Pierre-Auguste Renoir

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Ogiustas Renuaras)
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Ogiustas Renuaras
PARenoir.jpg
Pjeras Ogiustas Renuaras
Gimė: 1841 m. vasario 25 d.
Limožas
Mirė: 1919 m. gruodžio 3 d. (78 metai)
Pajūrio Kanė, Prancūzijos Rivjera
Tautybė: Prancūzas
Veikla: Dailininkas
Sritis: Impresionizmas
Commons-logo.svg Vikiteka: Pierre-Auguste RenoirVikiteka

Pjeras Ogiustas Renuaras (Pierre-Auguste Renoir; 1841 m. vasario 25 d. – 1919 m. gruodžio 3 d.) – prancūzų tapytojas, vienas iš garsiausių impresionizmo atstovų.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jaunystė ir impresionistinė fazė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pjeras Ogiustas Renuaras gimė 1841 m. vasario 25 d. Limože. Jis buvo šeštasis vaikas iš septynių siuvėjo Leonaro Renuaro ir Margaritos Merlė šeimoje. 1844 m. šeima persikėlė į Paryžių. 1848−1854 m. O. Renuaras dainavo Šv. Eustachijaus bažnyčios chore. Tuo metu choro vadovu buvo Šarlis Guno. 1854 m. O. Renuaras dirbo Levi brolių porceliano dažymo dirbtuvėse, kur išmoko kurti gėlių dekorą lėkštėms. Jose parodė talentą menui. Levi dirbtuvių dailininkas Emilis Laportė laisvalaikiu tapė ir patarė tuo užsiimti O. Renuarui. Berniukui nutapius savo pirmąjį paveikslą, kuriame buvo pavaizduota Ieva, E. Laportė patarė tėvams leisti sūnų mokytis tapti tapytoju (šeimos legendą papasakojo O. Renuaro brolis Edmonas). 1858−1860 m. O. Renuaras tobulinosi kopijuodamas A. Vato, Ž. O. Fragonaro ir kitų senųjų dailininkų paveikslus Luvre, netoli kurio kaip tik buvo įsikūrusi Renuarų šeima. Sutaupęs šiek tiek pinigų O. Renuaras 1862 m. įstojo į Paryžiaus aukštąją dailės mokyklą. Kartu jis lankė privačius užsiėmimus dailininko Šarlio Glero studijoje, kurioje sutiko kitus mokinius: Klodą Monė, Alfredą Sislėjų, Frederiką Bazilį, visų kurių portretus O. Renuaras vėliau nutapė. Jaunuosius dailininkus labiau traukė kasdienio gyvo šiuolaikinio gyvenimo vaizdavimas, nei Engro mokinio Š. Glero mokomas šaltas klasikinis stilius vaizduojant tradicines scenas. Tuo metu kitoje mokykloje, Siuis akademijoje, mokėsi panašių polinkių Polis Sezanas ir Kamilis Pisaro. Su F. Bazilio tarpininkavimu dailininkai dažnai susitikdavo.

„Šokiai Mulen de la Galet kavinėje“, 1876, Orsė muziejus. Paveikslas yra vienas žinomiausių O Renuaro impresionistinio periodo kūrinių

1863 m. O. Renuaras paliko Š. Glero studiją, 1864 m. jo paveikslas „Esmeralda“ priimtas į kasmetinę oficialaus Paryžiaus salono parodą. 1864 m. O. Renuaras su draugais tapė Fontenblo miške, populiarioje tapybos vietoje, kurioje dirbo realistiniai tapytojai Teodoras Ruso, Žanas Fransua Milė. Jaunieji dailininkai tapydami iš natūros dar labiau nei realistiniai tapytojai ieškojo naujų vaizdavimo formų, išsilaisvinimo iš akademinio mokymo klišių. Juos įkvėpė 1863 m. pademonstruotas skandalingas E. Manė paveikslas „Pusryčiai ant žolės“ − klasikinės kompozicijos kūrinys, kuriame buvo pavaizduota to meto paryžiečių iškyla gamtoje su apsirėdžiusiais vyrais ir nuogomis moterimis. Jaunieji dailininkai laikė E. Manė naujosios, šiuolaikiškos tapybos vedliu (pats E. Manė vėliau stengėsi atsiriboti nuo impresionistų grupės ir kratėsi judėjimo įkvėpėjo etiketės, bei siekė pripažinimo oficialiame Paryžiaus salone). Skirtingai nuo savo draugų peizažistų, O. Renuaras liko ištikimas figūrinei tapybai ir portretams. Jo ankstyvoji kūryba, ypač moters kūno vaizdavimas, buvo paveikta G. Kurbė naudojamos paletės ir aktų tapybos. 1866 m. O. Renuaras sukūrė pirmąjį didelių matmenų savo paveikslą „Motušės Antoni užeigoje“. 1869 m. jis kartu su K. Monė du mėnesius tapė La Grenouillère upės vandens pramogų vietovėje prie Paryžiaus. Joje dailininkai naudojo plačius, laisvus potėpius, šviesią paletę stengdamiesi pagauti šviesos srauto pro medžių lapiją ir raibuliavimo vandens paviršiuje efektus. Ši dailininkų išvyka tapo viena reikšmingiausių impresionistinio vaizdavimo stiliaus išsivystymui.

