Rudasis lokys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Ursus arctos
Apsauga: 0(Ex) - Išnykusi/tikėtinai išnykusi rūšis
Rudasis lokys (Ursus arctos)
Rudasis lokys (Ursus arctos)
Apsaugos būklė

Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), [1]
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Potipis: Stuburiniai
(Wikispecies-logo.svg Vertebrata)
Klasė: Žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Mammalia)
Būrys: Plėšrieji žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Carnivora)
Šeima: Lokiniai
(Wikispecies-logo.svg Ursidae)
Gentis: Meškos
(Wikispecies-logo.svg Ursus)
Rūšis: Rudasis lokys
(Wikispecies-logo.svg Ursus arctos)
Binomas
Ursus arctos
Linnaeus, 1758
Rudųjų lokių paplitimas
Rudųjų lokių paplitimas

Rudasis lokys, arba rudoji meška (lot. Ursus arctos) – lokinių (Ursidae) šeimos žinduoliai, sveriantys 130–700 kg. Dažniausi porūšiai yra Eurazijos rudasis lokys ir grizlis, gyvenantys Europoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje.

Savybės[taisyti | redaguoti kodą]

Rudasis lokys

Išvaizda[taisyti | redaguoti kodą]

Patinai stambesni – vidutiniškai apie 30 % sunkesni už pateles. Kaip ir kiti lokinių šeimos nariai, rudieji lokiai pasižymi tvirtu kūno sudėjimu. Rudieji lokiai sveria nuo 130 iki 700 kg ir tai priklauso nuo porūšio: kai kurių porūšių atstovai sveria tik 70 kg, o štai sunkiausių rudųjų lokių porūšio, kadjakinių rudųjų lokių, patinai dažnai išauga iki 780 kg, rekordinis užfiksuotas svoris siekė 1134 kg. Kūno ilgis 1,7–2,8 m, aukštis ties pečiais 90–150 cm. Kailis storas, įvairių rudos atspalvių nuo šviesios iki tamsiai rudos arba pilkos spalvos. Galva apvali, nasruose 42 dantys. Kaklas, palyginus su baltuoju lokiu, trumpas. Virš pečių kūpso didelė raumenų kupra, jos dėka rudieji lokiai pasižymi didele fizine letenų galia. Galūnės ilgos ir stiprios, panašaus ilgio. Pėdos turi po penkis nagus, kurių ilgis 8–15 cm. Nagai neįtraukiami, todėl per ilgą laiką nudyla. Kaip ir visi lokiniai, turi trumpą nuo 6 iki 21 cm ilgio uodegytę.

Lokiukai žaidžia vandenyje

Jutimo organai[taisyti | redaguoti kodą]

Rudųjų lokių rega panaši kaip ir žmonių, klausa vidutiniška, bet turi labai gerai išsivysčiusią uoslę.

Elgsena[taisyti | redaguoti kodą]

Lokių aktyvumas priklauso nuo metų laiko ir gyvenamosios aplinkos. Ruošdamiesi žiemos miegui arba tik iš jo pabudę, maisto ieško ir dienomis, bet vasarą, kai maisto daug, ypač aktyvūs naktį. Žiemą, ypač šaltesnėse klimato juostose, kur yra mažiau maisto, lokiai nagais išsikasa urvus ir juose užsnūsta. Tai nėra tikras žiemos miegas, nes kūno temperatūra nukrenta vos 4–5 laipsniais. Iš tokio miego rudieji lokiai gali lengvai pabusti. Miegant patelės netenka iki 40 % svorio, o patinai iki 22 %.

Lokiai dažnai juda nerangiai ir lėtai, bet prireikus gali bėgti 50 km/h greičiu. Jie taip pat geri plaukikai, nevengiantys vandens. Maži lokiukai gali lengvai įlipti į medžius.

Lokiai nėra bendruomeniški gyvūnai, patelę apvaisinę patinai ją palieka vieną auginti mažus lokiukus. Rudieji lokiai neturi aiškiai apibrėžtų teritorijų, o esant gausiems maisto ištekliams taikiai sugyvena su kitais individais toje pačioje teritorijoje. Šių teritorijų dydžiai priklauso nuo įvairių faktorių: gyvūno amžiaus, lyties, sveikatos, aplinkos topografijos bei maisto kiekio.

