Pereiti prie turinio

Paul Gauguin

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Polis Gogenas)
Polis Gogenas
pranc. Paul Gauguin
P. Gogeno autoportretas, 1893 m.
Gimė 1848 m. birželio 7 d.
Paryžius
Mirė 1903 m. gegužės 8 d. (54 metai)
Atuona, Prancūzų Polinezija
Tautybė Prancūzas
Veikla Dailininkas
Sritis Postimpresionizmas
Vikiteka Paul Gauguin

Polis Gogenas (piln. pranc. Eugène Henri Paul Gauguin, 1848 m. birželio 7 d. Paryžiuje – 1903 m. gegužės 8 d. Atuonoje, Markizų salos) – prancūzų tapytojas, grafikas, skulptorius, postimpresionistas.

Biografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Polis Gogenas gimė 1848 m. birželio 7 d. Paryžiuje tuo metu vykusios revoliucijos metu. Jo tėvas Klovisas Gogenas buvo laikraščio Le National reporteris. Šis laikraštis nepritarė Liudvikui Bonapartui (vėliau Napoleonas III) ir gali būti, kad politinės aplinkybės lėmė, kad 1849 m. rudenį šeima išplaukė į Peru, tikėdamasi tolimų giminaičių iš motinos Alinos Marijos pusės paramos. Kelionės metu Klovisas Gogenas mirė ir kelionę Alina Marija su Poliu ir vyresne jo seserimi Marija pratęsė viena. Limoje šeima gyveno pas dėdę Pio di Tristan y Moscoso, kuris vienu metu buvo Peru vicekaraliumi ir jo žentas Ečenikė tuo metu buvo Peru prezidentu. Tikėtina, kad laimingi vaikystės metai Peru triukšmingoje, įvairiarasėje šeimoje ir tropikų gamtos įspūdžiai giliai įsirėžė į P. Gogeno atmintį ir vėliau paskatino grįžti į tropikus, pasirinkti primityvesnių kultūrų visuomenę, nei XIX a. pabaigos Prancūzija. Kai Poliui buvo septyneri, šeima grįžo į Prancūziją, apsigyveno senelio Izidorio Gogeno namuose Orleane. Pasikeitė P. Gogeno gyvenamoji aplinka, jis turėjo pramokti prancūziškai, pats senelis buvo policijos akiratyje dėl jo dalyvavimo 1848 m. politiniuose įvykiuose. P. Gogenas mokėsi Orleane ir Paryžiuje, kuriame po kelerių metų motina įsteigė modistės studiją.

Būdamas 15 metų P. Gogenas nusprendė pasirinkti jūrininko profesiją. Jis įstojo į prekybinį laivą, turėjusį atlikti kelionę į Pietų Ameriką ir jūroje praleido apie 6 metus. 1867 m. Indijoje jį pasiekė žinia, kad mirė motina. 1868 m. jis paliko prekybinį laivyną ir įstojo tarnauti į „Jérôme-Napoléon“ korvetę. Kai kilo Prancūzijos-Prūsijos karas, laivas buvo nukreiptas į Šiaurės jūrą. 1871 m. balandį po Prancūzijos armijos paleidimo (pralaimėjus karą) P. Gogenas grįžo į Prancūziją, jis buvo įgijęs trečios klasės jūreivio diplomą. Tuo metu šeimos namai Paryžiuje buvo sudegę. P. Gogenas pasikliovė sesers globėjo Gustavo Arozos globa, kuris jį įdarbino brokeriu Polio Berteno firmoje. Gustavas Aroza buvo pasiturintis, tarp jo kolekcionuotų kūrinių buvo Delakrua, Kurbė, Domjė, Koro kūrinių, vienu jo draugų buvo karikatūristas ir fotografas Feliksas Nadaras. Anksčiausiu P. Gogeno žinomu kūriniu yra 1871 m. datuotas peizažas. P. Gogenui sekėsi prekiauti biržoje, jis įsigijo namą, kolekcionavo kūrinius. Tarp jo mėgiamų dailininkų buvo Eduaras Manė, Klodas Monė, Kamilis Pisaro, Ogiustas Renuaras, Alfredas Sislėjus − tuo metu menko žinomumo menininkai. 1873 m. P. Gogenas vedė danę Metę Sofiją Gad, su kuria vėliau susilaukė 4 sūnų ir dukters. Berteno firmoje P. Gogenas surado bendramintį − Emilį Šufenekerį, su kuriuo kartu tapydavo sekmadieniais, piešė pagal nuogo kūno modelius Kolarosio akademijoje. P. Gogenas taip pat mokėsi kurti skulptūras, 1876 m. jo paveikslas buvo eksponuotas Paryžiaus oficialaus salono parodoje ir sulaukė teigiamų atsiliepimų.

„Vizija po pamokslo“ (arba „Jokūbo kova su angelu“), 1888 m., Škotijos nacionalinė galerija − pirmasis reikšmingas P. Gogeno paveikslas

Nuo 1879 m. P. Gogenas dalyvavo impresionistų grupės parodose, prisidėjo prie jų organizavimo, kvietė kitus dailininkus. Didelį postūmį užsiimti tapyba P. Gogenui suteikė K. Pisaro, kuris pats jį instruktavo tapybos impresionistiniu stiliumi 1879−1881 m. vasaromis Pontuazos kaime, ir ten jis sutiko Polį Sezaną − taip pat didelę įtaką P. Gogenui turėjusį dailininką. 1882 m. kilo finansinė krizė, 1883 m. P. Gogenui teko pasitraukti iš Berteno firmos. Jis nusprendė uždirbti pragyvenimui iš dailės, tačiau tai buvo sunku įgyvendinti, juolab, kad jis buvo beveik savamokslis. Šeimos finansinė būklė vis blogėjo. Su šeima P. Gogenas persikėlė į Ruaną, po to − į žmonos gimtąjį miestą Kopenhagą. Žmonos giminaičiai skeptiškai vertino jo menininko aspiracijas. P. Gogenas 1885 m. paliko žmoną su keturiais vaikais Kopenhagoje ir bepinigis, su šešerių metų sūnumi Klovisu grįžo į Paryžių. Iki to laiko P. Gogenas tapė impresionistine maniera ir vadino save impresionistu, tačiau jo paveikslai neturėjo individualios menininko vizijos ir užuot gyvai vaizdavę impresionistų pamėgtą šviesos ir šešėlių žaismą tarp lapijos ir vandens paviršiuje, buvo neišraiškingų spalvų, statiškų formų. Apie 1885 m. P. Gogenas daug mąstė dailės klausimais, vertino E. Delakrua piešinį ir jo paveikslų charakterį, matė Delakrua artimą menininką. Jo pasirodymas 1886 m. paskutinėje impresionistų parodoje virto nesėkme − publikos ir kritikų dėmesį patraukė Žoržas Sera su savo grandioziniu paveikslu „Sekmadienio popietė Grand Žatos saloje“, E. Dega aktų pastelių serija ir gimęs neoimpresionistų judėjimas. Kartu tapo aišku, kad impresionistinė dailė išsisėmė ir nebeturi ateities.