1870−71 m. O. Renuaras dalyvavo Prancūzijos-Prūsijos kare eiliniu kareiviu. 1872 m. O. Renuaras sutiko meno dilerį Polį Diuran-Riuelį, kuris tapo visos besikuriančios impresionistų grupės kūrybos propaguotoju. Tais pačiais metais jo paveikslas „Paryžietės, apsirengusios alžyrietėmis“ priimtas į Paryžiaus salono parodą. 1873 m. paveikslas „Raiteliai Bulonės miške“ buvo eksponuotas specialiai surengtoje nepriimtų kūrinių į Paryžiaus saloną parodoje − „Atmestųjų salone“. Jaunųjų dailininkų grupės netenkino, kad jų daugelio darbai buvo nepriimami į Paryžiaus saloną. Jie 1874 m. fotografo F. Nadaro studijoje atidarė pirmąją nepriklausomą parodą, kurioje O. Renuaras išstatė 1 pastelės ir 6 aliejinius paveikslus (F. Bazilis buvo žuvęs Prancūzijos-Prūsijos karo metu). Šios parodos metu joje dalyvaujantys dailininkai spaudoje buvo pradėti vadinti „impresionistais“. Paroda susilaukė nuožmios kritikos, tačiau, nors ir neatnešė komercinės sėkmės, kai kurie dailininkai buvo plačiau pastebėti. O. Renuaras susipažino su leidėju Žoržu Šarpantjė, kuris jį rėmė, parūpindavo užsakymų portretams. Antroje parodoje 1876 m. O. Renuaras išstatė 15 paveikslų, tarp jų − „Šokiai Mulen de la Galet kavinėje“. 1877 m. trečiojoje parodoje O. Renuaras išstatė 21 paveikslą. 1879 m. O. Renuaras eksponavo paveikslą „Ponia Šarpantjė su dukterimis“, kuris susilaukė didelės sėkmės Paryžiaus salone, ir įvyko pirmoji jo personalinė paroda žurnalo La Vie Moderne patalpose, kurią organizavo Ž. Šarpantjė. Leidėjo namuose dailininkas sutiko kitą turtingą rėmėją − bankininką Polį Berarą.

„Sausasis“ periodas ir vėlyvieji metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1880 m. O. Renuaras sutiko pozuotoją, o vėliau − žmoną, Aliną Šarigo. 1881 m. dailininkas atliko keliones į Italiją, Alžyrą, Provansą, nutapė paveikslą „Pusryčiai valčių iškyloje“. Šių išvykų metu O. Renuaras pradėjo įsitikinti impresionistinės tapybos ribotumu, abejoti impresionistinėje dailėje gaudomų šviesos efektų vaizdavimo prasme. Tuo metu jis susipažino su italų renesanso dailininko Čenino Čeninio 1437 m. išleista „Knyga apie daile“, kuri jam suteikė papildomų minčių. Italijoje jis susipažino su Rafaelio ir Pompėjos klasikinio periodo menu. 1883−1884 m. tapyba rodo žymų O. Renuaro tapybos stiliaus pasikeitimą į linijinio vaizdavimo. Šį periodą O. Renuaro kūryboje kritikai pavadino „sausuoju“ arba „engrišku“ (Engras griežtai atidavė pirmenybę linijiniam vaizdavimui prieš spalvinę ir laisvų potėpių tapybą). Vienu garsiausių tokios tapybos pavyzdžiu buvo 1883 m. paveikslas „Skėčiai“, kuriame stengiamasi išreikšti objektų tūrį, formą, aiškius kontūrus.

„Didžiosios mauduolės“, 1887, Filadelfijos dailės muziejus. Pozuotojos: centre blondinė − Alina Šarigo, brunetė − Suzana Valadon

