Neopagonybė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Neopagonybė (arba Naujoji pagonybė) – terminas, kuriuo apibūdinama daug įvairių naujųjų religijų, ypač tos, kurios vienaip ar kitaip susijusios ar remiasi senosiomis religijomis, apibrėžiamomis kaip pagoniškos. Neopagoniškos tradicijos pasižymi didele įvairove. Kai kurių neopagonių tikėjimai yra šiuolaikinės kilmės, kiti stengiasi atkurti, rekonstruoti istorines pagonybės formas arba teigia, kad tradicija nenutrūko ir tęsiasi iki šių dienų.

Neopagonybė yra šių laikų fenomenas, išsivystęs iš XIX amžiaus romantinių judėjimų.

Terminologija[taisyti | redaguoti kodą]

Žodis pagonis kilęs iš lotyniško paganus, reiškiančio „kaimietį“, „iš kaimo“. Plintant krikščionybei, miestai greičiau perėjo prie šios religijos, tačiau kaimo vietovėse senieji papročiai išsilaikė ilgiau. Todėl „paganus“ įgavo neigiamą reikšmę ir imtas vartoti apibūdinant politeistines religijas, kurių vis dar laikėsi neišsilavinę valstiečiai.

Terminą „neopagonis“ vartoja ir akademikai, ir patys šių religijų išpažinėjai. Žodis „pagonis“ vis dar taikomas „nereligingam“, „nuo tikrojo tikėjimo nukrypusiam“ žmogui įvardyti, tačiau kai kurios neopagonių grupės stengiasi suteikti jam neutralų atspalvį. Įvardijant šiuolaikines religines grupes „neopagoniškomis“, galima atskirti jas nuo istorinių, senųjų grupių. Tačiau šio termino vengia vadinamieji „rekonstrukcionistai“ – tie, kurie stengiasi atkurti ir atgaivinti senąsias istorines religijas. Jie dažniau vartoja žodžius „politeistai“, „gamtameldžiai“, „senojo tikėjimo atstovai“ ir įvairius specifinius tikėjimo išpažinėjus žyminčius terminus. Dalis rekonstrukcionistų nenori būti priskiriami prie neopagonių.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Neopagonybės ištakos siekia renesansą, kai buvo iš naujo susidomėta graikų ir romėnų religijomis. XVIII a. pabaigoje prasidėjus romantiniams judėjimams, atgyja susidomėjimas literatūra senosiomis germanų kalbomis, o XIX a. – ir germanų religijomis bei vikingų kultūra (britų salose ir Skandinavijoje). Vokietijoje išaugo tautinis Völkisch judėjimas. Neopagonybės iškilimui įtakos turėjo ir romantikų susidomėjimas folklorine medžiaga bei okultizmu ir nacionalizmo bangos[1]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Hutton, Ronald (2001). The Triumph of the Moon: A History of Modern Pagan Witchcraft. ISBN 0-19-285449-6. p.22


Commons-logo.svg Vikiteka: Neopagonybė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka