Pirmasis Marnos mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pirmasis Marnos mūšis
Priklauso: Pirmojo pasaulinio karo vakarų frontas
German soldiers Battle of Marne WWI.jpg
Vokiečių kareiviai (dėvintys išsiskiriančius vokiškus smaiginius šalmus) pirmojo Marnos mūšio fronte.
Data 1914 m. rugsėjo 6–12 d.
Vieta Marnos upė, į rytus nuo Paryžiaus, Prancūzija
Rezultatas Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės pergalė
Konflikto šalys
Flag of France (1794–1815, 1830–1974, 2020–present).svg Prancūzija
Flag of the United Kingdom (3-5).svg Jungtinė Karalystė
Flag of Germany (1867–1918).svg Vokietijos imperija
Vadovai ir kariniai vadai
Flag of France (1794–1815, 1830–1974, 2020–present).svg Žozefas Žofras
Flag of France (1794–1815, 1830–1974, 2020–present).svg Žozefas Galjeni
Flag of France (1794–1815, 1830–1974, 2020–present).svg Michel-Joseph Maunoury
Flag of France (1794–1815, 1830–1974, 2020–present).svg Lui Franšė d’Eperė
Flag of France (1794–1815, 1830–1974, 2020–present).svg Ferdinandas Fošas
Flag of France (1794–1815, 1830–1974, 2020–present).svg Fernand de Langle de Cary
Flag of France (1794–1815, 1830–1974, 2020–present).svg Maurice Sarrail
Flag of the United Kingdom (3-5).svg Džonas Frenčas
Flag of Germany (1867–1918).svg Helmutas fon Moltkė
Flag of Germany (1867–1918).svg Aleksandras fon Kluckas
Flag of Germany (1867–1918).svg Karl von Bülow
Flag of Germany (1867–1918).svg Maksas fon Hauzenas
Flag of Germany (1867–1918).svg Albrechtas fon Viurtembergietis
Flag of Germany (1867–1918).svg Kronprincas Vilhelmas
Pajėgos
1 082 000
64 prancūzų divizijos
6 britų divizijos
900 000
51 vokiečių divizijos
Nuostoliai
Flag of France (1794–1815, 1830–1974, 2020–present).svg 62 000 aukų
Flag of the United Kingdom (3-5).svg 1 701 auka
Flag of Germany (1867–1918).svg 67 700 aukų
apie 300 000 aukų[1]

Pirmasis Marnos mūšisPirmojo pasaulinio karo mūšis, vykęs 1914 m. rugsėjo 612 d. Jis baigėsi sąjungininkų pergale prieš Vokietijos kariuomenę vakaruose.

Britų ekspedicinių pajėgų vadas ir feldmaršalas Džonas Frenčas pradėjo planuoti visišką britų atsitraukimą į uostamiesčius prie Lamanšo sąsiaurio, kad būtų galima nedelsiant evakuotis. Paryžiaus karinis gubernatorius Žozefas Galjeni norėjo, kad prancūzų ir britų daliniai kontratakuotų vokiečius palei Marnos upę ir sustabdytų vokiečių puolimą. Sąjungininkų rezervai papildė gretas ir puolė vokiečių flangus. Rugsėjo 5 d. prasidėjo šešių prancūzų armijų ir britų ekspedicinių pajėgų (BEP) kontrpuolimas.

Rugsėjo 9 d. dėl sėkmingo Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos kontrpuolimo 1-oji ir 2-oji vokiečių armijos atsidūrė apsuptyje, todėl joms buvo įsakyta trauktis prie Enos upės. Besitraukiančias armijas persekiojo prancūzai ir britai, nors sąjungininkų žygio tempas buvo lėtas – 19 km per vieną dieną. Vokiečių kariuomenės nutraukė atsitraukimą po 65 km ties linija į šiaurę nuo Enos upės, kur jos įsitvirtino aukštumose ir dalyvavo pirmajame Enos mūšyje.

Rugsėjo 9 – 13 d. Vokietijos atsitraukimas reiškė, kad baigėsi bandymas nugalėti Prancūziją sutriuškinant prancūzų kariuomenę invazija iš šiaurės per Belgiją ir iš pietų per bendrą sieną. Abi pusės pradėjo abipuses operacijas, siekdamos apsupti šiaurinį savo priešininko sparną, vadinamosiose lenktynėse prie jūros, kurios baigėsi pirmajame Ypro mūšyje.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Herwig, 2009, pp. xii, xv, 315–16

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]