Vikingai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Skandinavija-orn.png
Skandinavijos istorija
Švedijos | Norvegijos | Danijos
Skandinavijos priešistorė
Germanija
Vikingai
Inglingai Horfagreatai Skjoldungai
Stenkiliai Estridsenai
Erikai-Sverk.
Folkungai Folkungai
Kalmaro unija
Vazos
Vitelsbachai Danija-Norvegija
(Oldenburgai)
Holšteinai-Gotorpai
Švedijos–Norvegijos unija
(Bernadotai)
Gliuksburgai
Bernadotai Gliuksburgai Gliuksburgai
Susijusių šalių istorijos:
Suomijos, Grenlandijos, Islandijos

Vikingai (dan. Vikinger, šved. Vikingar, isl. Víkingar) – ankstyvųjų viduramžių skandinavų kilmės[1] jūrininkai–kariai, pirkliai ir plėšikai. VIII a. pb. – XI a. pb. vykdė karinius bei prekybinius jūrinius žygius nuo Vinlando iki Biarmijos ir nuo Kaspijos jūros iki Šiaurės Afrikos.[1][2] Šis periodas Europos istorijoje vadinamas vikingų amžiumi. Vikingai sukūrė ir platų prekybos tinklą bei apgyvendino kai kurias puldinėtas pakrantes. Didžiąja dalimi vikingai buvo gentys, pasiekusios gimininės-gentinės santvarkos irimo stadiją ir gyvenusios dabartinių Švedijos, Danijos ir Norvegijos teritorijose. Iš gimtųjų žemių jas ginė didėjantis gyventojų skaičius ir badas.[1] Dauguma vikingų buvo pagonys.[1]

Švedijos, Norvegijos ir Danijos vikingai, kurie veržėsi į Vakarus, taip pat vadinti lotynišku vardu normanai (lot. Normanni). Tiksli etninė Rytų Europoje (dabartinėse Baltijos valstybėse ir Rusioje) veikusių vikingų kilmė nėra žinoma, tačiau Europos mokslininkai mano, kad tai buvo Švedijos vikingai.[1] Rusų metraščiuose vikingai vadinti varangais, variagais.

Etimologija[taisyti | redaguoti vikitekstą]

Žodžio „vikingas“ kilmė nėra iki galo aiški. Pagal vieną versiją žodis kildintinas iš senosios skandinavų kalbos daiktavardžio vik „įlanka, užutėkis, upokšnis“.[3] Įvairios teorijos vikingų vardą kildino iš istorinės Norvegijos Vikeno apygardos (Víkin senąją skandinavų kalba), vikingas esą reiškęs "žmogus iš Vikeno". Pagal šią teoriją vikingais iš pradžių vadinti tik šios teritorijos gyventojai ir tik vėlesniais amžiais pavadinimas išplėstas ir apėmė visus ankstyvųjų viduramžių skandinavus. Ši teorija turi rimtų spragų. Vikeno apylinkių gyventojai senuosiuose skandinavų manuskriptuose buvo vadinami ne viking, o víkverir, "Viko gyventojais".

Pagal dar kitą versiją žodis kilęs iš senosios anglų kalbos wíc 'prekybos miestas'.

Vikingų amžius[taisyti | redaguoti vikitekstą]

Amžininkų pavaizduoti vikingai

Vikingų amžius – tai laikotarpis nuo 793 iki 1066 metų, kai vikingai rengė antpuolius į Anglijos, Prancūzijos, Italijos pakrantes, atrado Islandiją ir Grenlandiją bei Amerikos žemyną, kolonizavo Šiaurės Angliją bei Normandijos sritį Prancūzijoje.

