Volteras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Volteras
Fransua Mari Arujė
pranc. Voltaire, François-Marie Arouet
Nicolas de Largillière, François-Marie Arouet dit Voltaire adjusted.png
Voltero portretas, apie 1725 (Nikola de Laržiljeras)
Gimė 1694 m. lapkričio 21 d.
Paryžius
Mirė 1778 m. gegužės 30 d. (83 metai)
Paryžius
Palaidotas (-a) Panteonas (Paryžius)
Veikla Švietimo amžiaus atstovas, enciklopedistas, rašytojas ir filosofas
Commons-logo.svg Vikiteka Volteras

Fransua Mari Arujė (pranc. François-Marie Arouet; 1694 m. lapkričio 21 d. – 1778 m. gegužės 30 d.), žinomas kaip Volteras (pranc. Voltaire) – prancūzų rašytojas ir filosofas, vienas iškiliausių Švietimo amžiaus atstovų, enciklopedistas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Niutono filosofijos pagrindų“ frontispisas, vaizduojantis Volterą, verčiantį Izaoko Niutono darbus ir apšviestą į jį mūzos nukreiptos Niutono šviesos

Notaro sūnus, įgijo gerą išsilavinimą Liudviko Didžiojo jėzuitų kolegijoje. Už raštus, kurie kritikavo karaliaus dvarą ir režimą 1716 m. buvo įkalintas Bastilijoje, o 1717 m. ištremtas. Po sėkmės susilaukusios tragedijos „Edipas“ premjeros tapo mėgstamu rūmų poetu. Karaliaus malone mėgavosi tol, kol vėl kilo nesutarimai, 1726 m. Volterą privertę emigruoti į Angliją. Buvo persekiotas už „Filosofinius laiškus“ (1734), kuriuose gerai atsiliepė apie angliškąjį konstitucionalizmą, lygino jį su politiniu absoliutizmu Prancūzijoje. 1733 m. dešimčiai metų pasitraukė į Lotaringiją, kur parašė reikšmingiausius savo veikalus. Kovojo už išmintį, žmogaus teises bei religinę toleranciją. Nepripažino metafizikos ir misticizmo, buvo artimas empirizmui. Volteras abejojo valios laisve, smerkė absoliutizmą, fanatizmą. 1745 m. suteiktas Prancūzijos istoriografijos titulas, priimtas į Prancūzų akademiją.

Filosofiniai apsakymai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu Volteras sukūrė keletą filosofinių apsakymų: „Kandidas“, „Memnonas“, „Zadigas“, „Atviraširdis“.

Istoriografiniai veikalai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Volterą kaip istoriką atskleidė trys kūriniai:

  1. „Liudviko XIV amžius“. Tai buvo mėginimas parašyti Prancūzijos kultūros istoriją, nes Liudviko XIV valdymo metu Prancūzijos kultūros raida tapo itin svarbi visai Europai. Voltero novatoriškumas šiame darbe atsispindi todėl, nes atsisakoma chronologinio dėstymo ir rašoma problemiškai – tai leidžia naujai grupuoti medžiagą. Šis darbas turėjo didžiulę reikšmę ne tik amžininkams, bet ir vėlesnių laikų visuomenėms.
  2. „Karolio XII istorija“
  3. „Esė apie tautų papročius ir dvasią“.

Kūriniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Voltero portretas, Moriso Kanteno de La Turo pastelinis piešinys, 1735 m.
  • „Edipas“ (Œdipe) – tragedija, 1718 m.
  • „Filosofiniai laiškai“ (Lettres Philosophiques) – 1734 m.
  • „Niutono filosofijos pagrindai“ (Éléments de la Philosophie de Newton) – 1738 m.
  • „Zadigas, arba Likimas“ (Zadig ou la Destinée) – romanas, 1747 m.
  • Kandidas, arba Optimizmas“ (Candide ou l’Optimisme) – romanas, 1759 m.
  • „Zaira“ (Zaïre) – drama, 1732 m.
  • „Mahometas, arba Fanatizmas“ (Mahomet ou le fanatisme) – drama, 1747 m.
  • „Orleano mergelė“ (La Pucelle d'Orléans) – epas, 1762 m.
  • „Liudviko XIV amžius“ (Le Siècle de Louis XIV) – istoriografija, 1751 m.
  • „Karolio XII istorija“ (Histoire de Charles XII) – istoriografija, 1733 m.
  • „Esė apie tautų papročius ir dvasią“ (Essai sur les Mœurs et l’Esprit des Nations) – istoriografija, 1756 m.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikicitatos

Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose