Jean-Honoré Fragonard
| Žanas Onorė Fragonaras | |
|---|---|
| |
| Fragonaro autoportretas, apie 1760-1770 | |
| Gimė | 1732 m. balandžio 5 d. Grasas |
| Mirė | 1806 m. rugpjūčio 22 d. (74 metai) Paryžius |
| Palaidotas (-a) | Monmartro kapinėse |
| Tautybė | prancūzas |
| Veikla | XVIII a. rokoko dailininkas |
 Vikiteka |
Jean-Honoré Fragonard |
Žanas Onorė Fragonaras (pranc. Jean-Honoré Fragonard, 1732 m. balandžio 5 − 1806 m. rugpjūčio 22 d.) – XVIII a. prancūzų tapytojas, grafikas, vienas iš žymiausių rokoko dailininkų.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žanas Onorė Fragonaras gimė 1728 m. spalio 30 d. Grase, Provanse. 1738 m. su šeima persikėlė į Paryžių. Iš pradžių Fragonaras ėmė dailės pamokas pas Šardeną, po to mokėsi pas Fransua Bušė. 1752 m. Fragonaras už paveikslą „Jeroboamo auka stabams“ laimėjo Prancūzijos meno akademijos Romos prizą, skiriamą jauniems dailininkams. Mokėsi karališkojoje mokykloje (École Royale des Elèves Protégés) istorijos ir klasikinės kultūros. 1756 m. su siuntimu nuvyko į Romą, kur mokėsi Prancūzijos akademijos padalinyje. 1759 m. baigus mokymosi laikotarpiui jis sutiko turtingą rėmėją ir dailininką-mėgėją Jean-Claude Richard de Saint-Non, su kurio pagalba išbuvo Italijoje iki 1761 m. Tuo metu Italijoje dirbusių dailininkų Hubert Robert (1733–1808) ir Claude Joseph Vernet pavyzdžio paskatintas tapė peizažus plenere. Lankėsi Neapolyje, Venecijoje, Tivolyje, studijavo senųjų meistrų darbus. Pradėjo tapyti žanrines scenas, kuriose paprastai vaizdavo šilkiniuose audekluose paskendusias, apie meilę svajojančias merginas.
1761 m. Fragonaras grįžo į Paryžių, kur susirado rinką savo žanriniams paveikslams ir XVIII a. Olandijos peizažistų paveiktiems peizažams. Paveikslo „Koresas ir Kalirojė“, kurį įsigijo Liudvikas XV, didelė sėkmė galėjo nulemti, kad Fragonaras taptų vienu pelningų ir didelių matmenų istorinio ir mitologinio žanro paveikslų tapytojų, bet dailininkas atmetinėjo oficialius karaliaus rūmų užsakymus ir verčiau dirbo privatiems užsakovams. Nuo 1767 m. nebeeksponavo oficialiame Paryžiaus Salone.[1] Jo darbai pasižymėjo svajokliška nuotaika, fantazija. Paveikslų herojai dažnai dėvi puošnius senovinius ispaniškus, rubensiškus rūbus, taip sustiprinant mistiškumo ir intymumo šydą paveiksluose. Fragonaro kūryba apibūdinama polinkiu į hedonizmą. Po 1767 m. Fragonaras labiau susitelkė į peizažus, įtakotus Jakobo van Reisdalio. 1769 m. vedė Marie-Anne Gérard iš gimtojo Graso miesto.[2]
Svarbiausiais Fragonaro darbais Paryžiuje laikoma 4 paveikslų serija „Meilės seka“, kuriuos užsakė madam Diu Bari, Liudviko XV meilužė, Luvesjeno piliai. Juose vaizduojami įsimylėjėliai įvairiose santykių fazėse, apsupti mistinių sodų peizažų. Ši paveikslų serija madam Diu Bari buvo atmesta ir labai nuvylė dailininką. Paveikslai buvo grąžinti, o priimti klasicistiniai Joseph-Marie Vien paveikslai.[3] Panašią seriją užsakė Madeleine Guimard, kuri irgi buvo priimta nepalankiai. 1772−73 m. Fragonaras keliavo po Nyderlandus, buvo įtakotas Rembranto ir Franso Halso portretinio meno. 1773−74 m. jis antrą kartą keliavo po Italiją būdamas turtingo dvaro generolo palydovu. Grįžo į Prancūziją per Vieną, Prahą ir Vokietiją. Grįžęs įsimylėjo žmonos keturiolikmetę seserį Margaritą, kuri vėliau su juo gyveno, tapo mokine ir savarankiška dailininke. 1780 m. jam gimė sūnus Evaristas, kurį jis dažnai vaizdavo vėlesnėse savo paveikslų scenose. Vėlesnei kūrybai būdinga Žano Žako Ruso moralinės filosofijos požiūrio įtaka, romantiškų romanų siužetų ir vaikų gyvenimo scenos. Apie 1785 m. Fragonaro kūryboje pradėjo pasireikšti klasicizmo tendencijos.
1789 m. Fragonaras pasitraukė nuo Prancūzijos Didžiosios revoliucijos į Grasą. 1791 m. grįžo į Paryžių, kur Žakas Lui Davidas parūpino jam postą revoliucinėje Muziejų komisijoje. Šį postą Fragonaras prarado 1797 m. ir paskutinius metus praleido beveik užmirštas, tapė mažai. Žanas Onorė Fragonaras mirė 1806 m. rugpjūčio 22 d. Paryžiuje. Palaidotas Monmartro kapinėse. Jis paliko apie 550 paveikslų, 35 ofortus. Susidomėjimas dailininko kūryba pradėjo kilti po 1850 m. Stilistiškai jis dažnai gretinamas su Žanu Antuanu Vato. Vienu iš jo būdingiausių ir žinomiausių paveikslų įvardijamos „Supynės“.
Darbų galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
-
„Psichė, rodanti Kupidono dovanas seserims“ (1753, Nacionalinė Londono galerija) -
-
-
-
-
-
Iš serijos „Meilės seka“, „Pasimatymas“ (1771-73, Frick kolekcija, Niujorkas) -
