Gabriel Fauré
| Gabrielis Forė | |
|---|---|
.jpg)
| |
| G. Forė 1905 metais (Pierre Petit nuotrauka) | |
| Gimė | 1845 m. gegužės 12 d. Pamjė, Arježas |
| Mirė | 1924 m. lapkričio 4 d. (79 metai) Paryžius |
| Palaidotas (-a) | Pasi kapinės |
| Tėvas | Toussaint-Honoré Fauré (1810–1885) |
| Motina | Marie-Antoinette-Hélène Lalène-Laprade (1809–1887) |
| Sutuoktinis (-ė) | Marie Fremiet (1856−1926) |
| Vaikai | Emmanuel (1883−1971) Philippe (1889−1954) |
| Veikla | Kompozitorius |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
Garbės legiono ordino Didysis kryžius | |
 Vikiteka |
Gabriel Fauré |
 |
|
|
|
|
|
Gabrielis Forė (pranc. Gabriel Urbain Fauré, 1845 m. gegužės 12 d., Pamjė – 1924 m. lapkričio 4 d., Paryžius) – XIX a. pb. ir XX a. pr. Prancūzijos kompozitorius, vargonininkas, pianistas ir pedagogas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gabrielis Forė gimė 1845 m. gegužės 12 d. Pamjė miestelyje Prancūzijos pietuose. Jis buvo šeštasis šeimos vaikas. 1849 m. jo tėvas gavo mokyklos vadovo postą prie Fua. G. Forė anksti parodė talentą muzikai ir 1854 m. buvo nusiųstas į Paryžių mokytis naujai įsteigtoje privačioje kompozitoriaus ir pedagogo Lui Nydermejerio mokykloje. 1861 m. mirus L. Nydermejeriui, į mokyklą mokytoju dirbti atėjo Kamilis Sen Sansas (tuomet 26-erių), kuris supažindino mokinius su to meto autorių: R. Šumano, F. Listo, R. Vagnerio kūriniais. Su K. Sen Sanso priežiūra G. Forė pradėjo kurti muziką. Tais pačiais metais parašė dainą „Drugelis ir gėlė“ (Le papillon et la fleur) pagal V. Hugo − pirmąjį savo publikuotą kūrinį (op. Nr. 1). 1862 m. rugpjūtį atostogas su Forė šeima Tarbe praleido K. Sen Sansas. Beveik tikra, kad tais metais G. Forė sukūrė dar tris dainas V. Hugo kūrybos motyvais. 1863 m. jis sėkmingai išlaikė vargonininko egzaminą, 1864 m. parašė dainą „Meilės svajonė“ (Rêve d'Amour) irgi pagal V. Hugo. 1865 m. G. Forė užbaigė L. Nydermejerio mokyklą laimėjęs pirmąjį prizą už kompoziciją su „Daina apie Žaną Rasiną“ (Cantique de Jean Racine). 1866−1870 m. G. Forė dirbo vargonininku Šv. Išganytojo bažnyčioje Reno mieste (Bretanė). 1869 m. susitarė dėl dainų „Drugelis ir gėlė“ ir „Tarp vienos abatijos griuvėsių“ (Dans Les Ruines d'Une Abbaye) publikavimo su Paryžiaus leidėju A. Čiudensu (Antoine Chaudens).
1870 m. G. Forė grįžo gyventi į Paryžių. Jis trumpai dirbo vargonininku, susipažino su kompozitoriais E. Lalo, A. Diuparku ir S. Franku. Prasidėjus Prancūzijos-Prūsijos karui G. Forė tarnavo lengvųjų pėstininkų dalinyje. Jis dalyvavo susirėmimuose prie Šampinji, Le Buržė ir Kretėjaus. 1871 m. sausį sudarius paliaubas G. Forė grįžo į Paryžių ir dalyvavo įkuriant Nacionalinę muzikos draugiją. Kovo mėnesį jis išvyko ir kartu su Nydermejerio mokykla viešėjo Šveicarijoje nuo Paryžiaus komunos. Spalį grįžęs į Paryžių užėmė vargonininko postą Šv. Sulpicijaus bažnyčioje. Gruodį leidėjas Ž. Hartmanas publikavo keturių jo dainų rinkinį. 1877 m. jis keletą mėnesių buvo susižadėjęs su Mariana Viardo, garsios dainininkės Polinos Viardo dukterimi, tačiau sužadėtuves mergina nutraukė, kas giliai paveikė G. Forė. 1877−1896 m. G. Forė užėmė kapelmeisterio postą Šv. Madlenos bažnyčioje. Tai buvo nedaug apmokamas, tačiau prestižinis postas. 1883 m. jis vedė Mariją Fremjė, skulptoriaus Emanuelio Fremjė dukterį. Porai gimė du sūnūs: 1883 m. Emanuelis ir 1889 m. Filipas. Ilgainiui G. Forė ir žmonos santykiai tapo formalūs, kompozitorius turėjo romanų su kitomis moterimis ir paskutinius 24 gyvenimo metus beveik atvirai palaikė santykius su Margarita Haselmans.