1883 m. įvyko O. Renuaro retrospektyvinė paroda (70 kūrinių) Madlenos bulvare Paryžiuje. 1886 m. P. Diuran-Riuelis pademonstravo 39 jo kūrinius bendroje parodoje Niujorke. 1887 m. O. Renuaras sukūrė „Didžiąsias mauduoles“, kurios iliustruoja dailininko stilistikos pasikeitimą iš impresionistinės laisvų potėpių į labiau linijinę, klasikinės dailės bruožų turinčią, kurioje vaizduojamos moterų figūros turi skulptūriškumo bruožų. Maždaug iki 1890 m. O. Renuaras demonstravo aiškų atsimetimą nuo impresionistinės tapybos, nors išlaikė impresionistams būdingą šviesią paletę. Atsimetimą galėjo sąlygoti ir dažnos jo kelionės į Pietų Prancūziją, kurios gamta ir saulės šviesa žymiai skyrėsi nuo impresionistų pamėgtų Senos pakrančių prie Paryžiaus. Apie 1890 m. O. Renuaras pradėjo domėtis ir įpinti į savo dailę motyvus, įtakotus koloristinės Ticiano ir Rubenso, bei XVIII a. prancūzų rokoko dailininkų tapybos. Prancūzijos vyriausybė pakvietė dailininką sukurti paveikslą naujam Liuksemburgo muziejui. Šiuo tikslu O. Renuaras nutapė 5 paveikslo „Dvi mergaitės prie pianino“ versijas, kurios turi sąsajų su XVIII a. Ž. O. Fragonaro buities žanro scenomis.

1892 m. įvyko O. Renuaro 110 kūrinių retrospektyvinė paroda P. Diuran-Riuelio galerijoje Paryžiuje. Jo finansinė padėtis tapo stabili. 1894 m. dailininką ištiko pirmasis reumato priepuolis, jie darėsi dažnesni. O. Renuaras vis dažniau vykdavo į Pietų Prancūziją, 1899 m. pirmą kartą lankėsi mažame Pajūrio Kanė (Cagnes-sur-Mer) miestelyje Prancūzijos Rivjeroje, kur 1907 m. įsigijo „Le Kolet“ sodybą ir apsigyveno galutinai. Nepaisant reumatizmo (1910 m. dailininkas nebegalėjo vaikščioti, sunkiai valdė pirštus, tapė su parištais teptukais) O. Renuaras nenutraukė kūrybinės veiklos, tapė šeimos narius, sodo gėles, aktus. Pagal jo nurodymus padėjėjas Richard Guino kūrė skulptūras. O. Renuaro vėlyvoji kūryba nebuvo priimama entuziastingai buvusių jo bendražygių impresionistų, XX a. atliktą paveikslą „Mauduolės“ Merė Kasat apibūdino žodžiais: „nepaprastai storos raudonos moterys su mažomis galvomis“. Tačiau vėlyvąją O. Renuaro tapybą vertino jaunesnės kartos dailininkai − Pablas Pikasas, Anri Matisas, Aristidas Majolis. 1915 m. mirė jo žmona Alina (jie oficialiai susituokė 1890 m., tikriausiai neoficialiai − 1881 m.). Pjeras Ogiustas Renuaras mirė 1919 m. gruodžio 3 d. Pajūrio Kanė miestelyje, kur palaidotas. Jis susilaukė trijų vaikų: Pjero (1885), Žano (1894) ir Klodo (1901). Žanas Renuaras tapo vienu iš garsiausių Prancūzijos XX a. kinematografininkų, 1962 m. išleido biografinę knygą „Renuaras, mano tėvas“. Pajūrio Kanė Renuaro sodyboje įsteigtas Renuarų šeimos muziejus.

Kūrybos bruožai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

O. Renuaras mėgo tapyti žmones, nerūpestingai bendraujančius, lengvai flirtuojančius, sėdinčius su gėlėmis, knyga, su taure vyno kur nors ant upės kranto arba pavėsinėje, apipintoje žaluma. Kačiukai, maži šuneliai, vaikai – nepamainomi jo paveikslų dalyviai, įnešantys švelnumo ir žaismingumo. Renuaras aplinkiniame šiuolaikiniame gyvenime atrado tapybiškumą, charakteringumą, pozų ir tipų išraiškingumą. Jo impresionistų parodų kolega Edgaras Dega taip pat stebėjo paryžietišką gyvenimą, tačiau jo įspūdžių spektras buvo žemesnis, o žvilgsnis buvo liūdnas ir ironiškas. O. Renuaras nenorėjo pastebėti liūdnos gyvenimo pusės, matyt, ji buvo pernelyg gerai žinoma iš jo skurdžios jaunystės laikų. Kaip ir kiti impresionistai, pabrėžė kasdienybės patrauklumą. Jo paveikslams būdingas fragmentiškumas, netikėti rakursai, raiškus koloritas. Šio dailininko kūrybai įtakos turėjo Klodo Monė paveikslai.

Lietuvių kalba 1971 m. išleista biografinė Anri Periušo knyga „Renuaro gyvenimas”.[1]

Žymiausi darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Renuaras paliko daug kūrinių – „Šokiai Mulen de la Galeto kavinėje“, „Skėčiai“, „Seserys“, „Ilgaplaukė mauduolė“, „Moters aktas“ ir kitus.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka Vikicitatos