Palau
| Palau Respublika | |||||
|---|---|---|---|---|---|
| |||||
| Himnas: „Mūsų Palau“ | |||||
_(small_islands_magnified).svg) Palau žemėlapyje | |||||
| Valstybinė kalba | anglų, palauiečių, japonų (regioninė) | ||||
| Sostinė | Melekeokas (Ngerulmudas) | ||||
| Didžiausias miestas | Kororas | ||||
| Valstybės vadovai • Prezidentas • - • - |
Surangel Whipps Jr. - - | ||||
| Plotas • Iš viso • % vandens |
458 km2 (178) nėra duomenų | ||||
| Gyventojų • 2017 • Tankis |
21 726 (222) 44,93 žm./km2 (123) | ||||
| BVP • Iš viso • Vienam gyventojui |
2024 0,307[1][2] mlrd. $ (193) 19 006 $ (96) | ||||
| Valiuta | JAV doleris | ||||
| Laiko juosta • Vasaros laikas | UTC +9 netaikomas | ||||
| Nepriklausomybė Įkurta respublika Pilna nepriklausomybė |
nuo JAV 1981 m. sausio 1 d. 1994 m. spalio 1 d. | ||||
| Interneto kodas | .pw | ||||
| Telefono kodas | 680 | ||||
| Kirčiavimas | Paláu [3] | ||||
Palau, oficialiai Palau Respublika (pal. Beluu er a Belau) – salų valstybė Ramiajame vandenyne. Sostinė – Melekeokas. Ši šalis yra viena iš jauniausių ir viena iš mažiausių pasaulio valstybių.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Palau – jauniausia Mikronezijos regiono valstybė, savo nepriklausomybę paskelbusi tik 1994 m.
Seniausi gyventojai į salas atsikėlė III ar II tūkst. pr. m. e., kartu su mikroneziečių migracijomis. Jie buvo žemaūgiai pigmėjai. Apie XI–XII a. juos sunaikino nauja atsikėlėlių banga ir Pietryčių Azijos salų – palauiečių protėviai, kurie atsinešė naują austronezietišką kalbą ir kultūrą. Palau piečiausių salų gyventojai liko kalbėti mikronezine kalba – sonsorolių. Skirtingai nei kai kuriose salose šiauriau (pvz., Nan Madolis, Čiukas, Japas), Palau gyventojai neišvystė aukštesnio lygio civilizacijos, neturėjo monumentaliosios architektūros.
XVI a. Mikronezijoje prasidėjus Ispanijos kolonizacijai, Palau liko toli nuo jūrinių kelių. Manoma, kad pirmasis salas matęs europietis buvo Rui Lopesas de Viljalobas, kuris praplaukė pro šalį 1543 m. Tikrasis salų atradimas siejamas su 1783 m., kuomet salyne sudužo britų laivas „Antelopė“, vadovaujamas Henrio Vilsono. Vilsonas suteikė saloms pavadinimą Pelew, susitiko su vietos vadu ir netgi parsivežė į tėvynę vietos princą, kuris netrukus mirė nuo ligos.
XIX a. intensyvėjant imperializmui, Palau liko viena iš paskutiniųjų nekolonizuotų teritorijų Mikronezijoje. Amžiaus pabaigoje dėl jos intensyviai varžėsi Britų imperija, Vokietija ir Ispanija. 1885 m. Popiežius Leonas XIII išsprendė šį ginčą, pripažindamas salas Ispanijai. Tokiu būdu Palau tapo viena iš sudėtinių Ispanijos Rytų Indijų dalių, administruojama iš Filipinų.
1898 m. pralaimėjusi JAV-Ispanijos karą, Ispanija neteko savo svarbiausios kolonijos rytuose – Filipinų. Jau kitais metais ji pardavė valdytas Ramiojo vandenyno salas (taip pat ir Palau) Vokietijai, kuri įjungė jas į savo Vokietijos Naująją Gvinėją. Pastarojoje Palau buvo traktuojama kaip atskiras protektoratas. Vokiečiai siekė išnaudoti kolonijas ekonomiškai, eksploatuodami vietos boksitų ir fosfatų išteklius.
1919 m. Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, jos kolonija buvo padalinta, o Ramiojo vandenyno salos kaip Jungtinių Tautų mandatas atiduotos administruoti Japonijos imperijai. Taip sukurtas Pietinio Ramiojo vandenyno mandatas, turėjęs 6 administracinius vienetus, kurių vienas buvo Palau. Valdant japonams Palau tapo svarbiausia, labiausiai išsivysčiusia mandato dalimi, čia buvo ir mandato administracinis centras Kororas. Salose įsteigtos kelios gamyklos. Japonai pradėjo sparčią vietos gyventojų japonizaciją, etninių japonų, korėjiečių, okinaviečių migracijas. Dėl to vietos gyventojai sparčiai tapo etnine mažuma.
