Minimalus darbo užmokestis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Minimalus valandinis atlyginimas JAV doleriais įvairiose šalyse 2013 m.[1]
2013 m. Lietuvoje minimalaus ir vidutinio atlyginimo santykis siekė 40 %, o 2016 m. liepos 1 d. – 50 %.[2]

Minimalus darbo užmokestis (minimali mėnesinė alga) – minimali alga (atlyginimasdarbą), nustatytas valstybės ir (arba) darbdavių bei profsąjungų susitarimu, už kurį legaliai leidžiama samdyti darbuotoją. Minimalus užmokestis paprastai skaičiuojamas darbo valandai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1894 m. Naujoji Zelandija pirmoji valstybė įteisina minimalų darbo užmokestį. MMA Australijoje įvestas 1896 m.; Didžiojoje Britanijoje1909 m.; JAV1938 m. Iš viso apie 100 šalių pasaulyje turi MAA, iš kurių 22 priklauso Europos sąjungai. Švedija, Suomija, Danija, Austrija bei Italija yra nenustačiusios MMA, bet jų darbuotojų profsąjungos vis vien derasi dėl minimalaus užmokesčio konkrečiuose ekonomikos sektoriuose.[3]

1961 m. buvo pasirašyta Europos socialinė chartija, kuri nustatė, kad minimali mėnesinė alga turi sudaryti 68 % nuo vidutinės algos. 1996 m. šis reikalavimas buvo sumažintas iki 60 %. Įsigaliojo 1999 m. Lietuva ratifikavo Europos socialinę chartiją 2001 m.[4] 2016 m. liepos 1 d. Lietuvoje minimalaus ir vidutinio atlyginimo santykis siekė 50 %.[5]

Baltijos šalyse[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Minimalus mėnesinis atlyginimas Baltijos šalyse (2016 m. liepos 1 d. duomenimis):[6]

  • Estija: 430 (nuo 2016 m. sausio 1 d.)
  • Latvija: 370 (nuo 2016 m. sausio 1 d.; 320 nuo euro įvedimo 2014 m. sausio 1 d.)
  • Lietuva: 380 (nuo 2016 m. liepos 1 d.; 350 nuo 2016 m. sausio 1 d.; 300 nuo euro įvedimo 2015 m. sausio 1 d.)

Lietuvoje Minimalusis valandinis atlygis siekia 2,13 Eur (nuo 2016 m.).[7] Pagal minimalaus valandinio atlygio dydį Lietuva užima 26 vietą Europos Sąjungos šalyse; jai nusileidžia tik Rumunija ir Bulgarija (2015 m. duomenimis).

2015 m. darbuotojų, gaunančių minimalią algą buvo 90 000 (apie 20 %). Dirbančių ne visu etatu ir gaunančių mažesnę už minimalią algą (neturint jokių kitų deklaruojamų pajamų) buvo apie 150 000. Apie 10 000 įmonių vadovų gavo mažiau nei minimumą ir neturėjo kitų oficialių pajamų.[8] Lietuvos šešėlinė ekonomika didesnė nei kitų Europos sąjungos šalių, todėl kad dalis darbuotojų piktnaudžiauja dirbdami neteisėtai ir imdami bedarbio pašalpas iš valstybės. Kitiems, anot tyrimo, gyventojų pajamų mokestis atrodo per didelis.[9]

MMA ir nedarbas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Neoklasikinė ekonomika tardama, kad darbo jėga yra tiesiog žaliava, teigia, kad dirbtinai padidinus jos kainą, jos pasiūla padidėja, tačiau paklausa sumažėja, ir taip turime prekės perteklių rinkoje. Darbo rinkoje toks perteklius virsta papildomu nedarbu, kuris būna didesnis, jei nustatytas minimalus atlyginimas, nei tada, kai jis nereguliuojamas. Taigi, padidinus minimalią algą padedama darbuotojams, kurių algos padidėja, tačiau nukenčia nepasamdyti (arba netenka darbo), nes silpni verslai mažina užimtumą.

Nagrinėjant realią situaciją, kai yra įvairaus laipsnio socialinės išmokos, kalbant apie realiai galimą monopolijos darbo rinkoje situaciją, kai pirkėjas (šiuo atveju darbdavys) turi tiek galių rinkoje, kad gali nustatyti darbo užmokesčio lygį, situacija tampa kitokia. Turint omenyje asimetrinę informaciją, mobilumo stygių ar tai, kad žmonės protauja, tai galima ir tokia situacija, kai minimalaus atlygio padidinimas padidina užimtumą.

Minimalaus darbo užmokesčio šalininkai teigia, jog jis sumažina išnaudojimą ir užtikrina, jog kiekvienas galės legaliai užsidirbti pragyvenimui. Minimalios algos padariniai, pasak šalininkų, yra pakilęs neturtingiausių gyvenimo lygis, visuminio vartojimo prieaugis, pakilęs darbo našumas (nes tikėtina, jei daugiau moki, daugiau ir reikalauji), sumažėjusi valstybės socialinių išmokų našta, didesnis noras dirbti, o ne naudotis socialinėmis išmokomis, galimai susitraukęs ekonomikos šešėlis, padidėjęs darbuotojų noras mokytis ar aukštesnis technologinis šalies gamybos lygis (kadangi brangesnė darbo jėga verčia ieškoti naujesnių technologinių jos pakaitalų).

Oponentai priešingai mini politinį-ekonominį protekcionizmą, kuris iš darbo rinkos pašalina silpnesnius (ar smulkius) konkurentus ir silpnina įmonių galias mažinti atlyginimus ekonomikai smunkant, didina nedarbą, didina sąnaudų infliaciją, gali iš darbo rinkos pašalinti ištisas gyventojų grupes ar mažina neturtingųjų norą mokytis.[10]

Tiek šalininkų, tiek oponentų teiginiai gali būti ir yra patvirtinti rimtais empiriniais tyrimais. Kodėl darbo užmokesčiui ne visada galioja rinkos dėsniai, iki galo nėra aišku. Jozefas Stiglicas teigia, jog nukrypimus nuo rinkos dėsnių sukelia tai, jog tiek darbo ieškantys žmonės, tiek ir darbdaviai yra nepakankamai gerai informuoti apie įvairiose darbo vietose uždirbamus atlyginimus bei esamas laisvas darbo vietas.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]