1886−1887 m. P. Gogenas ieškojo savo dailės šaltinių, dirbo Bretanėje, su draugu tapytoju Šarliu Lavaliu suplanavo kelionę į Panamą, kurioje tikėjosi apsigyventi nuošalioje, nepaliestos gamtos saloje. Prieš šią kelionę į Paryžių buvo atvykusi žmona Metė, kuri išsivežė sūnų Klovisą į Kopenhagą.[1] Atvykus į Panamą realybė buvo ne tokia, kokios dailininkai tikėjosi. Š. Lavalis apie mėnesį tapė portretus ir P. Gogenas dirbo Panamos kanalo kasybose.[2] Uždirbę pinigų draugai iškeliavo į Martiniką, kurioje P. Gogenas sukūrė 20 peizažų nauju stiliumi, iš kurio jau buvo galima pažinti kylantį dailininko talentą. Paveiktas salos klimato P. Gogenas susirgo maliarija ir dizenterija ir po keturių mėnesių buvo priverstas grįžti į Prancūziją. 1888 m., antrą kartą dirbdamas Bretanėje P. Gogenas sutiko jauną tapytoją Emilį Bernarą. Menininkų eksperimentų su sintetizmu ir kluazonizmu rezultatas buvo paveikslas „Vizija po pamokslo“ (arba „Jokūbo kova su angelu“). Perteikdamas bretonių moterų religinę viziją P. Gogenas visiškai atsisakė impresionistinio tapybos metodo, perspektyviojo vaizdavimo, naudojo nenatūralias, ryškias spalvas ir vienspalvius didelius plotus aiškiais kontūrais. Paveikslas tapo vienu iš pamatinių besivystančios Prancūzijos simbolistinės dailės kūrinių. Bretanėje susibūrė taip vadinama Pont Aveno dailininkų mokykla, kurios lyderiu tapo P. Gogenas. 1888 m. rudenį P. Gogenas atvyko į Arlį, kuriame dirbo Vincentas van Gogas, kurio brolis Teo van Gogas buvo P. Gogeno paveikslų dileriu. P. Gogenas skatino V. van Gogą labiau tapyti iš atminties ir vaizduotės, nei iš natūros. Dailininkai gyveno viename name ir greitai išryškėjo didžiuliai skirtumai tarp jų charakterių. Dviejų vienų reikšmingiausių XIX a. pabaigos menininkų bendravimas baigėsi dėl V. van Gogo psichologininio elgesio nestabilumo. Pasak istorijos, P. Gogenui pareiškus, kad jis išvyksta iš Arlio, V. van Gogas gruodžio 23 d. vakare pasekė jį miesto parke. P. Gogenas tai pajuto ir atsisukęs pamatė V. van Gogą su peiliu. V. van Gogas nusisuko ir nuėjo, po to nusipjovė sau ausį ir ją įteikė vietos prostitutei. Olandų menininkas buvo išgabentas į ligoninę, P. Gogenas išvyko iš Arlio.

„Kada tu ištekėsi?“, 1892 m., privatus rinkinys
„Iš kur mes atėjome? Kas mes? Kur mes einame?“, 1897−98 m., Bostono dailės muziejus

1889 m. pavasarį Pasaulinės parodos Paryžiuje proga P. Gogenas su draugais Volpini kavinėje, kuri buvo oficialioje parodos teritorijoje, suorganizavo parodą, kuri patyrė fiasko. Dailininkas tuo metu gyveno skurdžiai, dirbo Bretanėje, kur sukūrė vieną reikšmingiausių šio laikotarpio kūrinių „Geltonasis Kristus“. Jis išbandė kurti grafiką. Tikriausiai Pasaulinės parodos paviljonai jam užvedė mintį išvykti į egzotiškus kraštus. P. Gogenas puoselėjo viltis išvykti į Tonkiną, po to − į Madagaskarą.[3] Po Vincento van Gogo savižudybės jo brolis Teo pasitraukė iš verslo, taip P. Gogenas prarado savo vienintelį reikšmingą paveikslų pardavėją. Su draugų, literatų simbolistų (tarp kurių S. Malarmė, P. Verlenas, A. Rembo) pagalba P. Gogenui pasisekė surengti savo kūrinių sėkmingą aukcioną,[4] bei pažįstami vėliau išrūpino šiokią tokią piniginę valdžios paramą „meninei misijai“ į Taitį, bei įsipareigojimą įsigyti 1 paveikslą jam grįžus.[5] Prieš kelionę dailininkas aplankė šeimą Kopenhagoje, su kuria ryšiai vis labiau trūkinėjo, tik du jo vaikai mokėjo prancūziškai.[6]

