Minimalus darbo užmokestis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Minimalus darbo užmokestis - minimali alga (atlyginimasdarbą), nustatytas valstybės ir (arba) darbdavių bei profsąjungų susitarimu, už kurį legaliai leidžiama samdyti darbuotoją. Minimalus užmokestis paprastai skaičiuojamas darbo valandai.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmąkart dar XIX amžiaus pabaigoje Naujojoje Zelandijoje teisiškai įtvirtinta norma, reguliuojanti minimalų darbo užmokestį. Minimalus užmokestis Amerikoje įvestas 1938 m., Prancūzijoje 1950 m., o Anglijoje tik 1999 m.

1961 m. buvo pasirašyta Europos socialinė chartija, kuri nustatė, kad minimali mėnesinė alga "į rankas" turi sudaryti 68 % nuo vidutinės algos "į rankas". Vėliau šis reikalavimas buvo sumažintas iki 60 %. Lietuva ratifikavo Europos socialinę chartiją 2001 m.[1]

Dydis[taisyti | redaguoti kodą]

Nustatymas[taisyti | redaguoti kodą]

Dydis ir nustatymo taisyklės skirtingos šalyse skiriasi, kai kuriose valstybėse jo gali išvis nebūti.

Minimalus darbo užmokestis paprastai būna didesnis nei valstybėms bei profsąjungoms į darbo santykius nesikišant nusistovintis dydis. Minimalaus darbo užmokesčio šalininkai teigia, jog jis sumažina išnaudojimą ir užtikrina, jog kiekvienas galės legaliai užsidirbti pragyvenimui.

Dydžiai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Estija: 355 eurai (1225 Lt), minimalus valandinis atlygis - 2,13 euro (7,35 Lt), nuo 2014 m.; nuo 2015 m.: 390 eurų (1345 Lt), valandinis atlygis - 3,34 euro (11,5 Lt)[2]
  • Latvija: 320 eurų (1105 Lt), nuo 2014 m.
  • Lietuva: 1000 litų (290 eurų), nuo 2015 m. sausio 1 d. planuojama padidinti iki 300 eurų (1035,86 Lt).[3] Pasak Darbo partijos ir Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės, 2015 metais MMA turės padidėti iki 1509 litų.[4]

Minimalųjį 1000 Lt ir mažesnį bruto darbo užmokestį gaunančių darbuotojų Lietuvoje 2013 metais buvo 20,7 % (2012 m. – 18,5 %). Dirbusių visą darbo laiką ir minimalųjį mėnesio atlyginimą gavusių darbuotojų skaičius Lietuvoje 2013 metais sudarė 10,5 % (98 300).[5]

MDU ir nedarbas[taisyti | redaguoti kodą]

Neoklasikinė ekonomika tardama, kad darbo jėga yra tiesiog žaliava, teigia, kad dirbtinai padidinus jos kainą, jos pasiūla padidėja, tačiau paklausa sumažėja, ir taip turime prekės perteklių rinkoje. Darbo rinkoje toks perteklius virsta papildomu nedarbu, kuris būna didesnis, jei nustatytas minimalus atlyginimas, nei tada, kai jis nereguliuojamas. Taigi, padidinus minimalią algą padedama darbuotojams, kurių algos padidėja, tačiau nukenčia nepasamdyti (arba netenka darbo), nes silpni verslai mažina užimtumą.

Nagrinėjant realią situaciją, kai yra įvairaus laipsnio socialinės išmokos, kalbant apie realiai galimą monopolijos darbo rinkoje situaciją, kai pirkėjas (šiuo atveju darbdavys) turi tiek galių rinkoje, kad gali nustatyti darbo užmokesčio lygį, situacija tampa kitokia. Turint omenyje asimetrinę informaciją, mobilumo stygių ar tai, kad žmonės protauja, tai galima ir tokia situacija, kai minimalaus atlygio padidinimas padidina užimtumą.

Minimalios algos padariniai, pasak šalininkų, yra pakilęs neturtingiausių gyvenimo lygis, visuminio vartojimo prieaugis, pakilęs darbo našumas (nes tikėtina, jei daugiau moki, daugiau ir reikalauji), sumažėjusi valstybės socialinių išmokų našta, didesnis noras dirbti, o ne naudotis socialinėmis išmokomis, galimai susitraukęs ekonomikos šešėlis, padidėjęs darbuotojų noras mokytis ar aukštesnis technologinis šalies gamybos lygis (kadangi brangesnė darbo jėga verčia ieškoti naujesnių technologinių jos pakaitalų).

Oponentai priešingai mini politinį-ekonominį protekcionizmą, kuris iš darbo rinkos pašalina silpnesnius (ar smulkius) konkurentus ir silpnina įmonių galias mažinti atlyginimus ekonomikai smunkant, didina nedarbą, didina sąnaudų infliaciją, gali iš darbo rinkos pašalinti ištisas gyventojų grupes ar mažina neturtingųjų norą mokytis.[6]

Tiek šalininkų, tiek oponentų teiginiai gali būti ir yra patvirtinti rimtais empiriniais tyrimais. Kodėl darbo užmokesčiui ne visada galioja rinkos dėsniai, iki galo nėra aišku. Jozefas Stiglicas teigia, jog nukrypimus nuo rinkos dėsnių sukelia tai, jog tiek darbo ieškantys žmonės, tiek ir darbdaviai yra nepakankamai gerai informuoti apie įvairiose darbo vietose uždirbamus atlyginimus bei esamas laisvas darbo vietas.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Card David, Krueger Alan. (1995). Myth and measurement: The new econimics of the minimum wage. Princeton, NJ. Princeton University Press.
  • Jozeph Stiglitz (2002). Employment, social justice and societal well - being International Labour Review, 141 (1-2), p. 9 - 29.