Vasaros saulėgrįža

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vidurvasario apeigų laužas

Vasaros saulėgrįža, vidurvasaris – diena einamuosiuose metuose, kai Saulė viršutinės kulminacijos metu pasiekia maksimalų aukštį virš horizonto tarp visų einamųjų metų dienų (pavyzdžiui, Vilniuje tada Saulės aukštis virš horizonto yra apie 59 laipsnius[1]). Tą dieną Saulė, slinkdama ekliptika, atsiduria šiauriausiame jos taške[1] (Šiaurės pusrutulio vasaros saulėgrįža) arba piečiausiame ekliptikos taške (Pietų pusrutulio vasaros saulėgrįža). Kadangi astronomai gali apskaičiuoti šio įvykio tikslų laiką, jie vartoja vasaros saulėgrįžos momento sąvoką. Vasaros saulėgrįža yra ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties laikmetis. Šiaurės pusrutulyje vidurvasaris XXI amžiuje, priklausomai nuo metų, būna birželio 20 arba 21 dienomis,[2] pietų pusrutulyje jis būna gruodžio 20 (amžiaus pabaigoje), 21 arba 22 dienomis.[3][4] Daugelyje pasaulio kultūrų vidurvasaris pažymimas šventėmis ir apeigomis. Tikima, kad vidurvasario naktis yra stebuklinga, jos metu galima įgauti mistinių galių, labai dažnai kūrenami laužai, siekiant atbaidyti piktąsias jėgas.

Lietuvoje tradicinė baltų vidurvasario šventė yra Rasos, vėliau sutapatintos su Joninėmis. Germanų vidurvasario šventė yra vadinama Ligo.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Aloyzas Pučinskas. Saulėgrįža. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam–Skl). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012. 198 psl.
  2. Vasaros saulėgrįžos datos nuo 1583 iki 2999 metų – Dangaus mechanikos ir efemeridžių apskaičiavimo instituto bei Paryžiaus observatorijos duomenimis.
  3. Žiemos saulėgrįžos (t. y. vasaros saulėgrįžos Pietų pusrutulyje) datos nuo 1583 iki 2999 metų – Dangaus mechanikos ir efemeridžių apskaičiavimo instituto bei Paryžiaus observatorijos duomenimis.
  4. Mark Tredinnick. Australia's Wild Weather. – National Library of Australia, 2011. P. 14. ISBN 9780642277237.