Politinė partija

Lietuvos socialdemokratų partijos atstovai Steigiamajame Seime

Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos suvažiavimas 2015 m.

Šis straipsnis apie politines partijas. Apie kitokias partijas skaitykite straipsnyje Partija (reikšmės).

Politinė partija (iš lot. pars 'dalis') – žmonių grupė, kuri turi bendrus politinius idealus, siekia tų pačių politinių tikslų ir yra susibūrusi į organizaciją, skirtą šiems idealams ginti bei įgyvendinti.

Tikros partijos egzistuoja ten, kur piliečiai (ar bent didelė jų dalis) turi galimybę dalyvauti valstybės valdyme. Kitose valstybėse į partijas panašiausios revoliucionierių organizacijos.

Nors partijos reikalingos valstybės institucijų organizavimui ten, kur piliečiai dalyvauja valstybės valdyme, jos paprastai tiesiogiai konstitucijose neminimos.

Panašios politinės orientacijos ar ideologijos partijos gali jungtis į internacionalus.

Istorija

Šiuolaikinės politinės partijos save kildina iš laikotarpio, kai galutinai sužlugo absoliutizmas ir suverenitetas atiteko tautai. Partijos tapo įvairių interesų sklaidos, jų raiškos išdava.

Dabartinių partijų pirmtakais gali būti laikomos Anglijos politinės grupės – toriai ir vigai. M. Veberis išskyrė šiuos politinių partijų vystymosi etapus:

1. Aristokratų katerijos (tam tikrų tikslų siekiančios grupės)
2. Politiniai klubai
3. Šiuolaikinės masinės partijos

Visus šiuos etapus praėjo tik toriai ir vigai, kitų partijų kūrimasis yra paprastesnis, pirmi du etapai laikomi tik jų priešistore. Partiniai klubai buvo savotiška pirminė organizacija, jungiantys panašių pažiūrų žmones. Tipiškas toks partijos atsiradimo pavyzdys – Italija. 1831–1848 m. Italijoje veikė „Jaunosios Italijos“ politinis klubas su filialais. Tų filialų buvo daug, o jų narių apie 50-60 tūkst. Panašaus tipo buvo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu susikūrę jakobinų, koldiljerų klubai.

Masinės partijos susikūrė veikiamos darbininkų judėjimo. Masinėms partijoms būdingas didelis narių skaičius, struktūra ir pan. XIX a. pab.–XX a. vid. partijos formuojasi daugiausia klasiniu požymiu. Politiniams procesams įgavus parlamentinę formą išaiškėja, kad partija turi remtis ne klasės interesais, bet atstovauti daugelį visuomeninių jėgų interesų. Pagrindine partijų funkcija tampa įvairių visuomeninių interesų derinimas, jų integracija, todėl partijoms tampa būtina suformuluoti universalią programą. Partijos tampa universalesnėmis. Nuo XX a. vidurio klasines partijas pakeitė „catch – all“ tipo partijos.

Partijos paprastai remiasi arba deklaruoja, kad remiasi kokia nors ideologija, tačiau jų ideologizacijos laipsnis yra skirtingas. JAV partijos – tiek respublikonai, tiek demokratai remiasi liberalizmo ideologija, tačiau jų ideologizacijos laipsnis yra žemas. Lyginant Europos ir JAV partijas atrodo, kad JAV partijos neturi ideologijos, o remiasi pragmatizmu.

Partijų skirstymas

Politinės partijos paprastai vadovaujasi ideologiniais tikslais, taip pat dažnai skirstomos vadinamajame politiniame spektre. Tipiškas spektras turi kairiąsias partijas, siejamas su radikalia ir progresyvia politika, ir dešiniąsias partijas, siejamas su konservatyvia arba reakcine politika. Demokratiniuose rinkimuose paprastai dalyvauja liberalių, konservatyvių ir socialistinių krypčių partijos; kitos labai didelėms politinėms partijoms būdingos ideologijos: komunizmas, populizmas, nacionalizmas ir islamizmas. Kiti skirstymo variantai papildomai įtraukia tokias dimensijas kaip požiūris į parlamentinę demokratiją ir autoritarizmą bei totalitarizmą, ekonominę politiką (kairiosios partijos renkasi socialdemokratiją, socializmą arba komunizmą, o dešiniosios linkusios palaikyti laissez – faire ekonomiką. Skirtingų šalių politinės partijos neretai pasirenka panašias spalvas ir simbolius, kad galėtų identifikuotis su tam tikra ideologija. Centristinės partijos paprastai bando derinti tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų remiamas priemones. Partijos, norinčios pritraukti rinkėjus, kurie laikosi įvairių pozicijų įvairiais klausimais, gali būti „skėtinėmis“, t.y., apimti platų ideologinį spektrą. Lietuvoje tokia kartais laikyta „Darbo partija“.

Daugelis politinių partijų neturi aiškios ideologinės priklausomybės ir vietoj to pirmiausia gali užsiimti konkretaus politinio verslininko propagavimu. Tai asmeninės partijos, kurios dažnai ir vadinamos pagal savo lyderius. Jos dažnesnės žemesnio socialinio išsivystymo lygio valstybėse. Gavę valdžią, savas programines nuostatas jos lengvai keičia.

Jei valstybėje nėra nusistovėjusi valdymo forma, partijos dažnai grupuojasi pagal palankumą kuriai nors iš jų. Pavyzdžiui, Prancūzijoje ar Ispanijoje XX a. pradžioje buvo respublikonų ir monarchistų partijų.

Jei valstybėje nenusistovėjusi religijos padėtis, gali kurtis religijai palankios partijos. Tačiau jų programose tai nebūna vienintelės nuostatos.

