Minimalus darbo užmokestis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Minimalus darbo užmokestis (minimali mėnesinė alga) – minimali alga (atlyginimasdarbą), nustatytas valstybės ir (arba) darbdavių bei profsąjungų susitarimu, už kurį legaliai leidžiama samdyti darbuotoją. Minimalus užmokestis paprastai skaičiuojamas darbo valandai.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmąkart dar XIX amžiaus pabaigoje Naujojoje Zelandijoje teisiškai įtvirtinta norma, reguliuojanti minimalų darbo užmokestį. Minimalus užmokestis Amerikoje įvestas 1938 m., Prancūzijoje 1950 m., o Anglijoje tik 1999 m.

1961 m. buvo pasirašyta Europos socialinė chartija, kuri nustatė, kad minimali mėnesinė alga „į rankas“ turi sudaryti 68 % nuo vidutinės algos „į rankas“. Vėliau šis reikalavimas buvo sumažintas iki 60 %. Lietuva ratifikavo Europos socialinę chartiją 2001 m.[1]

Dydis[taisyti | redaguoti kodą]

Didžiausias minimalus darbo užmokestis pasaulyje yra Australijoje: apie 1960 eurų per mėn. (17,29 Australijos dolerių per valandą, 656,90 - per savaitę).[2][3] Didžiausias minimalus darbo užmokestis Europoje yra Liuksemburge, ten vad. „socialinis minimalus užmokestis“ (pranc. le salaire social minimum) bruto nekvalifikuotiems darbuotojams nuo 18 metų amžiaus siekia 1922,96 € (11,11 € valandinis atlygis), neto 1715,26 € vedusiems ir 1631,86 € nevedusiems; kvalifikuotiems darbuotojams - bruto 2307,56 €, o neto 2042,67 € (vedusiems) arba 1902,07 € (nevedusiems).[4]

Nustatymas[taisyti | redaguoti kodą]

Dydis ir nustatymo taisyklės skirtingos šalyse skiriasi, kai kuriose valstybėse jo gali išvis nebūti.

Minimalus darbo užmokestis paprastai būna didesnis nei valstybėms bei profsąjungoms į darbo santykius nesikišant nusistovintis dydis. Minimalaus darbo užmokesčio šalininkai teigia, jog jis sumažina išnaudojimą ir užtikrina, jog kiekvienas galės legaliai užsidirbti pragyvenimui.

Dydžiai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Lenkija: 435,78 eurų (1850 zlotų nuo 2016 m.)[5][6] 409,53 eurų buvo 2015 m.[7]
  • Estija: 430 eurų (nuo 2016 m. sausio 1 d.), 470 eurų nuo 2017 m. (profsąjungos reikalavo, kad MMA 2017 metais Estijoje siektų 609 eurus)[8][9]
  • Latvija: 360 eurų (nuo 2015 m.),[10] nuo 2014 m. buvo 320 eurų
  • Lietuva: 350 eurų (nuo 2016 m. sausio 1 d., 380 eurų nuo 2016 m. liepos 1 d.). Minimalusis valandinis atlygis: 2,13 Eur (nuo 2016 m.).[11] Pasak Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės, 2015 metais MMA turėjo padidėti iki 437 eurų (1509 Lt).[12] Tačiau šis prieš 2012 metų Seimo rinkimus Darbo partijos deklaruotas rinkiminis tikslas liko nepasiektas. Pagal minimalaus valandinio atlygio dydį Lietuva užima 26 vietą Europos Sąjungos šalyse; jai nusileidžia tik Rumunija ir Bulgarija (2015 m. duomenimis).

MMA Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

2011 metų spalį minimalią mėnesinę algą (800 litų) ir mažesnį darbo užmokestį Lietuvoje gavo 20,8 % darbuotojų (215 600), iš jų 114 200 dirbo ne visą darbo laiką.[13]

2013 metais minimalųjį (1000 Lt) ir mažesnį bruto darbo užmokestį gaunančių asmenų Lietuvoje buvo 20,7 % arba 221 600 darbuotojų, iš jų daugiau negu pusė dirbo ne visą darbo laiką.[14] (2012 m. – 18,5 %). Dirbusių visą darbo laiką ir minimalųjį mėnesio atlyginimą gavusių darbuotojų skaičius Lietuvoje 2013 metais sudarė 10,5 % (98 300).[15] Kas trečias visą darbo laiką dirbusių ir MMA gavusių darbuotojų dirbo mažose įmonėse (1–9 darbuotojai), beveik kas penktas – įmonėse su 10–49 darbuotojais.

2015 metais darbuotojų, gaunančių minimalią algą buvo 90 000. Dirbančių ne visu etatu ir gaunančių mažesnę už minimalią algą (neturint jokių kitų draudžiamųjų pajamų) buvo apie 150 000. Apie 10 000 įmonių vadovų gavo mažiau nei minimumą ir neturėjo kitų oficialių pajamų.[16]

MDU ir nedarbas[taisyti | redaguoti kodą]

Neoklasikinė ekonomika tardama, kad darbo jėga yra tiesiog žaliava, teigia, kad dirbtinai padidinus jos kainą, jos pasiūla padidėja, tačiau paklausa sumažėja, ir taip turime prekės perteklių rinkoje. Darbo rinkoje toks perteklius virsta papildomu nedarbu, kuris būna didesnis, jei nustatytas minimalus atlyginimas, nei tada, kai jis nereguliuojamas. Taigi, padidinus minimalią algą padedama darbuotojams, kurių algos padidėja, tačiau nukenčia nepasamdyti (arba netenka darbo), nes silpni verslai mažina užimtumą.

Nagrinėjant realią situaciją, kai yra įvairaus laipsnio socialinės išmokos, kalbant apie realiai galimą monopolijos darbo rinkoje situaciją, kai pirkėjas (šiuo atveju darbdavys) turi tiek galių rinkoje, kad gali nustatyti darbo užmokesčio lygį, situacija tampa kitokia. Turint omenyje asimetrinę informaciją, mobilumo stygių ar tai, kad žmonės protauja, tai galima ir tokia situacija, kai minimalaus atlygio padidinimas padidina užimtumą.

Minimalios algos padariniai, pasak šalininkų, yra pakilęs neturtingiausių gyvenimo lygis, visuminio vartojimo prieaugis, pakilęs darbo našumas (nes tikėtina, jei daugiau moki, daugiau ir reikalauji), sumažėjusi valstybės socialinių išmokų našta, didesnis noras dirbti, o ne naudotis socialinėmis išmokomis, galimai susitraukęs ekonomikos šešėlis, padidėjęs darbuotojų noras mokytis ar aukštesnis technologinis šalies gamybos lygis (kadangi brangesnė darbo jėga verčia ieškoti naujesnių technologinių jos pakaitalų).

Oponentai priešingai mini politinį-ekonominį protekcionizmą, kuris iš darbo rinkos pašalina silpnesnius (ar smulkius) konkurentus ir silpnina įmonių galias mažinti atlyginimus ekonomikai smunkant, didina nedarbą, didina sąnaudų infliaciją, gali iš darbo rinkos pašalinti ištisas gyventojų grupes ar mažina neturtingųjų norą mokytis.[17]

Tiek šalininkų, tiek oponentų teiginiai gali būti ir yra patvirtinti rimtais empiriniais tyrimais. Kodėl darbo užmokesčiui ne visada galioja rinkos dėsniai, iki galo nėra aišku. Jozefas Stiglicas teigia, jog nukrypimus nuo rinkos dėsnių sukelia tai, jog tiek darbo ieškantys žmonės, tiek ir darbdaviai yra nepakankamai gerai informuoti apie įvairiose darbo vietose uždirbamus atlyginimus bei esamas laisvas darbo vietas.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]