1891 m. balandžio 1 d. P. Gogenas paliko Prancūziją ir išvyko į Taičio salą Ramiajame vandenyne. Pirmuoju reikšmingu paveikslu, sukurtu Taityje, buvo „Ia Orana Maria“ (Sveika Marija). Kitais pažymėtinais kūriniais buvo „Manao Tupapau“ (Mirusiojo dvasia stebi) ir „Siesta“. P. Gogenas nesulaukė paramos iš vietinių kolonistų tarpo, Taičio aplinka buvo ne tokia, kokios jis tikėjosi. „Tai buvo Europa. Europa, su kuria tikėjausi baigęs visam laikui − tik dar blogesnė, su kolonijiniu snobizmu ir mūsų drabužių, madų, dorybių ir kvailysčių groteskišku imitavimu, labiau panašiu į karikatūrą“ − rašė P. Gogenas.[7] Dėl prasto maitinimosi jo sveikata pradėjo blogėti. Pasibaigus pinigams jis buvo priverstas prašyti būti repatrijuotas valstybės lėšomis. 1893 m. P. Gogenas grįžo į Paryžių, kur kartu su draugu, poetu Šarliu Morisu paruošė knygą „Noa Noa“, iliustruotą savo kurtomis graviūromis. Jo polinezietiška kūryba irgi nesulaukė jokio ypatingo dėmesio, paroda pas P. Diuran-Riuelį patyrė nesėkmę, parduoti 11 paveikslų vos padengė išlaidas jai surengti. Nors dailininkas sulaukė šiokio tokio pritarimo kritikų tarpe, tačiau publika buvo šokiruota neįprastai ryškių paveikslų spalvų, taitietiškų pavadinimų, neįprastų temų.[8] Gautas mirusio dėdės palikimas pagerino jo finansinius reikalus. P. Gogenas nusprendė išvykti į Taitį, prieš tai buvo apvogtas draugės.

Surengęs paveikslų aukcioną ir surinkęs šiek tiek lėšų 1895 m. liepos 3 d. dailininkas šį kartą visam laikui paliko Prancūziją ir išvyko į Taitį. Jis kentėjo nuo sifilio. 1897 m. balandį jį pasiekė žinia iš žmonos apie vienintelės dukters, 21 metų Alinos mirtį nuo pneumonijos. Duktė buvo artima dailininkui charakteriu, per ją P. Gogenas puoselėjo vienintelį stiprų ryšį su tolima šeima. „Aš tik ką praradau dukterį, aš nebemyliu Dievo ...“ − taip parašė P. Gogenas laiške, kuris tapo paskutiniuoju žmonai.[9] Dailininkas sukūrė savo programinį, apmąstymų paveikslą „Iš kur mes atėjome? Kas mes? Kur mes einame?“. Po to bandė nusižudyti, jo sveikata buvo labai prasta. Jis siuntė paveikslus į Paryžių ir buvo labai priklausomas nuo atsiunčiamų pinigų. Dėl prastos sveikatos negalėdamas tapyti P. Gogenas rašė kandžius esė vietos satyriniam žurnaliukui Les Guêpes (Vapsvos), bei leido savo paties parašytą ir atspausdintą bukletą Le Sourire (Šypsena). Norėdamas išsimokėti kreditoriams apie metus laiko dirbo piešėju viešųjų darbų biure.[10] Už savo veiklą 1900 m. vasarį jis buvo paskirtas į gerai apmokamas Les Guêpes redaktoriaus pareigas, kovą meno dileris Ambruazas Volaras sudarė su juo sutartį dėl paveikslų ir įsipareigojo mokėti kasmėnesinę išmoką. Nusivylęs Taičio biurokratine valdžia ir kolonistinės politikos įtaka dailininkas metė darbus Taityje ir 1901 m. rugsėjį persikėlė į dar nuošalesnę Hiva Oa salą,[11] 1902 m. pradžioje dailininkas išgyveno paskutinį kūrybinio įkarščio pakilimą, tačiau jo sveikata vėl greitai suprastėjo, jis konfliktavo su vietos valdžia dėl polineziečių teisių. Polis Gogenas mirė 1903 m. gegužės 8 d. Atuonoje, maždaug tuo metu, kai jo vardas tarp Paryžiaus jaunosios kartos menininkų buvo pradėjęs virsti legenda.

Kūryba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P. Gogenas išsiugdė individualų stilių, labai skirtingą nuo impresionistinės dailės, kuria pradėjo tapyti. Jo paveikslai labai dekoratyvūs, nutapyti grynomis žėrinčiomis spalvomis, kurios sukuria vienalytes, tamsių kontūrų skiriamas plokštumas. Kūrybinio įkvėpimo ieškojo liaudies papročiuose, folklore. Žavėjosi rytietiška keramika, actekų skulptūromis, japonų graviūromis.

