Žemės ūkis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Portal
Vikisritis: Agropedija
Ryžių laukas Irane
Paršeliai parodoje AgroBalt 2012 Kaune.

Žemės ūkis – ūkio šaka, kurioje žemė yra naudojama maistui (iš)gauti, užauginti maistinius išteklius ir juos apdoroti, perdirbti. Prie žemės ūkio priskiriama ir gyvulininkystė, miškininkystė, žvejyba (ūkį sudaro 3 pagrindinės šakų grupės žemės ūkis, pramonė ir paslaugos).

Pasaulyje žemės ūkiu užsiima apie 50 proc. dirbančiųjų žmonių.[1]

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Žemės ūkis (iki XVIII-XIX amžių) buvo labai svarbi ūkio šaka, kurioje dirbo dauguma žmonių. Bet kartu su pramonės revoliucija viskas pasikeitė – naujos technologijos leido žemės ūkiui būti našesniam ir taip jau kur kas mažiau žmonių galėjo aprūpinti maistu visus, taigi, mažiau ir dirbo žemės ūkyje. Valstybės tapo pramoninėmis, t. y. dauguma jų gyventojų ėmė dirbti pramonėje.

XX amžiuje žemės ūkio reikšmė dar sumenko, ėmė kur kas labiau apsimokėti dirbti kitus darbus, tad valstybių vyriausybės ėmė subsidijuoti žemės ūkį tam, kad jis išliktų. Nes jei jo nebūtų, karo, katastrofos ar sausros atveju galėtų pritrūkti maisto; šalis taptų priklausoma nuo kitų šalių, kurios tą maistą tiekia.

Žemės ūkis Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Tūkstančiai tonų (2008 m. duomenys)
1 Karvės pienas 1950 11 Kitos daržovės 97
2 Kviečiai 1722 12 Kiauliena 93
3 Miežiai 970 13 Galvijų mėsa 79
4 Bulvės 716 14 Obuoliai 74
5 Cukriniai runkeliai 339 15 Vištiena 64
6 Rapsai 330 16 Morkos ir ropės 57
7 Kvietrugiai 311 17 Vištų kiaušiniai 55
8 Rugiai 205 18 Svogūnai 29
9 Avižos 141 19 Pupelės 39
10 Kopūstai 115 20 Ankštiniai augalai 20

2010 m. Lietuva buvo viena pagrindinių išrūgų sūrio, šieno, agrastų, kvietrugių, mėlynių, sūrių iš nugriebto karvių pieno, grikių, obuolių sulčių, konservuotų grybų, rugių, kvietinių miltų, rapsų, džiovintų grybų, garstyčių, grietinėlės, linų augintoja ir gamintoja pasaulyje.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Pocienė, Alma; Pocius, Skirmantas. Prevencinės vandens taršos mažinimo priemonės. Kaunas: Arvida, 2008, 35 p. ISBN 978-9955-760-64-1.

Vikiteka