Latvių tautinis kostiumas

Latvių tautinis kostiumas (latv. Latviešu tautastērpi) – reikšminga ir nacionaliniu požiūriu savita latvių kultūrinio paveldo dalis. Latvijos kultūros tyrinėtojai tradiciniu tautiniu kostiumu vadina žemdirbių drabužį, kuris formavosi ir vystėsi šimtmečiais ir egzistavo kaip visuotinai dėvima apranga iki XIX a. vidurio, kuomet jį palaipsniui pakeitė modernesnis, t. y. „miestietiškas” apdaras.

Didžiausias susidomėjimas tautiniais rūbais Latvijoje pastebimas prieš nacionalines šventes – pavyzdžiui, prieš Janių šventę, taip pat prieš reguliariai vykstančią ir mėgstamą Visuotinę latvių Dainų ir Šokių šventę. Prieš Jonines paprastai padidėja ir tautinių papuošalų – sagių, pakabukų, auskarų, apyrankių – su latviškais simboliais paklausa. Taip žmonės siekia padailinti savo šventinius rūbus, tiek tautinius, tiek įprastus.

Regioniniai ypatumai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Latvijoje tautiniai rūbai atskiruose regionuose vystėsi skirtingai, veikiami ekonominių sąlygų ir vietinių tradicijų. Daugelyje vietovių vienu metu gyvavo ir senieji, ir naujesni, vienas kitą papildantys rūbų siuvimo bei puošybos būdai.

Vidžemė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vidžemės (centrinė Latvija) tautinio rūbo siuvimo ir puošybos tradicijos ilgiausiai išliko rytinėje regiono dalyje. XIX a. buvo būdingi dryžuoti, languoti, smulkiai raštuoti audiniai, pečius apgaubiančios vilnonės skaros-šaliai (latv. villaine), puošnios apvalios moterų kepurės, mergelių nešioti „būrimo vainikai” (zīļu vainagi) bei spalvingai siuvinėti marškiniai. Moterų įvairiausio sukirpimo „bokštinės” kepurės (torņcepures) buvo perrištos, apjuostos šilkinėmis skarelėmis, tuo tarpu merginos plaukus rišo prilaikančiomis austomis juostelėmis (matauklas), naudojo ir surišamus „vainikėlius”. Labiau į vakarus juntama didžiųjų miestų (Rygos, Cėsių, Valmieros) įtaka. Rygos gyventojų rengimosi kultūra padarė labai didelę įtaką vakarinės Vidžemės latvių tradicinio apdaro formavimuisi.

Latgala[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Latgalos tautiniai rūbai priskiriami rytų Latvijos, dešiniojo Dauguvos pakraščio kultūriniam regionui. Didelę įtaką Latgalos tautinio rūbo susiformavimui darė aktyvi Dauguvos upe vykusi prekyba. Regiono vakarinėje dalyje išliko archajiškos, keleto šimtmečių senumo moteriško apdaro detalės. Latgaloje charakteringos moterų ant kaktos rišamos specifinės išsiuvinėtos juostos – (pārpieri) bei kiti įvairiausiais būdais užrišami galvos apdangalai. Būdingas platus austų juostų asortimentas, puošniai išsiuvinėtos Krustpilio vilnonės skaros-šaliai. Sijonai siuvami iš languotų ir dryžuotų audinių. Archajiškiausias tautinis rūbas – Abrenės rajono „baltasis kostiumas” (baltais tērps). Taip pat vakarinėje Latgaloje išliko ir labai archajiškos, keleto šimtmečių senumo moteriško apdaro detalės, tokios kaip „spangu vainags“ - siaura bronzinė juostelė-vainikėlis, kniedėmis tvirtinamas ant audinio, bei specifinė mėlyna skara-apsiaustas – „mēlene“.

Aukšžemė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aukšžemėje, sėlių apgyvendintoje teritorijoje Latvijos pietuose, dešiniajame Dauguvos krante, tradicinis drabužis, kaip ir kituose regionuose, buvo siuvamas iš savadarbių vilnonių bei lininių audinių. Dažniausiai minimi marškiniai su įaustais ryškiai raudonais raštais, puošnios skaros-šaliai, juostos. Aukšžemė pažymėtina ypatingai užrišamu ir ilgiausiu galvos apdangalu Latvijoje – jo ilgis būna iki 4 m.

Žiemgala[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žiemgalos (pietvakarių Latvija) regionui būdingiausi puošnūs, gausiais raštais išmarginti sijonai. Dėvimi gausiai išsiuvinėti lininiai marškiniai, austinės liemenės, ant pečių užsidedamas balta skara-šalis, kuris krūtinės lygyje susegamas masyvia sidabrine sage.

Kuršas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kuršo (vakarų Latvija) žemėje tautinius rūbus įtakojo šiam rajonui būdingas aktyvus susisiekimas jūra su kitomis šalimis. XIX a. apdarams siūti pradėtos naudoti netradicinės, Latvijai nebūdingos medžiagos: atvežtiniai kaspinai, juostelės, blizgučiai, perlai, šilkas, aksomas. Išskirtinis skarų-šalių dėvėjimo būdas – skirtingai nei kitur, čia jos tradiciškai segamos ant vieno peties. Moterys savo gerovę mėgo išreikšti vienu metu apsisiausdamos net tris tokias gausiai papuoštas skaras, susegamas didelėmis, kaltomis sidabrinėmis, ar net auksinėmis sagėmis. Iš senovės viduramžių yra paveldėti galvos apdangalų ir skarų užrišimo būdai. Vyrai dėvėjo odinius diržus su iš metalo iškaltomis puošniomis sagėmis, bei ypatingus metalinius diržus – „sleņģenes“.

Svaria latvių tautinio kostiumo dalimi visuomet buvo papuošalai. Tai dažniausiai ant kaklo, ant krūtinės bei ant rankų dėvimų papuošalų grupės. Kai kurie papuošalai turėjo praktinę reikšmę – vienais, pavyzdžiui, būdavo susegami rūbai, kiti būdavo naudojami diržams susegti (sagės bei vyriškų diržų sagtys). Kitiems papuošalams – tokiems kaip, pavyzdžiui, karoliams ar žiedams būdinga vien puošybinė funkcija. Daug žinių apie senovės latvių papuošalus suteikia archeoloasginiai kasinėjimai.