vidaus įstatymus ir valdžią, visgi jos kartu turėjo būti pavaldžios Berlyno vyriausybei. Tokiu principu valdomos ir šiuolaikinės Vokietijos žemės.

Formaliai Vokietiją valdė imperatorius, tačiau absoliučios valdžios jis neturėjo. Šalia veikė Reichstagas, kurį rinko piliečiai. Reichstagas kurdavo įstatymų projektus ir siūlydavo juos vyriausybei. Imperatorius galėdavo vetuoti jam neįtikusį įstatymą.

Kolonijų politika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Vokietijos kolonijinė imperija.

Kaip jau minėta, auganti Vokietijos pramonė reikalavo resursų. Gausu jų buvo ir pačioje Vokietijoje, tačiau politikai siūlė užgrobti svetimų žemių užjūryje.

XIX a. pabaigoje Vokietija nukariavo žemių Afrikoje ir Okeanijoje (Vokietijos Naujoji Gvinėja). Tačiau, palyginus su kitomis didžiosiomis to meto valstybėmis, kolonijų ji turėjo žymiai mažiau.

Vokietijos imperatoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Vilhelmas I Hohencolernas, Prūsijos karalius ir Vokietijos imperatorius (1871-1888 m.)
  • Fridrychas III Hohencolernas, Prūsijos karalius ir Vokietijos imperatorius (1888 m.)
  • Vilhelmas II Hohencolernas, Prūsijos karalius ir Vokietijos imperatorius (1888-1918 m.)

Sandara[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokietijos imperiją sudariusios valstybės
Karte Deutsches Reich, Verwaltungsgliederung 1900-01-01.png

2

Pagal 1871 m. Vokietijos imperijos konstituciją imperiją sudarė 25 valstybės (Staaten). Šios valstybės buvo karalystės, didžiosios kunigaikštystės, hercogystės, kunigaikštystės, laisvieji Hanzos miestai. Laisvųjų miestų valdymas turėjo respublikos formą, nors pati imperija ir daugumos jos valstybių buvo monarchijomis. Didžiausia į imperiją įėjusia valstybe buvo Prūsija, kurios teritorija sudarė dvi trečiąsias imperijos teritorijos.

Dalis imperiją sudariusių valstybių suverenumą įgavo panaikinus Šventąją Romos imperiją, nors de facto buvo suvereniomis nuo XVII a. vidurio. Kitos suvereniomis valstybėmis tapo po Vienos Kongreso 1815 m. Šių valstybių teritorijos dažnai nebuvo vientisos, jas galėjo sudaryti keletas dalių, pvz., dėl kažkada įvykusių žemių įsigijimų ar valdančiosioms šeimoms pasidalinus žemes tarpusavyje. Kai kurios buvusios valstybės, pvz., Hanoveris, buvo panaikintos ir aneksuotos Prūsijos po 1866 m. karo.

Visos imperiją sudariusios valstybės galėjo savarankiškai tvarkyti vidaus politiką. Reicho parlamentas buvo vienerių rūmų, tačiau dar buvo sąjunginė taryba - Bundesratas. Reichstago sprendimai veikė tik juos patvirtinus Bundesratui. Visos Vokietijos imperijos narės siuntė atstovus į Bundesratą ir per rinkimus vienmandatėse apygardose į imperijos parlamentą Reichstagą.

Imperijos valstybės buvo:

Dar buvo imperatoriškoji teritorija Elzasas-Lotaringija

Pirmojo pasaulinio karo metais imperijos satelitinėmis valstybėmis buvo:

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikiteka

  1. „German constitution of 1871“ (vokiečių). Wikisource vokiečių kalba. 2011-03-16. Nuoroda tikrinta 2011-04-02.