793 m. įvyko pirmasis patikimai dokumentuotas vikingų užpuolimas Lindisfarno saloje, Anglijoje, o 1066 m. vikingams vadovavęs Norvegijos konungas Haraldas Hardrada mėgino įsitvirtinti tradicinėje vikingų antpuolių žemėje – Anglijoje, bet buvo sumuštas ir nuo to meto vikingų žygiai liovėsi. Vikingai pasirodė ir rytinėje Europoje, kur jie vykdavo mažesniais būriais, nes čia reikėjo keliauti ne jūra, o upėmis. Upėmis galėjo praplaukti gerokai mažesni laivai negu jūra, tad ir jais vykstančių žmonių būrys būdavo negausus. Dėl to čia jie mažiau ir plėšikavo, o daugiau prekiavo. Antraip vietos gyventojai lengvai būtų su jais susidoroję. Vikingai atliko reikšmingą vaidmenį formuojantis Novgorodo ir Kijevo Rusios valstybėms. Rytinėje Europoje daugiausia veikė švedų vikingai, dar vadinti variagais. Būtent per slavų apgyventas teritorijas driekėsi vadinamasis kelias iš variagų į graikus, t. y. į Bizantijos imperiją. Vikingus nuo IX amžiaus savais tikslais panaudojo besiformuojančių skandinavų valstybių valdovai – konungai. Tačiau konungų organizuotas ir vadovaujamas karinis – plėšiamasis žygis buvo tas pats vikingų žygis, išsiskiriantis tik savo mastu.

Vikingų žygiai[taisyti | redaguoti vikitekstą]

Žemėlapis rodo skandinavų gyvenvietes VIII a. (tamsiai raudona), IX a. (raudona), X a. (oranžinė) ir XI a. (geltona). Žalia rodo teritorijas, kurias siaubdavo vikingai.

Apie vikingų žygius daugiausia žinoma iš Vakarų Europos (anglų ir prancūzų) naratyvinių šaltinių – kronikų. Kronikas rašė krikščionys vienuoliai, tad jose vikingai pirmiausia vaizduojami kaip plėšikai ir piktadariai. Vakarų Europos šaltinius reikšmingai papildo arabų šaltiniai, kur vikingai pirmiausia vaizduojami kaip pirkliai.

Karinis vikingų aktyvumas per visą vikingų epochą labiausiai pastebimas arčiausiai į vakarus nuo Skandinavijos nutolusiose teritorijose, t. y. Anglijos salyne. 795 m. užregistruotas pirmasis Airijos antpuolis. 841 m. vikingai įkūrė Dublino miestą. Šiaurės Angliją vikingai puldinėjo nuo 851 m. 886 m. sudaryta sutartimi su Alfredu Didžiuoju buvo nustatytos vadinamosios Danelago, t. y. skandinavų apgyventos teritorijos Anglijoje, ribos. 845 m. buvo apiplėštas Paryžius ir Hamburgas. 911 m. sudaryta sutartimi su Prancūzijos karaliumi Karoliu Naiviuoju vikingai, vadovaujami Rolo, įsikūrė Normandijoje. 1066 m. Rolo palikuonis Vilhelmas Užkariautojas sumuša anglus – saksus ir įsitvirtina Anglijos karalių soste.

Taip pat vikingai buvo pirmieji europiečiai, apsilankę Amerikoje. Kadangi tai tebuvo kelios nereguliarios kelionės, vietinių gyventojų kultūros niekaip nepaveikė ir pastovių kolonijų neįkūrė.

Vikingų laivyba ir karyba[taisyti | redaguoti vikitekstą]

Vikingų laivas, eksponuojamas Osle

Vikingų laivai buvo dviejų pagrindinių tipų: langskipai (senąja skandinavų kalba langskip „ilgasis laivas“) ir knorai (senąja skandinavų kalba knörr). Langskipai buvo grynai kariniai laivai, kurių abu galai buvo užsmailinti. Langskipai, abiejuose galuose turėję slibinų galvas, dar buvo vadinami drakarais. Langskipai neturėjo denio, buvo labai ilgi ir siauri. Knorai turėjo denį, buvo ne tokie siauri, nes jie daugiau buvo naudojami prekybiniams tikslams, jais buvo pervežamas krovinys. Abu laivų tipai turėjo bures, bet langskipai daugiau buvo varomi irklais.

