Il de Fransas

Žemyninė Prancūzija	9 165 570
Alžyras	310 019
Portugalija	243 490
Marokas	241 403
Tunisas	117 161
Gvadelupa	80 062
Martinika	77 300
Turkija	69 835
Kinija	67 540
Malis	60 438
Italija	56 692
Dramblio Kaulo Krantas	55 022
Senegalas	52 758
Rumunija	49 124
Kongo Demokratinė Respublika	47 091
Ispanija	47 058
Šri Lanka	42 016
Kamerūnas	41 749
Lenkija	38 550
Kongo Respublika	36 354
Haitis	35 855
Vietnamas	35 139
Kambodža	31 258
Reunionas	28 869
Indija	26 507
Serbija	26 119
Vokietija	21 620
Libanas	20 375
Mauricijus	19 506
Madagaskaras	19 281
Pakistanas	18 801
Jungtinė Karalystė	18 209
Rusija	18 022
Jungtinės Amerikos Valstijos	17 548
Kitos šalys/teritorijos	846 914

Il de Fransas
Île-de-France

Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)

Valstybė

Prancūzija

Administracinis centras

Paryžius

Departamentai

8

Oficialios kalbos

Prancūzų

Įkūrimo data

1982

Regiono tarybos prezidentas

Valérie Pécresse (LR-SL)

Gyventojų

12 278 210

Plotas

12 012 km² (13)

Tankumas

1 022 žm./km²

ISO 3166-2

FR-IDF

Tinklalapis

www.iledefrance.fr

Vikiteka

Il de Fransas

Il de Fransas (pranc. Île-de-France – „Prancūzijos sala“) – administracinis regionas šiaurės Prancūzijoje aplink Paryžių, kuris yra regiono ir visos šalies sostinė. Plotas – 12,0 tūkst. km²; 12,21 mln. gyventojų (2019).

Tai tankiausiai apgyvendintas Prancūzijos regionas. Jį sudaro 8 departamentai: Paryžius, Esonas, Aukštutinė Sena, Sena-Sen Deni, Sena ir Marna, Marnos slėnis, Uazos slėnis, Ivlinas.

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors modernus pavadinimas Île-de-France reiškia „Prancūzijos sala“, jo kilmė nėra aiški. „Sala“ gali reikšti žemę tarp Uazos, Marnos ir Senos upių arba Île de la Cité („Miesto sala“), kurioje buvo Prancūzijos karališkieji rūmai ir katedra.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Istorinė Il de Franso provincija prieš Prancūzijos revoliuciją

Merovingų laikais (476–750) regionas vadintas Frankija (Francia). X–XI a. Frankija apėmė regioną tarp Senos, Marnos, Beuvrono, Uazos, Nonetos upių. Il de Fransas buvo branduolys teritorijos, iš kurios Hiugas I Kapetas ir jo įpėdiniai išplėtė savo valdžią ir sukūrė Prancūzijos valstybę. Pavadinimas pirmąkart minimas 1429 m.

XV a. antroje pusėje Il de Fransas buvo karinė provincija, apėmusi teritoriją tarp Pikardijos, Normandijos, Orleanės, Nivernės ir Šampanės. Nuo XVI a. Il de Fransą administravo gubernatorius (karaliaus vietininkas). XVIII a. suskirstyta į Paryžiaus ir Soisonso intendantūras.

1790 m. per Prancūzijos revoliuciją Il de Franso provincija panaikinta, įkurti departamentai. Dabartinio administracinio regiono ribos nustatytos 1959 m. (tada vadintas Paryžiaus regionu).

Pagal 1976 m. įstatymą Paryžiaus regiono vietoje įkurtas Il de Franso regionas.

1850–1950 m. Il de Franso gyventojų padaugėjo keturis kartus.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie 25 % Il de Franso gyventojų yra gimę ne Prancūzijoje. Daugiausia Alžyre, Portugalijoje, Maroke, Tunise, taip pat Prancūzijos užjūrio teritorijose (Gvadelupoje, Martinikoje).