Japonijai pralaimėjus Antrąjį pasaulinį karą, jų mandato teritorija 1947 m. perėjo JAV administracijai ir tapo vadinama Ramiojo vandenyno salų globojamoji teritorija. Iš karto po to dauguma japonų migrantų repatrijavo. JAV išlaikė teritorijų dalinimą į 6 dalis. Globojamoji teritorija sparčiai sumažėjo 1978–1979 m., kuomet nuo jos atsiskyrė Šiaurės Marianų salos (tapo JAV salų teritorija), Maršalo salos (tapo nepriklausomos) ir Japas, Čiukas ir Ponapė (kartu suformavo Mikronezijos Federacines Valstijas). Likęs šeštasis rajonas, Palau, atsisakė jungtis prie Mikronezijos dėl kalbinių ir kultūrinių skirtumų, todėl jos likimas liko neaiškus. Oficialiai ji vienintelė ir sudarė Ramiojo vandenyno salų globojamąją teritoriją. Tik 1994 m. salų likimas buvo nuspręstas suteikiant joms nepriklausomybę ir taip teritoriją oficialiai panaikinant. Kaip ir kitos nepriklausomos valstybės Mikronezijoje, Palau liko laisvoje asociacijoje su JAV.
Politinė sistema
[redaguoti | redaguoti vikitekstą].jpg)
Šalis tapo nepriklausoma 1994 m. spalio 1 d., tačiau gynybos srityje Palau vis dar yra priklausoma nuo JAV. Šalys yra pasirašiusios laisvosios asociacijos sutartį, pagal kurią JAV pasižada ginti Palau dar 50 metų.[4]
Valstybei vadovauja Palau prezidentas, padedamas viceprezidento. Vyriausybę sudaro 8 ministerijos. Palau Nacionalinis kongresas (Olbiil era Kelulau) sudarytas iš dviejų rūmų, kurie renkami 4 metų kadencijoms. Atstovų rūmuose yra 16 narių, po vieną iš kiekvienos valstijos. Senate yra 13 narių. Įtakinga ir Vadų taryba (Council of Chiefs), kurią sudaro tradiciniai vadai iš kiekvienos valstijos. Politinių partijų nėra.
Palau yra nepriklausoma valstybė ir vykdo savo užsienio politiką. Ramiojo vandenyno salų forumo narė. Nuo nepriklausomybės atgavimo Palau užmezgė ryšius su daugeliu pasaulio šalių. Viena iš nedaugelio šalių, kuri pripažįsta Kinijos Respubliką (Taivaną) ir palaiko su ja diplomatinius santykius. Šalis 1994 m. gruodžio 15 d. buvo priimta į Jungtines Tautas. Joje įsikūrusios Japonijos, JAV, Kinijos Respublikos ir Australijos ambasados.
Su Lietuva diplomatinius santykius užmezgė 2013 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui ir Palau Respublikos prezidentui Tomui Remengesau pasirašius komunikatą.[5]
Administracinis suskirstymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Palau administraciškai padalinta į 16 valstijų: 10 iš jų yra Babeltuapo saloje, kitos dažniausiai apima vieną salą.
Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šalies plotas – 458 km². Šalis išsidėsčiusi Karolinų salyne – 8 pagrindinėse salose ir daugiau nei 250 salelių. Svarbiausios salos yra Babeltuapas, Kororas, Angauras ir Peleliu. Visas šias salas, išskyrus Angaurą, bei Uolų salas (Elbaebą) supa bendras koralinis rifas. Į šiaurę nuo šios salų grupės yra Kajangelio atolas. Kitos Palau salos gerokai nutolusios (600 km) į pietvakarius nuo pagrindinės grupės (Helenos rifas, Sonsorolis, Tobis, Meriras ir kt.). Dauguma salų žemos, tačiau Babeltuapas kalnuotas, jame yra aukščiausia šalies vieta – Ngerelusas (242 m).
Babeltuapo saloje yra gėlavandenis Ngardoko ežeras (didžiausias Mikronezijoje). Nedidelių druskingų ežerėlių gausu Uolų salose (didžiausias – Medūzų ežeras).
Klimatas ekvatorinis. Visus metus laikosi pastovi ~27 °C temperatūra bei pastovūs ir gausūs krituliai (3750 mm per metus). Būdingas oro drėgnumas – 82 %. Taifūnai užklysta retai.
Palau pasižymi natūralios, neliestos gamtos gausa. Visa Palau išskirtinė ekonominė zona paskelbta ryklių draustiniu, čia uždrausta ryklių žvejyba.
Ekonomika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Svarbiausi ekonomikos sektoriai: turizmas, žemės ūkis ir žvejyba. GDP per capita labai stipriai lenkia Mikronezijos Federaciją. Tai nulėmė palyginti geras susisiekimas oro linijomis ir investicijos iš Taivano bei Japonijos.