1892−1905 m. G. Forė užėmė muzikos švietimo inspektoriaus postą. 1896 m. tapo Šv. Madlenos bažnyčios vargonininku pakeitęs poste Teodorą Diubua ir tais pačiais metais T. Diubua parūpino jam kompozicijos dėstytojo postą Paryžiaus konservatorijoje. Nuo 1903 iki 1914 m. jis nuolat publikavo kritikos straipsnius „Le Figaro“ laikraštyje. 1905 m. G. Forė buvo paskirtas Paryžiaus konservatorijos direktoriumi, kuriuo išbuvo iki 1920 m. Tarp jo mokinių konservatorijoje buvo Morisas Ravelis, Džordžė Enesku ir Nadia Bulanžė. Dar iki šio paskyrimo jo klausa pradėjo prastėti, jis kuo toliau, tuo labiau nesuprasdavo skambančių tonų aukščio, kuo toliau natos buvo nutolusios nuo viduriniųjų natų. Savo vėlyvuosius kūrinius kompozitorius galėjo išgirsti nebent vaizduotės pagalba. 1920 m. dėl amžiaus, sveikatos ir kurtumo praradęs direktoriaus postą G. Forė patyrė rimtų materialinių sunkumų. 1922 m. Sorbonoje buvo surengtas „Nacionalinės pagarbos“ renginys kompozitoriui paremti.
Už savo muziką G. Forė buvo ne kartą įvertintas. 1890 m. jam suteiktas Garbės legiono ordinas, 1903 m. jis pakeltas į ordino karininkus, 1910 m. − į komandorus, 1920 m. suteiktas didžiojo karininko rangas ir 1923 m. jis apdovanotas ordino Didžiuoju kryžiumi. 1909 m. G. Forė buvo išrinktas į Prancūzijos Institutą. Gabrielis Forė mirė 1924 m. lapkričio 4 d. Paryžiuje, palaidotas Pasi kapinėse. Gyvenimo metu kompozitorius buvo žinomas saloninės ir kamerinės muzikos žanruose ir šlove net iš toli negalėjo varžytis su savo amžininkais, kurie rašė muziką operoms. G. Forė parašė daugiau nei 100 dainų. Geriausiais jo kūryboje laikomi kūriniai pianinui: 13 noktiurnų, 13 barkarolių ir 5 ekspromtai, taip pat „Elegija“ (1880) violončelei ir pianinui ir „Rekviem“ mišios (1887). 1898 m. jis parašė muziką M. Meterlinko pjesės „Pelėjas ir Melisanda“ pastatymui. 1900 m. sukūrė operą „Prometėjas“ ir 1913 m. − operą „Penelopė“. Tik su pastarąja kompozitorius pradėjo garsėti plačiau. Vėlyviausi jo kūriniai yra menkai žinomi. G. Forė kūryba sunkiai klasifikuojama. Kai kurie tyrinėtojai jį laiko XIX a. muzikos atstovu, kiti − neoromantiku, treti − XX a. prancūzų modernistų pirmtaku. G. Forė aukštai vertino R. Vagnerio muziką, tačiau nepasidavė „vagnerizmui“. Sunkumas vertinant G. Forė muziką priskiriamas kompozitoriaus kūrybos „prancūziškumui“.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Edward R. Phillips. Gabriel Faure: A Guide to Research. Taylor & Francis, 2011, p. 1−3
- Graham Johnson. Gabriel Faure. Ashgate Publishing, Ltd., 2009, p. xix−xxviii
- Encyclopaedia Britannica, 2006 10 23
