Rygos įlanka

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Rygos įlanka
Rygos įlanka ties Jūrmala
Rygos įlanka ties Jūrmala
Rygos įlanka Šiaurės Europoje
Rygos įlanka Šiaurės Europoje
Vandenyno baseinas Atlanto vandenyno
Plotas 18 100 km²
Vidutinis gylis 26 m
Didžiausias gylis 67 m
Tūris 424 km³
Įteka Dauguva, Pernu, Lielupė, Gauja, Salaca

Rygos įlanka (dar vadinama Lyvių įlanka; latv. Rīgas jūras līcis; est. Liivi laht) – Baltijos jūros dalis prie Latvijos ir Estijos krantų.

Rygos įlanka įsiterpusi į sausumą 174 km. Plotas 18 100 km². Didžiausias gylis 62 m. Į įlanką įteka Dauguvos, Lielupės, Gaujos ir Salacos upės.

Nuo Baltijos jūros Rygos įlanką skiria Saremos ir Muhaus salos, o su jūra jungia Irbės, Soelos ir Muhaus sąsiauriai.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rygos įlanka

Apimtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarptautinė hidrografijos organizacija apibrėžia Rygos įlankos vakarinę ribą kaip „liniją, einančio nuo Lyser gyvenvietės (57°34’N), Latvijoje, iki piečiausio Saremos salos taško. Paskui riba eina per šią salą iki Pamana gyvenvietės (22°34’E), iš ten iki Enmastės rago ir po to iki piečiausio Hijumos salos taško, paskui per Hijumą iki Takhkunos rago, šiauriausio įlankos taško, ir galų gale, iki Spithamio rago Estijoje“.[1]

Salos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinės salos įlankoje yra Sarema, Kihnu ir Ruhnu, kurios visos priklauso Estijai. Kihnu sala apima 16,4 km² plotą. Dėl Saremos salos apribojamo Baltijos jūrų vandenų maišymosi Rygos įlankos vanduo yra šiek tiek mažiau sūrus, negu kitur Baltijos jūroje.

Svarbiausi objektai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Svarbiausi miestai prie įlankos yra Ryga, Pernu, Jūrmala ir Kuresarė. Svarbiausios į įlanką įtekančios upės yra Dauguva, Pernu, Lielupė, Gauja ir Salaca.

Druskingumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rygos įlanka turi labai panašią druskos koncentraciją kaip ir Baltijos jūroje, kuri yra apytiksliai nuo šešių iki dešimties promilių (tūkstantųjų dalių). Tuo tarpu gėlas vanduo turi 0,5 promilės, o paprastas jūros vanduo – apie 30 promilių. Druskos stratifikacinis sluoksnis yra randamas vidutiniškai 70 m gylyje.[2]

Užšalimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žiemą paprastai didžioji dalis arba visa įlanka užšąla. Taip yra dėl nedidelio druskingumo ir dėl įlankos uždarumo. Žiemą daug žmonių vaikšto įlankos ledu. Didžiausias ledo storis (90 cm) užfiksuotas 19411942 m. žiemą.[3] Poledinė žūklė yra tradicinis pakrančių gyventojų prasimaitinimo būdas žiemą. Ji yra populiari ir šiandien. Ledas paprastai ištirpta tarp kovo ir balandžio. Vėlyvą 2013 m. kovą, dėl atsiskiriančių ledo lyčių teko gelbėti apie 200 žmonių.[4]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  1. „Limits of Oceans and Seas, 3rd edition“ (PDF). International Hydrographic Organization. 1953. Nuoroda tikrinta 6 February 2010. 
  2. C.Michael Hogan. 2011. Gulf of Riga. Encyclopedia of Earth. Eds. P.Saundry & C.J.Cleveland. National Council for Science and the Environment. Washington DC.
  3. http://www.estonica.org/en/Nature/The_Baltic_Sea/The_Gulf_of_Riga/
  4. http://www.theguardian.com/world/2013/mar/29/latvia-rescues-people-ice-floes