Vikingai ir baltų gentys[taisyti | redaguoti vikitekstą]

Žinomiausias skandinavų ir baltų genčių susidūrimo faktas yra Apuolės (Skuodo rajone) puolimas (854 m.). Iš tikro buvo du puolimai, išsamiau yra aprašytas antrasis. Per jį Apuolės pilyje nuo švedų vikingų antpuolio besiginantys kuršiai po 9 dienų trukusios kovos sumokėjo išpirką. Baltijos jūros regione vikingų žygių, t. y. ginkluotų antpuolių jūra, tradiciją perėmė kuršiai, patys ėmę puldinėti Skandinavijos pakrantes. Naujausiuose lietuvių istorikų darbuose yra keliama hipotezė, kad kuršių galėjo būti ir tikrųjų vikingų būriuose. Baltų genčių gyvenamose teritorijose buvo įkurtos normanų kolonijos ar bent jau vasaros stovyklos. Archeologai spėja, kad skandinavai turėjo turėti pastovesnį apsistojimo punktą ir Palangos apylinkėse.

Vikingų šeimos[taisyti | redaguoti vikitekstą]

Kai kurie vikingai gyveno triukšminguose prekybiniuose miestuose, tokiuose kaip Jorkas Anglijoje. Vis dėlto dauguma jų turėjo atskiras sodybas. Viską, ko šeimai reikėjo, jie turėjo pasidaryti ar išauginti savo ūkyje. Vikingų moterys tuomet turėjo daugiau teisių nei kitos anų laikų moterys. Pavyzdžiui, panorėjusios jos galėjo išsiskirti su vyru.

Klaidingi stereotipai[taisyti | redaguoti vikitekstą]

Šiuolaikinis vikingo vaizdinys. Dažnai neteisingai manoma, kad vikingai dėvėjo raguotus šalmus.

Ūgis[taisyti | redaguoti vikitekstą]

Yra nuomonė, kad vikingai buvo aukšti ir dideli vyrai. Ibn Fadlanas ir Europos šaltiniai mini, kad vikingai buvo didelio ūgio. Šiuolaikinės studijos parodė, kad vikingų vidutinis ūgis buvo 168,4 – 176 cm. Yra variacijų ir aukštesnio rango vikingai linkę būti aukštesni (dėl geresnio maitinimosi), bet vikingai, palyginti su šiuolaikiniais žmonėmis, nebuvo aukšti. Tačiau palyginti su žmonėmis, gyvenusiais vikingų amžiuje, vikingai buvo aukštesni (tai lėmė genetiniai faktoriai).

Raguoti šalmai[taisyti | redaguoti vikitekstą]

Neskaitant dviejų trijų (ritualinių) šalmų su iškilimais, galėjusių reikšti varnus, gyvates ar ragus, nė vienas pavaizduotas ar išlikęs Vikingų amžiaus karių šalmas neturi ragų. Be to, vikingų naudotas artimas kovos stilius (skydų sienose) darė ragus nepatogiais ir pavojingais.

Prie šio nesusipratimo iš dalies prisidėjo XIX a. organizacijos Götiska Förbundet, įkurtos 1811 m. Stokholme, entuziastų platinta idėja, kad skandinavų mitologija gali būti meno objektas.

Įprasti vikingų šalmai buvo kūginiai, pagaminti iš tvirtos odos su medžio ir metalo sutvirtinimais paprastiems kariams ir geležiniai su kaukėmis ir grandiniais šarvais vadams. Tai pagrįsta ankstesniais Vendelio amžiaus šalmais iš vidurio Švedijos. Vienintelis tikras vikingų šalmas rastas Gjermundu vietovėje Norvegijoje. Šis šalmas geležinis ir datuojamas X a.

Laukiniai plėšikai[taisyti | redaguoti vikitekstą]

Nepaisant vikingų, kaip plėšikų gyvenusių dėl grobio, įvaizdžio vikingų visuomenės centras buvo savitarpiškumas asmeniniu, socialiniu ir platesniu politiniu lygiu. Vikingai gyveno laiku, kai daugybė visuomenių buvo įsivėlusios į nesiliaujančius smurto protrūkius, tad vikingų elgesys šiam kontekste neatrodo toks jau laukinis. Kiti to laikotarpio žmonės buvo žymiai žiauresni nei vikingai, pvz. frankų karalius Karolis Didysis (Charlemagne), kuris nukirto 4500 saksų galvas (Kruvinas Verdeno verdiktas) per vieną dieną iš dalies todėl, kad jie atsisakė priimti krikščionybę. Dauguma vikingų buvo prekeiviai, nors kai kurie plėšikavo, ypač geras taikinys buvo Airijos, Škotijos, Velso ir Anglijos vienuolynai, turėję daug aukso ir sidabro. Kadangi vienuolynai buvo rašymo ir mokymo centrai, labiau tikėtina, kad jų patirtis atsidurs istorijoje. Bet daug vienuolynų literatūros buvo sunaikinta per plėšimus.

