Joninės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Joninių simbolis – papartis
Tradicininiai Joninių vartai Jonavoje.
Joninių šventės Jonavoje pradžia 2012 m.

Jonìnės (šalutinis kirčiavimo normos variantas – Jõninės) – šventė, švenčiama birželio 24 d., taip pat naktį iš birželio 23 į 24 d., maždaug tuo metu, kai Šiaurės pusrutulyje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis (vasaros saulėgrįža). Šios šventės ištakos Lietuvoje – Rasos šventė, neretai vadinama daugiskaita (Rasos). Po krikšto ši šventė susieta su šv. Jono Krikštytojo gimimo diena.

Papročiai[taisyti | redaguoti kodą]

Nors šventė buvo sukrikščioninta, senieji papročiai liko tie patys. Kai kuriuos jų, negalėdama išginti, Bažnyčia įtraukė į savo apeigas. Išlikę senieji elementai – vandens, ugnies, augmenijos simbolika, tokie papročiai, kaip vainikų pynimas, meilės bei vestuvių burtai, žoliavimas ir kupoliavimas, paparčio žiedo ieškojimas, laužų kūrenimas, šokinėjimas per ugnį ir pan. (išsamiau žr. Rasos). Sukrikščionintose apeigose vietoj karčių – kupolių žolynais puošiami kryžiai, per pamaldas šventinamos vaistažolės, užuot deginus gyvulines aukas, naudojami gyvulių atvaizdai, statulėlės.

Yra paprotys per Jonines spėti orą. Esą, jei Joninių naktis žvaigždėta, tai Kalėdos bus šaltos ir sniegingos. Jei Joninių naktis debesuota, tai Kalėdos bus lietingos ir vėjuotos. Jei Joninių naktis lietinga, tai Kalėdos bus sniegingos, su pūgomis. Per Jonines paprastai spręsdavo apie derlių: jei per Jonines „kubilėlis lengvai prisipildo žalnieruko (vandenuko), tai aruodėlis lengvai prisipildys grūdelio“. O „jei per Jonines saulutė greitai išdžiovina paklodėlę, tai žiemą badaus vaikai ir moteriškėlės“. Šie liaudiški spėjimai ėjo iš lūpų į lūpas šiaurinėje Žemaitijoje bei pietinės Latvijos žemėse. Mokslinių tyrimų, patvirtinančių šiuos spėjimus, nebuvo atlikta, bet žemdirbiai pripažįsta, kad Joninių lietus derliui labai naudingas.


 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

Simbolių reikšmė[taisyti | redaguoti kodą]

  • Vartai: jie skiria profanišką ir sakralųjį pasaulius, todėl dažnai saulėgrįžos metu ant aukščiausios gyvenvietės vietos yra statomi mediniai vartai. Jie puošiami įvairiomis gėlėmis ir augalais. Įėję pro tuos vartus, žmonės tampa šventės dalyviais.
  • Ugnis: ant aukuro uždegama ugnis, kuri simbolizuoja moralinį apsivalymą. Aukurui bedegant pasidžiaugiama atliktais darbais, išsakomos ateities viltys, lūkesčiai. Laužas simbolizuoja sveikatą ir laimę šeimyniniame gyvenime, todėl per laužus šokinėja ir jauni, ir seni.
  • Saulė: buvo tikima, kad saulėgrįžos metu mitologizuota saulė iš savo rūmų išvažiuoja su sidabro, aukso ir deimanto arkliais pas savo vyrą mėnulį. Šio įspūdingo reginio žmonės eidavo stebėti į specialias medines ar akmenines stebyklas. Saulė gali suteikti šviesos derliui, bet gali jį ir sunaikinti, todėl jai buvo meldžiamasi, kad derlius sėkmingai išaugtų. Taip pat jai dėkojama už šilumą, šviesą, prašoma jos kuo daugiau šviesti.
  • Rasa: gyvybės simbolis. Kuo didesnė rasa buvo šventės rytmetį, tuo geresnio derliaus buvo galima tikėtis. Ji turi gydomųjų galių, todėl žmogus, ryte nusiprausęs rasa, pasijunta žvalesnis, o jo veidas tampa skaistus. Taip pat rasa prausiasi ligoniai, kurie tikisi pasveikti.
  • Vainikas: nemirtingumo ir meilės simbolis. Vainikus iš gėlių dažniausiai pina merginos. Ąžuolo lapų vainikai, simbolizuojantys stiprybę, buvo pinami ir dovanojami Jonams ir Janinoms arba kabinami ant varduvininkų namo durų. Kai kuriose gyvenvietėse buvo paprotys, nupintą vainiką padėti kryžkelėje: žmonės tikėjo, kad atlikę šį darbą, gali susapnuoti savo ateitį.
  • Paparčio žiedas: jo ieškoti gali tik drąsus žmogus, kadangi manoma, kad paparčio žiedą saugo raganos. Miško gilumoje suradus papartį, po juo reikia patiesti nosinaitę ar skarelę, aplink jį apibrėžti ratą šermukšnine lazda, padėti indą su šventintu vandeniu, uždegti žvakę ir melstis. Radinį patariama, prasipjovus ranką, įsikišti po oda, kad nepasimestų. Paparčio žiedo ieškoma vidurnaktį, svarbu, kad aplink būtų kurtinanti tyla.

Kitų šalių papročiai[taisyti | redaguoti kodą]

Brazilai Jonines švenčia dvi savaites: savaitę iki šventės ir savaitę po jos. Šioje klimato juostoje gyvenantys žmonės meldžia šventojo Jono lietaus, tad dažniausiai liūčių sezonas sutampa su saulėgrįžos švente.

Latviai šią dieną jie pina ąžuolo vainikus ir dovanoja juos Janiams (liet. Jonas), o savo automobilius puošia įvairiomis lauko gėlėmis bei ąžuolo šakelėmis.

Estai jie didelę svarbą teikia laužui, kadangi tiki, jog saulėgrįžos naktį uždegtas laužas namus saugos nuo gaisro ištisus metus. Be to, tikima, kad kuo didesnis laužas, tuo labiau jis atbaido blogąsias dvasias.

Portugalai Joninių šventę šioje šalyje simbolizuoja žydintis česnakas. Yra tokia tradicija juo suduoti artimiesiems ir draugams per galvą, kad sektųsi. Jeigu česnako nėra – tiks ir plastikinis plaktukas.

Suomiai Jonines švenčia šeštadienį, tarp birželio 20 ir 26 dienos. Be to, kaip ir lietuviai, ieško paparčio žiedo ir tiki visažinystės mitu.

Danai Joninių naktį ant laužo degina šiaudinę raganą, kuri būna aprengta senais drabužiais. Danai tiki, kad taip ragana pasiunčiama į raganų puotą.

Joninių varduvninkai[taisyti | redaguoti kodą]

Vardas Jonas žinomas visame pasaulyje: Anglijoje – Džonas, Rusijoje – Ivanas, Prancūzijoje – Žanas, Ispanijoje – Chuanas, Latvijoje – Jānis. Lietuvoje iki šiol išlikęs paprotys, Joninių išvakarėse nupinti ąžuolo vainiką, ir jį dovanoti pažįstamiems Jonams ir Janinoms. Kartais vainikais, į kuriuos įpinamos įvairiausios laukų gėlės, puošiamos varduvininkų durys. Fotografas Jonas Petronis sako, kad jis dažniausiai Jonines sutinka prie Paveisininkų ežero, esančio Lazdijų rajone. Čia su savo draugais laikosi įprastų saulėgrįžos šventės tradicijų – degina laužą, pina vainikus. „Per Jonines su vardadieniu visada pasveikinu savo bendravardį senelį. Būtent jo garbei esu pavadintas Jonu. Vėliau su draugais važiuojame paminėti šios šventės į sodybą. Dažniausiai artimieji ir draugai dovanoja simboliškas smulkmenėles, neretai gaunu dovanų pintų vainikų. Dar pastebiu tokią tradiciją, kad sodyboje susirinkusių Jonų garbei būtinai kas nors sukuria juokingą, šlovinančią dainą, kurią sutartu laiku visi bendrai padainuoja varduvininkams, o po to pagerbia žolynų arba ąžuolo vainiku. Vėliau susėdame lauke prie laužo, ir visą naktį pasakojame istorijas, juokelius, anekdotus, dainuojame, tad būna labai linksma“, – apie savo vardadienio šventę pasakojo Jonas. Masinės Joninių šventės minimos ir Kernavėje, taip pat ant Rambyno kalno. Kai kurie žmonės vyksta į Jonų ir Janinų sostinę Jonavą. Iš šio miesto kilęs šokių muzikos vakarų vedėjas Jonas Večkys pasakojo, kad Joninių naktį Jonavoje kūrenama daug laužų. „Visas miestas švyti nuo laužų šviesos, o po vidurnakčio vyksta „naktišokiai“, kuriuose visada stengiuosi sudalyvauti. Vardadienio proga daug kas pasveikina, kartais net jaučiuosi kaip per gimtadienį“, – šmaikštavo atlikėjas. Paklaustas apie dovanas, muzikantas neslėpė, kad dažniausiai gauna simbolinių dovanų, tačiau ir žodinis sveikinimas jam yra be galo malonus.

Burtai ir senosios tradicijos[taisyti | redaguoti kodą]

Dar ir šiandien tikima, kad Joninių naktį žolės įgauna magiškų galių, o jų gydomosios savybės itin suaktyvėja. Dažnai iš žolelių verdama arbata, kuria girdomi gyvuliai, kad būtų sveiki. Senovėje netekėjusios merginos, Joninių naktį, apsivilkdavo baltais lininiais drabužiais, ir dainuodamos eidavo pinti gėlių vainikų. Seniau lietuviai tikėjo magiškaisiais skaičiais – trejetu ar devynetu, todėl visi būrimai būdavo susiję su jais. Iš nupintų vainikų merginos spėdavo ateitį – skaičiuodavo porinius ramunės žiedlapius ar žiedus puokštėje (porinis skaičius reiškė santuoką, neporinis – vienatvę). Norėdamos sužinoti, kokį vyrą gaus, merginos vidurnaktį iškasdavo gabalėlį velėnos ir jį apversdavo. Iš ryto pasižiūrėdavo koks vabalas išlenda: jeigu pilkas – vyras bus neturtingas; jeigu spalvotas – tekės už valdininko; jeigu žalias – taps ūkininko žmona. Taip pat buvo tikima, kad tą naktį rasa esti stebuklinga. Ūkininkas, apibėgęs savo laukus ir nuogas pasivoliojęs rasoje, tais metais gali laukti gero derliaus. Merginos atsikeldavo anksti ryte, nusiprausdavo rasa ir vėl guldavo, tikėdamos susapnuoti būsimą vyrą. Be to, manoma, kad per Jonines lietuviai spėdavo orą: jeigu Joninių naktis žvaigždėta, tai Kalėdos bus šaltos ir sniegingos, jeigu Joninių naktis debesuota – Kalėdos bus lietingos ir vėjuotos, o jeigu lietinga – per Kalėdas galima tikėtis didelių pūgų. Laužo deginimo paprotys yra išlikęs iki šių dienų: buvo tikima, kad kuo labiau jis apšvies laukus, tuo didesnis bus rudenį derlius. Dėl to kiekvienais metais žmonės stengdavosi kurti kuo didesnius laužus. Su deglais būdavo lankomi ir javai, kadangi tikėta, kad toks ritualas turi įtakos kultūrų augimui. Mistinę naktį būdavo deginama šiaudinė baidyklė, o laužų pelenai išbarstomi po laukus ir pievas, kad apsaugotų derlių nuo raganų. Būrimų, susijusių su meile ir vedybomis, buvo įvairių: buvo manoma, kad jeigu mergina ir vaikinas kartu peršoks laužą susikibę rankomis, jie tais metais susituoks. Netekėjusios merginos, vidurnaktį į upę ar ežerą paleisdavo po du vainikus, ir jeigu vainikai išsiskirdavo, tai reikšdavo skyrybas su mylimuoju, jeigu susiglausdavo – vedybas.

Joninės šiandien[taisyti | redaguoti kodą]

2003 m. Joninės Lietuvoje paskelbtos nedarbo diena. Tai, kad įstatyme minimas tik Joninių vardas, sukėlė diskusijų tarp siekiančių atskirti krikščioniškas Jonines ir senąją saulėgrįžos šventę.

Šiandien pavadinimai Joninės ir Rasos dažnai vartojami kaip sinonimai, tačiau yra teigiančių, kad Joninės – daugiau masių šventė, neretam besisiejanti su triukšmingomis linksmybėmis ar išgertuvėmis, o Rasos – būtina senųjų tradicijų tąsa.

Kadangi Joninės – šv. Jono diena, dabar yra paplitęs paprotys birželio 24 d. sveikinti Jonus ir Janinas. Jie neretai puošiami vainikais. Rengiamos masinės Joninių šventės, ypač daug žmonių suplūsta į Kernavę, ant Rambyno kalno, į Jonavą, dažnai vadinamą „Lietuvos Jonų ir Janinų sostine“. Originaliai pažymimas vasaros lygiadienis Aukštaitijos siaurajame geležinkelyje: organizuojamas Jonų traukinys į Joninių šventimą Rekstino miške (Panevėžio rajone). Šiose šventėse susipina Rasų ir Joninių tradicijos – imituojamos apeigos, buriama, tačiau ir sveikinami Jonai.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Vasaros saulėgrįžos šventė po valstybinio įteisinimo. Diskusija prie keturkampio stalo Lietuvos liaudies kultūros centre. – „Liaudies kultūra“, 2004 m., Nr. 3.
  • Pranė Dundulienė. Lietuvos etnologija. – V.: Mokslas, 1991.
  • Tarybų Lietuvos Enciklopedija, A.Grudas, 1995
  • Joninių burtai: šokių rinkinys (sud. Tamara Kalibataitė). – Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2008. – 309 p.: brėž., nat. + 1 garso diskas (CD). – ISBN 978-9986-529-71-

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas joninės
Krikščioniškos šventės
Adventas · Kūčios · Kalėdos · Trys karaliai · Mėsiedas · Grabnyčios · Užgavėnės · Pelenų diena · Gavėnia · Verbų sekmadienis · Didžioji savaitė · Velykos · Atvelykis · Šeštinės · Sekminės · Devintinės · Žolinė · Vėlinės
Svarbesnės šventųjų dienos: Šv. Valentinas (02.14) ·
Kazimierinės (03.04) · Šv. Patrikas (03.17) · Juozapinės (03.19) · Šv. Stanislovas (04.11) · Jurginės (04.23) · Joninės (06.24) · Petrinės ir Povilinės (06.29) · Šv. Rokas (08.16) · Šv. Baltramiejus (08.24) · Mykolinės (09.29) · Visi šventieji (11.01) · Šv. Martynas (11.11)