Lokys sumedžiojo lašišą

Mityba[taisyti | redaguoti kodą]

Rudieji lokiai yra visaėdžiai. Dažniausiai minta įvairiais augalais: grybais, uogomis ir riešutais. Jie taip pat maitinasi vabzdžiais, paukščiais ir jų kiaušiniais, graužikais. Susimedžioja ir stambesnių žinduolių, dažniau ligotų arba jauniklių: briedžių, elnių, bizonų, kitų elninių šeimos gyvūnų, galingu smūgiu sulaužydami gyvūno stuburą. Kartais sumedžiotą gyvūną lokiai paslepia, kad šis šiek tiek apipūtų.

Kartais puola juoduosius lokius, o usūriniai rudieji lokiai dėl sumedžioto gyvūno konfrontuoja su amūriniais tigrais.

Kitas lokių maisto šaltinis, ypač būdingas kadjakiniams rudiesiems lokiams, kiek mažiau grizliams yra lašišos ir kitos žuvys, kurias gaudo stovėdami upėje ties slenksčiais ar mažais kriokliais.

Tarp jų visada pasitaiko žmogėdrų, tai daugiau būdinga Sibiro ir Šiaurės Amerikos rudųjų lokių porūšiams.

Dauginimasis[taisyti | redaguoti kodą]

Lokių poravimosi sezonas trunka nuo gegužės iki liepos. Apvaisintas pateles lokiai saugo 3 savaites, kad jų neapvaisintų kiti patinai. Po apsivaisinimo būna iki penkių mėnesių trunkantis laikotarpis, kurio metu vaisius nesivysto, pats nėštumas trunka nuo šešių iki aštuonių savaičių. Todėl nuo apvaisinimo iki gimimo būna 6–9 mėnesių periodas.

Gimdymas įvyksta žiemos miego metu, tarp vasario ir kovo mėnesių. Dažniausiai gimsta 2 ar 3, kartais 4, lokiukų vada. Naujagimiai gimsta akli ir pliki, būna 23–28 cm ilgio ir 340–680 gramų svorio.

Patelių piene daug baltymų (nuo 6 iki 17 %) ir riebalų (20 %). Jaunikliai greitai auga ir 3 mėnesių amžiaus sveria 15 kg, 6 mėnesių – 25 kg. Po 5 mėnesių pradeda misti ne tik motinos pienu. Patelės lokiukais rūpinasi 2–4 metus, vėliau juos palieka. Vados nariai dažnai dar 2 metus išlieka kartu, žaidžia ir ieško maisto.

Patinai gali daugintis nuo 4–5 metų amžiaus, o patelės vėliau – 4–6 metų. Augti lokiai nustoja 10–11 metų.

Rudieji lokiai laisvėje išgyvena iki 30, o nelaisvėje – iki 47 metų.

Paplitimas[taisyti | redaguoti kodą]

Paplitimas (pagal porūšius)

Pradinis rudųjų lokių paplitimas buvo daug didesnis. Jie gyveno dideliuose Šiaurės Amerikos plotuose nuo šiaurinės Meksikos iki Hadsono įlankos. Europoje lokių būta visame žemyne, Azijoje – šiaurinėje jos dalyje, Sibire ir Himalajuose. Afrikoje lokiai gyveno Atlaso kalnuose.

Lokiai buvo medžiojami ir ilgainiui jie išnyko Afrikoje, vakarinėje Europoje, Šiaurės Amerikos ir Azijos dalyse. Pasaulinė lokių populiacija yra nuo 185 000 iki 200 000 individų.

Rudieji lokiai Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje lokio kaulų rasta V–I a. pr. m. e. ir XIII–XVIII m. e. a. archeologinių paminklų kultūriniuose sluoksniuose. Didėjant gyventojų tankumui ir vystantis gyvulininkystei, lokius imta persekioti kaip plėšrūnus, darančius žalą naminiams gyvuliams. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių jų ėmė mažėti. Be to, daug lokių išnaikinta dėl miškų kirtimo XVII–XVIII a. XIX a. II-joje pusėje lokių liko tik miškingesnėse vietovėse. Lietuvos gamtininkas Tadas Ivanauskas nurodo, kad paskutinis lokys Lietuvoje nušautas 1883 m.

Tačiau į Lietuvą lokiai kartais užklysta iš Latvijos ar Baltarusijos. 1967 m. lokys pastebėtas Alytaus, 1968 m. – Varėnos rajonuose, 1975 m. vienas matytas Biržų girioje, o 1982 m. – Ukmergės rajone, 2009 m. – Švenčionėlių medžiotojų būrelis pastebėjo lokio pėdsakus Labanoro girioje. Paskutinis atvejis užfiksuotas 2015 m. Biržų rajone, kai rudoji meška surado medžiotojų šėryklą su kameromis[2].

Rudieji lokiai įrašyti į Lietuvos raudonosios knygos 0(Ex) kategoriją.

Rudojo lokio porūšiai[taisyti | redaguoti kodą]

Eurazijos rudasis lokys
Grizlis
Kadjako lokys
Sirinis rudasis lokys

Dideliame rudųjų lokių paplitimo areale pasitaiko žymių svorio, kaukolės dydžio ir formos, taip pat kailio spalvos ir kitų skirtumų. Todėl pasitaiko daug nuomonių dėl porūšių klasifikavimo. Kai kuriuose sąrašuose minima iki 90 rudųjų lokių porūšių, bet vykstant tyrimams šis skaičius mažėja:
Europos rudųjų lokių porūšis:

Afrikos rudųjų lokių porūšis:

Azijos rudųjų lokių porūšiai:

Šiaurės Amerikos rudųjų lokių porūšiai:

Rudieji lokiai kultūroje[taisyti | redaguoti kodą]

Rudasis lokys dėl savo dydžio ir įspūdingos jėgos dažnai būdavo vaizduojamas mituose ir pasakose, dailėje, heraldikoje (žr. lokys heraldikoje), filmuose. Kiti objektai taip pat pavadinami lokio vardu pvz.: Didieji Grįžulo Ratai (Ursa Major).

Akistata su ruduoju lokiu[taisyti | redaguoti kodą]

Iš toli pamatę šį agresyvų ir smalsų gyvūną, prie jo nesiartinkite ir jo negąsdinkite, bet tokiu atveju pasistenkite nepastebėti pasišalinti. Jeigu negalima išvengti su juo akistatos – svarbiausiai nedaryti jokių staigių judesių ir nebėgti, nes nuo jo nepabėgsite, nepaisant to, kad jis atrodo nerangus ir lėtas. Reikia palengva, be panikos neatsigręžiant atgal pasitraukti. Kitas, gana radikalus būdas – atsigręžus į jį, kiek išgalite staukite ir atrodykite kuo didesni, lėtai mojuodami iškeltomis virš galvos rankomis – šis būdas daugeliu atvejų yra pasitvirtinęs[3]. Pati pavojingiausia akistata su ruduoju lokiu tada, kada atsiduriate viduryje tarp pačios lokės ir jos meškiukų. Svarbu žinoti, kad rudieji lokiai kaip ir žmonės, miške mėgsta naudotis išmintais takais arba keliais. Taip pat vengti įrengti ilgesniam laikui stovyklą vietose, kur užuodžiamas irstančio gyvūno kvapas, nes tai gali būti rudojo lokio paslėptas grobis, kurį jis gintų agresyviai[4].

Rudųjų lokių aukos[taisyti | redaguoti kodą]

Žmogui labai pavojingas gyvūnas. Šiaurės Amerikoje, grizlio ir kadjakinio rudojo lokio aukomis vidutiniškai į metus tampa vienas žmogus. Rusijoje, kurioje rudųjų lokių skaičius didžiausias pasaulyje, vidutiniškai į metus aukomis tampa dešimt žmonių, tai dažniausiai regionuose apie Baikalo ežerą bei Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. Skandinavijoje per visą XX a. rudųjų lokių aukomis yra tapę trys žmonės.

Taip pat skaityti[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. "IUCN Red List - Ursus arctos." IUCN Red list. Nuoroda tikrinta 2012-03-19.
  2. grynas.delfi.lt / Įspėja dėl pavojaus: Lietuvos miškuose klaidžioja meška, Tomas Janonis, Birutė Davidonytė, 2015 m. gegužės 4 d.
  3. grynas.delfi.lt / Švedas savo riaumojimu atbaidė puolantį lokį, 2015 m. gegužės 17 d.
  4. adfg.alaska.gov / The Essentials for Traveling in Alaska’s Bear Country

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Rudasis lokys – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.