„Manao Tupapau“ (Mirusiojo dvasia stebi), 1892 m., Albright-Knox dailės galerija, Bafalas

Okeanijos salose įkvėpimo P. Gogenas sėmėsi iš europietiškos estetikos kriterijų nepaliesto meno, egzotiškos gamtos ir vietinių žmonių primityvaus gyvenimo. Jo kūryboje vešli Taičio gamta, ryškūs šviesos ir saulės prisodrintų intensyvių spalvų kontrastai, natūralus augalų dekoratyvumas. Ten susiformavo savita ir nepakartojama Polio Gogeno meninė kalba – ekspresyvi, kupina paslaptingų mitų, simbolių ir legendų, be pigių egzotiškų atributų. Dailininkas sąmoningai nutolsta nuo natūralistinio gamtos vaizdavimo, jį domina monumentalios sintetinės formos, kurias apveda aiškiu kontūru, atmesdamas apimtį, dengia lokalinėmis, simbolinę prasmę turinčiomis dekoratyviomis spalvomis.

Dailininkas sukūrė grafikos, keramikos, medžio skulptūrų, parašė memuarus („Noa-Noa” 1897 m.). Kūryba turėjo įtakos XX a. 1 pusės modernistinės tapybos raidai, paskatino grupės „Nabis”, taip pat fovizmo, vokiškojo impresionizmo formavimąsi.

Lietuvių kalba 1969 m. išleista biografinė Anri Periušo knyga „Gogeno gyvenimas”, 2011 m. perleista audio CD laikmenoje.[12] 2015 m. žiniasklaidoje pranešta, kad P. Gogeno paveikslas „Kada tu ištekėsi?” buvo parduotas už sumą, artimą 300 mln. JAV dolerių, ir tapo brangiausiu iš parduotų visų laikų.[13]

Žymesni paveikslai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Darbų galerija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paveikslai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Grafika, skulptūros

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • „Bretanės linksmybės“, 1889 m., litografija
    „Bretanės linksmybės“, 1889 m., litografija
  • „Manao Tupapau“ (Mirusiojo dvasia stebi), 1893-94 m., graviūra
    „Manao Tupapau“ (Mirusiojo dvasia stebi), 1893-94 m., graviūra
  • „Tehura ir du stabai“, 1892 m.
    „Tehura ir du stabai“, 1892 m.
  • „Oviri“, 1894 m.
    „Oviri“, 1894 m.

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Greenfield, Howard. Paul Gauguin. New York: Harry N. Abrams, 1993, p. 30
  2. ↑ Greenfield, Howard. Paul Gauguin. New York: Harry N. Abrams, 1993, p. 31
  3. ↑ Greenfield, Howard. Paul Gauguin. New York: Harry N. Abrams, 1993, p. 45
  4. ↑ Greenfield, Howard. Paul Gauguin. New York: Harry N. Abrams, 1993, p. 46
  5. ↑ Greenfield, Howard. Paul Gauguin. New York: Harry N. Abrams, 1993, p. 48
  6. ↑ Greenfield, Howard. Paul Gauguin. New York: Harry N. Abrams, 1993, p. 48
  7. ↑ Greenfield, Howard. Paul Gauguin. New York: Harry N. Abrams, 1993, p. 50-60
  8. ↑ Greenfield, Howard. Paul Gauguin. New York: Harry N. Abrams, 1993, p. 71
  9. ↑ Greenfield, Howard. Paul Gauguin. New York: Harry N. Abrams, 1993, p. 80
  10. ↑ Greenfield, Howard. Paul Gauguin. New York: Harry N. Abrams, 1993, p. 82
  11. ↑ Greenfield, Howard. Paul Gauguin. New York: Harry N. Abrams, 1993, p. 85
  12. ↑ https://www.libis.lt Archyvuota kopija 2021-06-30 iš Wayback Machine projekto.
  13. ↑ http://www.bbc.com/news/world-europe-31183733 BBC News

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vikiteka: Paul Gauguin – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikicitatos

Wikiquote logo
Wikiquote logo


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Paul_Gauguin&oldid=7306113"