Laisvė barikadose

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Laisvė barikadose
Eugène Delacroix - La liberté guidant le peuple-2.jpg
Menininkas Eženas Delakrua
Metai 1830
Meno kryptis Romantizmas
Tipas aliejinis paveikslas, drobė
Matmenys 260 cm × 325 cm
Miestas(vieta) Paryžius, Prancūzija
Muziejus Luvras

Laisvė barikadose (kitaip Laisvė, vedanti liaudį, 1830 m. liepos 28) – prancūzų XIX a. dailininko Eženo Delakrua (17981863) paveikslas, eksponuojamas Luvro muziejuje Paryžiuje.

Apie paveikslą[taisyti | redaguoti kodą]

Paveikslas nutapytas 1830 m. Jo vaizdinys masinėje kultūroje paprastai siejamas su Prancūzijos Didžiąja revoliucija. Iš tikro paveikslas įkvėptas 1830 m. liepos revoliucijos, kuri truko vos kelias dienas ir kurios metu Prancūzijoje buvo nuverstas karalius Karolis X ir į valdžią atėjo Lui Pilypas. Masiniai neramumai ir susirėmimai įvyko visai netoli Delakrua studijos Paryžiuje. Delakrua buvo sukrėstas ir įkvėptas matytų kovos vaizdų. Savo broliui Šarliui Delakrua rašė: „aš ėmiausi šiuolaikinės temos, barikados, ir jei aš nekovojau dėl savo Tėvynės, tai dėl jos bent tapysiu“.[1] „Laisvė barikadose“ buvo nutapyta nuo 1830 m. spalio iki gruodžio pradžios ir tapo vienu revoliucinių judėjimų simbolių.

„Laisvė barikadose“ buvo eksponuota 1831 m. Salone ir sukėlė didelį pasipiktinimą. Laisvės įvaizdyje vaizduojama moteris buvo išvadinta „darbo liaudimi“, „žvejo žmona“ ir „valkata“. Publika buvo šokiruota, kad revoliucijos vedliais pavaizduoti žemos socialinės padėties žmonės, apiplyšę, purvini, darbininkai. Paveikslas buvo vadinamas pasityčiojimu iš 1830 m. liepos revoliucijos, kuri iš esmės apgynė vidutinės klasės interesus, suvaržė aristokratijos ir Bažnyčios, tačiau niekuo nepakeitė žemesniųjų sluoksnių − darbininkų, valstiečių, šachtininkų ir kt., padėties. Be idealizmo, nuogomis krūtimis pavaizduota Laisvė su Prancūzijos respublikos vėliava, vedanti žmones per žuvusių kūnų sąvartą, atrodė šokiruojančiai tarp akademinio klasicizmo ir romantizmo kūrinių.

Laisvė pavaizduota su raudona kepuraite, Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu išpopuliarintu simboliu, kuris savo ruožtu buvo įkvėptas Romos imperijos laikų išlaisvintų Frygijos vergų dėvimos kepurės.[2] Paveiksle galima įžvelgti Fransisko Gojos, Teodoro Žeriko ir Antuano-Žano Gro įtakų apraiškas. Preliminarūs Delakrua eskizai rodo, kad paveikslo Laisvės figūra iš pradžių buvo paremta ankstesniu Delakrua paveikslu „Graikija Misolongio griuvėsiuose“.[3] Paveiksle vaizduojami įvairių socialinių sluoksnių atstovai: gatvės valkata su dviem pistoletais, fabriko darbuotojas baltais marškiniais, padienis darbininkas iš kaimo su mėlynais marškiniais, ant kelių prieš Laisvę. Kovotojas su cilindru ir šautuvu rankose tikriausiai vaizduoja studentą ar kultūros žmogų. 1831 m. paveikslą įsigijo Prancūzijos vidaus reikalų ministerija ir eksponavo jį Liuksemburgo rūmų galerijoje iki 1832 m., kai jis buvo nukabintas ir padėtas saugojimui. Gali būti, kad tai buvo susiję tiek su paveikslo vaizdavimu, tiek dėl priminimo apie Burbonų monarchijos pralaimėjimą. Po 1848 m. revoliucijos paveikslas buvo trumpai eksponuotas ir į Luvro kolekcijas perkeltas 1874 m.[4]

Vėliau paveikslas tapo vienu XIX ir XX a. revoliucinių nacionalinių judėjimų, socialistinės ir komunistinės ideologijų, kovos už žemųjų socialinių sluoksnių ir moterų teises simboliu. Laisvės įvaizdžio motyvai buvo panaudoti garsiojoje prancūzų JAV dovanotai Niujorko „Laisvės statuloje“. Bendrąja nuomone, berniuko šalia Laisvės įvaizdis buvo panaudotas Viktoro Hugo romane „Vargdieniai“ Gavrošo portrete. Nuo 1979 iki 1994 m. paveikslas buvo vaizduojamas ant Prancūzijos 100 frankų banknoto. Paveikslas buvo eksponuojamas Paryžiaus Luvro muziejuje iki 2012 m., kai jis buvo perkeltas į Luvro naujai atidarytą padalinį Prancūzijos Lanso mieste. 2013 m. paveikslas buvo subjaurotas lankytojos, kuri buvo įsitikinusi, kad rugsėjo 11 d. atakos esą buvo sąmokslų dalis. Laimei, žala paveikslui buvo minimali.[5] Po to paveikslas grąžintas į Luvro pagrindinį muziejų Paryžiuje.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Christopher John Murray. Encyclopedia of the Romantic Era, 1760-1850. Routledge, 2013, p. 678.
  2. Christopher John Murray. Encyclopedia of the Romantic Era, 1760-1850. Routledge, 2013, p. 678.
  3. Christopher John Murray. Encyclopedia of the Romantic Era, 1760-1850. Routledge, 2013, p. 678.
  4. Christopher John Murray. Encyclopedia of the Romantic Era, 1760-1850. Routledge, 2013, p. 679.
  5. theguardian.com

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]