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Il de Fransas yra šiaurinėje Prancūzijos dalyje. Šiaurėje ribojasi su Aukštutine Prancūzija, Grand Estu rytuose, Burgundija-Franš Kontė pietryčiuose, Centru-Luaros Slėniu pietvakariuose ir Normandija vakaruose.

Vaizdas į Fontenblo mišką Senoje ir Marnoje
Sena Paryžiuje
Vynuogynas Liuzarše, Uazos slėnyje

Reljefas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paviršius žemas, kalvotas (aukštis 100–200 m; Il de Fransas užima Paryžiaus baseino vidurinę dalį), suskaidytas Senos ir jos baseino upių (Marnos, Orgės, Bievro, Urko, Uazos, Loingo) slėnių.

Klimatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vidutinių platumų jūrinis klimatas; sausio vidutinė temperatūra 2 °C, liepos 18 °C, per metus iškrinta 600–700 mm kritulių. Diduma Il de Franso dirvožemių – išplautžemiai. Yra lapuočių, daugiausia ąžuolų ir bukų miškų.

Ekonomika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

La Défense žvelgiant iš Eifelio bokšto

Il de Fransas – ekonomiškai stipriausias Prancūzijos regionas. Jame sukuriama 30,5 % Prancūzijos BVP (2016). Apie 87 % dirbančių gyventojų – paslaugų sferos (bankininkystės, finansų, administracijos, telekomunikacijų, prekybos, transporto) darbuotojai.

Pramonė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pramonės svarbiausios šakos: automobilių, lėktuvų gamyba, elektronikos, informatikos, chemijos (farmacijos) pramonė. Vadinamuosiuose technopoliuose (Orsay, Massy, Saclay) atliekami branduolinės technikos ir kiti tyrimai. Žemės ūkio svarbiausia šaka – augalininkystė.

Ūkis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žemės ūkio naudmenos užima 50 % Il de Franso teritorijos. Dideliuose ūkiuose (vidutiniškai 60 ha) auginami kviečiai, miežiai, cukriniai runkeliai, rapsai, mažuose (vidutiniškai 5 ha) – daržovės, gėlės, vaismedžiai.

Transportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Regione labai daug kelių. Geležinkelių ir automobilių greitkeliai jungia Il de Fransą su daugeliu Prancūzijos administracinių regionų ir su gretimomis šalimis. Veikia Ženvilio (prie Senos) ir Boneuilaus (prie Marnos) upių uostai.

Turizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Il de Fransas yra viena populiariausių turistų lankomų vietų pasaulyje, 2017 m. regiono viešbučiuose apsilankė 23,6 mln. žmonių, o visų tipų apgyvendinimo įstaigose apsilankė 50 mln. žmonių. Daugiausia turistų atvyko iš JAV, Anglijos, Vokietijos ir Kinijos.^[3] ^[4]^[5] 2017 m. Il de Fransas buvo lankomiausia kelionių vieta pasaulyje po Bankoko ir Londono.^[6] Didžiausias turistų traukos objektas regione 2017 m. buvo Paryžiaus Disneilendas, kuriame apsilankė 14,8 mln. lankytojų, po to seka Dievo Motinos katedra (apie 12 mln.) ir Švč. Jėzaus Širdies bazilika Monmartre (apie 11,1 mln. lankytojų).^[7]

Žymūs istoriniai paminklai regione už Paryžiaus ribų yra Versalio rūmai (7 700 000 lankytojų), Fontenblo rūmai (500 000 lankytojų), Vaux-le-Vicomte pilis (300 000 lankytojų), Malmezon rūmai ir Sen Deni vienuolyno bazilika, kurioje prieš Prancūzijos revoliuciją buvo laidojami Prancūzijos karaliai.^[8]