Šalis sulaukia daug turistų, yra viena geriausių vietų pasaulyje nardytojams. Ypatingas traukos centras yra Pasaulio paveldu paskelbtos Uolų salos,[6] tačiau turistus traukia ir Ngebede terasos, Imeongo saugoma zona, Tet al Badas, kitos vietovės. 2022 m. buvo paskelbta Ol'au Palau strategija, skatinanti turizmo vystymą darniai išaugojant gamtą ir kultūrą.[7]
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Palau gyvena ~20 tūkst. žmonių. 70 % gyventojų gyvena Kororo saloje ir apylinkėse. Gausiau gyvenamas Babeltuapas ir kitos pagrindinės grupės salos. Atokiose salose gyventojų nedaug.
70 % jų sudaro vietiniai gyventojai palaujiečiai, kurie susidarė susimaišius melaneziečiams, mikroneziečiams bei austroneziečiams. Taip pat nemažai palaujiečių turi japoniškos ar korėjietiškos kilmės. Dar yra japonų, filipiniečių, kinų, mikroneziečių.
Valstybinės kalbos yra anglų ir palaujiečių (belau), nors jų statusas priklauso nuo valstijos. Tarp gyventojų populiari japonų kalba, dar kalbama tagalų kalba. Atokiose pietvakarinėse salose kalbama mikroneziečių grupės kalbomis – sonsoreliečių bei tobių. 92 % visos populiacijos yra raštingi.
Trys ketvirčiai Palau gyventojų yra krikščionys: 49,4 % – katalikai, 21,3 % – protestantai, 5,3 % – Septintosios dienos adventistai. 8,7 % Palau gyventojų išpažįsta Modekngei tikėjimą, kuris jungia krikščionybę su senaisiais vietiniais tikėjimais. Yra negausios imigrantų judėjų ir musulmonų bendruomenės.
Kultūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą],_19th-early_20th_century,_Metropolitan_Museum_of_Art.jpg)
Palau kultūriškai artima kitoms Mikronezijos valstybėms, susidariusi susimaišius vietinei kultūrai, japonų ir amerikiečių kultūroms. Muzikinės tradicijos išvystytos silpnai, populiari japoniška ir amerikietiška pop muzika. Korore veikia nacionalinis muziejus, viešoji biblioteka.
Būdinga tradicinė Okeanijos virtuvė, kurios pagrindiniai produktai yra kolokazija, manijokas, bananas, duonmedis, pandanas, kokospalmė, lagūnose ir atviroje jūroje sugaunama žuvis, krabai (jūros gėrybės čia vadinamos cheled), kiauliena. Paskutiniu metu mityboje vis labiau įsigali įvežtiniai ryžiai ir mėsos konservai. Žymesni vietos patiekalai yra ukaeb (malti krabai su kokosais), šikšnosparnių sriuba, demok (kokosų pieno ir taro lapų sriuba), tinola (vištienos, imbiero ir papajos sriuba), ulkoy (krevečių blyneliai), billum (lapuose troškintas maniokas), pičipiči (kasavos ir kokosų desertas), tama (vietinės spurgos). Populiarus pagardas iš kokosų sulos - ilaot. Svarbiausias gėrimas - kokosų vanduo maišytas su minkštimu (delebdeb). Vartojamas vietinis narkotinis gėrimas kava, paplitusi betelio kramtymo tradicija.[8]
Nuo seno išvystytas medžio drožybos menas. Drožyba buvo puošiami tradicinių namų fasadai. Iš tradicinių dirbinių paplitę sonsoroliečių medinės lėlės, vaizduojančios pritūpusius vyrus.[9] Moterų skulptūros vadinamos dilukai. Po Antrojo pasaulinio karo paplito medinės lentelės, vaizduojančios įvairias mitologines bei istorines scenas (storyboards), dažnai parduodamos kaip suvenyrai.
Populiariausia sporto šaka Palau yra beisbolas.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „World Economic Outlook Database, October 2024“. IMF.org. Tarptautinis valiutos fondas. 2024-10-22. Nuoroda tikrinta 2024-10-22.
- ↑ „WEO Database, October 2024. Report for Selected Countries and Subjects: World, E.U.“. IMF.org. Tarptautinis valiutos fondas. 2024-10-22. Nuoroda tikrinta 2024-10-22.
- ↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
- ↑ Shuster, Donald R. (2009). "The Republic of Palau and its Compact, 1995–2009". The Journal of Pacific History. 44 (3): 325–332. ISSN 0022-3344.
- ↑ L. Linkevičius Niujorke ES vardu skaitė pareiškimą dėl prekybos ginklais, pasirašė komunikatą dėl diplomatinių santykių su Palau (Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija)[neveikianti nuoroda]
- ↑ Centre, UNESCO World Heritage. "Rock Islands Southern Lagoon". UNESCO World Heritage Centre.
- ↑ Footer, Mark (13 April 2022). "Being a sustainable tourist earns special rewards in this island country". South China Morning Post. Hong Kong.
- ↑ A taste of Palau
- ↑ 小菅輝雄『南洋群島 ミクロネシア今昔』グアム新報社、1977年.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žemėlapiai:
| ||||||||