Per tris šimtus metų, kuomet vikingai buvo aktyviausi, buvo tiktai apytiksliai 347 užpuolimų teritorijoje tarp Britų salų, Portugalijos ir Turkijos. Airijoje, kur jie buvo labiausiai žinomi vienuolynų plėšimais, žinoma tik 430 užpuolimų per tris šimtus metų.

Kaukolių indai[taisyti | redaguoti vikitekstą]

Žmonių kaukolių panaudojimas gerti taip pat neistorinis. Mitas gali būti atsektas iki Ole Wormo Runer seu Danica literatura antiquissima (1636 m.), kur kariai gėrė ór bjúgviðum hausa („iš lenktų kaukolės atšakų“, t. y. ragų) buvo išversta ex craniis eorum quos ceciderunt („iš kaukolių tų, kuriuos jie nužudė“). Kaukolė – indas gali turėti ryšį su kitomis germanų gentimis ir Eurazijos klajokliais, tokiais kaip skitai ir pečenegai.

Apsileidimas[taisyti | redaguoti vikitekstą]

Pasišiaušusio purvino laukinio įvaizdis siejamas su vikingais populiariojoje literatūroje yra tikrovės iškraipymas. Ne skandinavų krikščionys parašė daugumą išlikusių pasakojimų, tad yra šališkumas. Šis požiūris atsirado, nes krikščionys nesuprato pagonybės. Taip netgi Adomo Brėmeniečio, tarp kitų, darbuose yra labai abejotinų pasakojimų apie vikingų netvarkingumą ir barbariškumą.

Tačiau dabar žinoma, kad vikingai asmens higienai naudojo įvairius įrankius, tokius kaip šukos, žnyplelės, skustuvus ar pritaikytus „ausų šaukštus“. Šukos yra tarp dažniausiai randamų Vikingų amžiaus dirbinių. Normanai gamino muilą, kurį naudojo ne tik prausimuisi, bet ir plaukams balinti, nes šviesūs plaukai buvo idealas vikingų kultūroje.

Vikingai Anglijoj netgi turėjo nekokią reputaciją dėl perdėtos švaros, nes maudydavosi vienąkart per savaitę, šeštadieniais (priešingai nei anglosaksai). Todėl šeštadienis vadinamas laugardagur/laurdag/lørdag/lördag „prausimosi diena“ skandinavų kalbose, nors daugumoje dabartinių skandinavų kalbų reikšmė prarasta (islandiškai „laug“ vis dar reiškia „vonia“ ar „baseinas“).

O dėl Rusios gyventojų, priglaudusių dalį variagų, tai Ibn Rusta pažymi jų švarumą, o Ibn Fadlanas pasišlykštėjęs žmonėmis, kurie rytais naudojasi tuo pačiu indu veidui praustis ir nosiai pūstis. Jo pasišlykštėjimas galėjo kilti dėl kitokio požiūrio į higieną Islamo pasaulyje (tekantis vanduo, švarus indas). Nors pastaba išreiškė pasišlykštėjimą, visgi Ibn Fadlanas pažymėjo, kad Rusios gyventojai prausiasi kiekvieną rytą.

Nuorodos[taisyti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Vikingai – Encyclopedia Britannica
  2. Roesdahl, Else (1998). The Vikings. Penguin Books. ISBN 9780140252828, p. 9–22.
  3. The Syntax of Old Norse by Jan Terje Faarlund; p 25 ISBN 0-19-927110-0

Literatūra[taisyti | redaguoti vikitekstą]

  • Arturas Mickevičius. Normanai ir baltai IX–XII a. – Vilnius: Versus Aureus, 2004. – 181 p.


Commons-logo.svg

Vikiteka