Valstybėse, kuriose kartu gyvena kelios nelygių teisių ar įtakos tautos, gali kurtis nacionalinės partijos, kurios siekia didesnių savos tautos teisių.

Kartais partijos buriasi pagal požiūrį į kokį nors konkrečiu metu svarbų klausimą. Pavyzdžiui, JAV respublikonų partija ir JAV demokratų partija skyrėsi požiūriu į vergiją, vėliau – požiūriu į muitus, dar vėliau – požiūriu į valiutą.

Kiekvienoje valstybėje politinės partijos sudaro tam tikrą partinę sistemą.

Partijų struktūra

SPD organizacinė struktūra (padėtis 2007 m. spalį)

Paprastai kiekviena didesnė partija turi savo skyrius ar organizacijas visoje valstybėje ar bent didelėje jos dalyje, didesniuose administraciniuose centruose ar rinkimų apygardose. Tokių skyrių tikslas – skleisti partijos idėjas, pritraukti naujus žmones, organizuoti rinkiminę agitaciją.

Be to, visos partijos paprastai turi ir savo oficialius organus.

Paprastai kiekvienas parlamente svarstomas klausimas yra apsvarstomas atskirame partijos susirinkime. Be to, partijos nariai pasižada svarbiais klausimais balsuoti, kaip nutarė partija, arba iš jos pasitraukti.

Partijos programa

Partijos keliami reikalavimai rašomi į partijos programą. Paprastai ji yra tvirtinama partijos suvažiavime ir yra įsipareigojimas rinkėjams.

Lietuvoje

Lietuvos daugiapartiškumą garantuoja Lietuvos Konstitucijos 35 straipsnis, įtvirtinantis piliečių teisę laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ir asociacijas. Nuo 2005 m. kiekviena nauja politinė partija steigimo metu turi turėti bent 2000 steigėjų grupę. Partijos registruojamos Teisingumo ministerijoje, jeigu jų įstatuose, programoje nurodyti tikslai ir uždaviniai, veiklos būdai neprieštarauja Lietuvos įstatymams.

Pačios pirmosios politinės partijos Lietuvoje įsteigtos XIX a. pab.-XX a. pr. sandūroje, Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje. 1896 m. Andriaus Domaševičiaus ir Alfonso Moravskio iniciatyva įkurta Lietuvos socialdemokratų partija, pirmoji, siekusi Lietuvos nepriklausomybės nuo Rusijos imperijos. 1897 m. Lietuvos žydų organizacijų pagrindu įkurtas Bundas. 1902 m. iš lietuvių tautinio judėjimo pasaulietinės srovės (varpininkų) Kazio Griniaus, Jurgio Šaulio, Povilo Višinskio ir kitų iniciatyva įkurta liberalios srovės Lietuvių demokratų partija. 1905 m. įsikūrė Lietuvių krikščionių demokratų susivienijimas, 1917 m. Rusijoje legaliai registruotas kaip Lietuvos krikščionių demokratų partija. Didžiojo Vilniaus seimo metu susikūrė nuo Lietuvos demokratų partijos priklausoma Lietuvos valstiečių sąjunga, 1916 m. – Tautos pažangos partija, vėliau davusi pradžią Lietuvių tautininkų sąjungai.

1917 m. Lietuvoje įkurta daug kairiųjų partijų – 1917 m. Rusijoje įkurta Lietuvos socialistų revoliucionierių (eserų) partija, vėliau pasivadinusi Lietuvos socialistų revoliucionierių maksimalistų sąjunga, Voroneže – nuosaikesnė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija. 1917 m. taip pat įkurta liberalios krypties Demokratinė tautos laisvės santara, 1925 m. tapusi Lietuvos ūkininkų partija. 1918 m. spalį, trims mėnesiams prieš bolševikams užimant Vilnių, iš Rusijos grįžę lietuviai komunistai aktyvistai įkūrė Lietuvos komunistų partiją (LKP), vėliau veikusią pogrindyje iki pat Lietuvos sovietinės okupacijos.

1924 m. įkurta Lietuvių tautininkų sąjunga, nuo 1926 m. gruodžio perversmo iki 1940 m. tapusi vienvalde politine partija Lietuvoje. 1936 m. Antano Smetonos valdžia uždarė visas partijas, išskyrus Lietuvių tautininkų sąjungą. Lietuvą okupavus sovietams, uždrausta ir Lietuvių tautininkų sąjunga, legalizuota LKP, 1940–1941 ir 1944–1988 m. kartu su Komjaunimu buvę vieninteliai legaliai veikiantys politiniai judėjimai Lietuvoje (išskyrus liepos mėn. prieš pat Lietuvos inkorporaciją į SSRS, įsteigus Lietuvos darbo liaudies sąjungą). 1941 m. Lietuvą okupavus naciams, trumpą laiką buvo leidžiama veikti Lietuvos laikinajai vyriausybei, vėliau ją išvaikius nuo 1941 m. rugpjūčio buvo leista veikti tik Lietuvių nacionalistų partijai, o nuo 1941 m. gruodžio 17 d. uždraustos visos politinės partijos Lietuvoje. Sovietinės okupacijos laikotarpiu įsikūrė ir nelegaliai veikė politiniai judėjimai (pvz., Lietuvos laisvės lyga). Po karo dalis Tarpukario politinių partijų tęsė veiklą išeivijoje, pvz., Lietuvių krikščionių demokratų sąjunga ir Amerikos lietuvių tautinė sąjunga.

Lietuvoje ėmus klostytis palankesnėms politinėms sąlygoms 1988 m. birželį susikūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė, tų pačių metų pabaigoje atkurtos Lietuvos krikščionių demokratų,.Lietuvos demokratų partija, 1989 m. – Lietuvių tautininkų sąjunga ir Lietuvos socialdemokratų partija.

Išnašos

Vikicitatos