Pereiti prie turinio

Rudasis lokys

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ursus arctos
Apsauga: 3,1
Eurazinis rudasis lokys (Ursus arctos arctos)
Eurazinis rudasis lokys (Ursus arctos arctos)
Apsaugos būklė

Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), [1]
Mokslinė klasifikacija
Potipis: Stuburiniai
( Vertebrata)
Klasė: Žinduoliai
( Mammalia)
Būrys: Plėšrieji žinduoliai
( Carnivora)
Šeima: Lokiniai
( Ursidae)
Gentis: Meškos
( Ursus)
Rūšis: Rudasis lokys
( Ursus arctos)
Binomas
Ursus arctos
Linnaeus, 1758
Rudųjų lokių paplitimas
Rudųjų lokių dabartinis paplitimas
Rudųjų lokių paplitimas XIX a.
Rudųjų lokių paplitimas XIX a.

Rudasis lokys (Ursus arctos) – lokinių (Ursidae) šeimos labai stambus plėšrus žinduolis. Šnekamojoje lietuvių kalboje nuo seno jie vadinami lokiu, meška, ruduoju lokiu ar rudąja meška. Dažniausi porūšiai yra euraziniai rudieji lokiai, gyvenantys Europoje (anksčiau sėsliai gyveno Lietuvoje, dabar tik užklysta) bei Azijoje, ir Šiaurės Amerikoje gyvenantys grizliai.

Rudasis lokys

Kaip ir kiti lokinių šeimos nariai, rudieji lokiai pasižymi tvirtu kūno sudėjimu. Patinai stambesni – 30-60 % sunkesni už pateles. Yra keletas rudųjų lokių porūšių, kurie skiriasi dydžiu ir kailio spalva. Rudieji lokiai sveria nuo 130 iki 700 kg ir tai priklauso nuo porūšio: stambiausi rudieji lokiai gyvena pietų Aliaskoje, Eurazijoje stambiausi Primorės ir Kamčiatkos rudieji lokiai. Sunkiausių rudųjų lokių porūšio, kadjakinių rudųjų lokių, patinai dažnai išauga iki 780 kg, rekordinis užfiksuotas svoris siekė 1134 kg. Kūno ilgis 1,7–2,8 m, aukštis ties pečiais 90–150 cm. Kailis storas, įvairių rudos atspalvių, nuo šviesios iki tamsiai rudos arba pilkos spalvos.

Galva apvali, nasruose 42 dantys. Kaklas, palyginti su baltuoju lokiu, trumpas. Virš pečių kūpso didelė raumenų kupra, dėl jos rudųjų lokių letenos labai galingos. Galūnės ilgos ir stiprios, panašaus ilgio. Pėdos turi po penkis neįtraukiamus nagus, jų ilgis siekia 8–10 cm. Nagai neįtraukiami, todėl per ilgą laiką nudyla. Kaip ir visi lokiniai, turi trumpą nuo 6,5 iki 21 cm ilgio uodegą. Kailis tankus, spalva skiriasi, ir ne tik skirtinguose arealuose, bet netgi tame pačiame rajone. Dažniausiai sutinkama kailio spalva - ruda.

Lokiukai žaidžia vandenyje

Rudųjų lokių regos aštrumas panašus į žmonių, klausa vidutiniška, bet jie turi labai gerą uoslę.

Lokių aktyvumas priklauso nuo metų laiko ir gyvenamosios aplinkos. Ruošdamiesi žiemos miegui arba tik iš jo pabudę, maisto ieško ir dienomis, bet vasarą, kai maisto daug, ypač aktyvūs naktį. Žiemą, ypač šaltesnėse klimato juostose, kur yra mažiau maisto, lokiai nagais išsikasa urvus ir juose užsnūsta. Tai nėra tikras žiemos miegas, nes kūno temperatūra nukrenta vos 4–5 laipsniais. Iš tokio miego rudieji lokiai gali lengvai pabusti. Miego metu patelės netenka iki 40 % svorio, o patinai iki 22 %. Kartais gali miegoti ir 7 mėnesius.[2]

Lokiai dažnai juda nerangiai ir lėtai, bet prireikus gali bėgti 56 km/h greičiu.[3][4][5] Jie taip pat geri plaukikai, nevengiantys vandens. Maži lokiukai gali lengvai įlipti į medžius.

Lokiai nėra bendruomeniški gyvūnai, patelę apvaisinę patinai ją palieka vieną auginti mažus lokiukus. Rudieji lokiai neturi aiškiai apibrėžtų teritorijų, o jei maisto yra daug, toje pačioje teritorijoje taikiai sugyvena su kitais individais. Šių teritorijų dydžiai priklauso nuo įvairių veiksnių: gyvūno amžiaus, lyties, sveikatos, aplinkos topografijos bei maisto kiekio.

Kodiako salyno Kodiako laukinės gamtos nacionaliniame prieglobsčio parke (Kodiak National Wildlife Refuge) lokys gaudo lašišas
Jeloustono nacionalinio parko pievelėje besiilsintys lokiai

Rudieji lokiai yra visaėdžiai. Dažniausiai minta įvairiais augalais, grybais, uogomis ir riešutais. Jie taip pat ėda vabzdžius, paukščius ir jų kiaušinius, graužikus. Susimedžioja ir stambesnių žinduolių, dažniau ligotų arba jauniklių: briedžių, elnių ir kitų elninių šeimos gyvūnų, bizonų. Rudieji lokiai galingu smūgiu sulaužo gyvūnui stuburą. Kartais sumedžiotą gyvūną paslepia, kad šis truputį papūtų.

Kartais puola juoduosius lokius, o usūriniai rudieji lokiai dėl sumedžioto gyvūno kaunasi su amūriniais tigrais.

Kitas lokių maisto šaltinis, ypač būdingas kadjakiniams rudiesiems lokiams, kiek mažiau – grizliams, yra lašišos ir kitos žuvys, kurias gaudo stovėdami upėje ties slenksčiais ar mažais kriokliais.

Tarp jų visada pasitaiko žmogėdrų, tai daugiau būdinga Sibiro ir Šiaurės Amerikos rudųjų lokių porūšiams.

Lokių poravimosi sezonas trunka nuo gegužės iki liepos. Apvaisintas pateles lokiai saugo 3 savaites, kad jų neapvaisintų kiti patinai. Po apsivaisinimo būna iki penkių mėnesių trunkantis laikotarpis, kurio metu vaisius nesivysto, pats nėštumas trunka nuo šešių iki aštuonių savaičių. Todėl nuo apvaisinimo iki gimimo praeina 6–9 mėnesiai.

Gimdymas įvyksta žiemos miego metu, tarp vasario ir kovo mėnesių. Dažniausiai gimsta 2 ar 3, kartais 4 lokiukų vada. Naujagimiai gimsta akli ir pliki, būna 23–28 cm ilgio ir 340–680 gramų svorio.

Patelių piene daug baltymų (nuo 6 iki 17 %) ir riebalų (20 %). Jaunikliai greitai auga ir 3 mėnesių amžiaus sveria 15 kg, 6 mėnesių – 25 kg. Po 5 mėnesių pradeda misti ne tik motinos pienu. Patelės lokiukais rūpinasi 2–4 metus, vėliau juos palieka. Vados nariai dažnai dar 2 metus išlieka kartu, žaidžia ir ieško maisto.

Patinai gali daugintis nuo 4–5 metų amžiaus, o patelės vėliau – 4–6 metų. Augti lokiai nustoja 10–11 metų.

Rudieji lokiai laisvėje išgyvena iki 30 (vidutiniškai iki 25 metų), o nelaisvėje – iki 47 metų.

Paplitimas (pagal porūšius)

Pradinis rudųjų lokių paplitimas buvo daug didesnis. Europoje lokių būta visame žemyne, įskaitant Airiją ir Angliją, Azijoje – šiaurinėje jos dalyje, Himalajuose, per Sibirą ir Kiniją arelas siekė Japoniją. Afrikoje lokiai gyveno Atlaso kalnuose. Į Šiaurės Ameriką pateko greičiausiai prieš 40 000 metų iš Azijos per Beringo sąsmauką ir paplito dideliuose plotuose nuo šiaurinės Meksikos iki Aliaskos ir Hadsono įlankos.

Lokiai buvo medžiojami ir ilgainiui išnyko didelėje buvusio arealo dalyje, likusiame areale lokių liko nedaug. Lokiai visiškai išnyko Afrikoje, Vakarų Europoje liko izoliuotos populiacijos Pirėnuose, Kantabrijos kalnuose, Alpėse ir Apeninuose. Lokiai išliko gana plačiai paplitę Skandinavijoje ir Suomijoje, sutinkami Vidurio Europos miškuose ir Karpatuose. Suomijoje lokys laikomas nacionaliniu žvėrimi.

Azijoje paplitę nuo Priešakinės Azijos, Palestinos, šiaurės Irako ir Irano iki Kinijos šiaurės ir Korėjos pusiasalio. Japonijoje sutinkami Hokaido saloje. Šiaurės Amerikoje žinomas "grizlio" vardu (anksčiau Šiaurės Amerikos rudieji lokiai laikyti atskira rūšimi); lokių gausu Aliaskoje, Kanados vakaruose, riboto dydžio populiacijos yra šiaurės vakarų JAV.

Pasaulinė lokių populiacija yra nuo 185 000 iki 200 000 individų.

Rudieji lokiai Lietuvoje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje lokio kaulų rasta V–I a. pr. m. e. ir XIII–XVIII m. e. a. archeologinių paminklų kultūriniuose sluoksniuose. Didėjant gyventojų tankumui ir vystantis gyvulininkystei, lokius imta persekioti kaip plėšrūnus, darančius žalą naminiams gyvuliams. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių jų ėmė mažėti. Be to, daug lokių išnaikinta dėl miškų kirtimo XVII–XVIII a. XIX a. II-joje pusėje lokių liko tik miškingesnėse vietovėse. Gamtininkas Tadas Ivanauskas nurodo, kad paskutinis lokys Lietuvoje nušautas 1883 m.

Lietuvoje lokiai laikomi išnykusiais, tačiau jie kartais užklysta iš kaimyninių šalių – Latvijos ar Baltarusijos.

Rudieji lokiai įrašyti į Lietuvos raudonosios knygos 0 (Ex) kategoriją.

Rudojo lokio porūšiai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Eurazijos rudasis lokys
Grizlis
Kadjakinis rudasis lokys
Sirinis rudasis lokys

Dideliame rudųjų lokių paplitimo areale pasitaiko žymių svorio, kaukolės dydžio ir formos, taip pat kailio spalvos ir kitų skirtumų. Skirtumai tarp rudųjų lokių populiacijų tokie dideli, kad anksčiau lokiai skirstyti į daugybę atskirų rūšių (vien Šiaurės Amerikoje buvo priskiačiuojama iki 80 rūšių). Šiuo metu visi rudieji lokiai yra laikomi viena rūšimi su keletų geografinių porūšių ar rasių. Yra skirtingų nuomonių dėl porūšių klasifikavimo. Kai kuriuose sąrašuose minima iki 90 rudųjų lokių porūšių, bet vykstant tyrimams porūšių skaičius mažinamas.

Europos rudųjų lokių porūšis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Afrikos rudųjų lokių porūšis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Atlasinis rudasis lokys (Ursus arctos crowtheri); į Maroką pateko iš Iberijos pusiasalio dar tuo metu, kai Gibraltaras buvo sausumos tiltu tarp Europos ir Afrikos; paskutinis sumedžiotas 1890 m.

Azijos rudųjų lokių porūšiai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiaurės Amerikos rudųjų lokių porūšiai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rudieji lokiai kultūroje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rudasis lokys dėl savo dydžio ir įspūdingos jėgos dažnai būdavo vaizduojamas mituose ir pasakose, dailėje, heraldikoje (žr. lokys heraldikoje), filmuose. Kiti objektai taip pat pavadinami lokio vardu pvz.: Didieji Grįžulo Ratai (Ursa Major).

Akistata su ruduoju lokiu

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš toli pamatę šį agresyvų ir smalsų gyvūną, prie jo nesiartinkite ir jo negąsdinkite, bet tokiu atveju pasistenkite nepastebėti pasišalinti. Jeigu negalima išvengti su juo akistatos – svarbiausiai nedaryti jokių staigių judesių ir nebėgti, nes nuo jo nepabėgsite, nepaisant to, kad jis atrodo nerangus ir lėtas. Reikia palengva, be panikos neatsigręžiant atgal pasitraukti. Kitas, gana radikalus būdas – atsigręžus į jį, kiek išgalite staukite ir atrodykite kuo didesni, lėtai mojuodami iškeltomis virš galvos rankomis – šis būdas daugeliu atvejų yra pasitvirtinęs.[13] Pati pavojingiausia akistata su ruduoju lokiu tada, kada atsiduriate viduryje tarp pačios lokės ir jos meškiukų. Svarbu žinoti, kad rudieji lokiai kaip ir žmonės, miške mėgsta naudotis išmintais takais arba keliais. Taip pat vengti įrengti ilgesniam laikui stovyklą vietose, kur užuodžiamas irstančio gyvūno kvapas, nes tai gali būti rudojo lokio paslėptas grobis, kurį jis gintų agresyviai.[14]

Rudųjų lokių aukos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žmogui labai pavojingas gyvūnas. Šiaurės Amerikoje grizlio ir kadjakinio rudojo lokio aukomis vidutiniškai per metus tampa vienas žmogus. Rusijoje, kur rudųjų lokių daugiausia pasaulyje, vidutiniškai per metus aukomis tampa dešimt žmonių, dažniausiai regionuose apie Baikalo ežerą bei Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. Skandinavijoje per visą XX a. rudųjų lokių aukomis yra tapę trys žmonės.

Taip pat skaityti

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. „IUCN Red List - Ursus arctos“. IUCN Red list. Suarchyvuotas originalas 2012-07-13. Nuoroda tikrinta 2012-03-19.
  2. Taylor, Barbara. Arktis ir Antarktis. Vilnius: Alma littera, 1998, 37 psl. ISBN 9986-02-498-6.
  3. telegraph.co.uk / Why you shouldn’t try to outrun a bear Archyvuota kopija 2017-02-26 iš Wayback Machine projekto., 06 Nov 2014
  4. books.google.co.uk / Animal Records, By Mark Carwardine, Natural History Museum
  5. youtube.com / Urso vs Bisão ou Bisonte Americano (The grizzly uses his top speed of 56 km/h [at 5:17])
  6. Unikalus įvykis: rudasis lokys atšleivojo iki miškų Lietuvos viduryje
  7. Janonis, Tomas (2015-05-04). „Įspėja dėl pavojaus: Lietuvos miškuose klaidžioja meška“. www.GRYNAS.lt. Delfi. Nuoroda tikrinta 2024-03-12.
  8. Trakų rajone pastebėtas rudasis lokys
  9. „Turėsime priprasti prie naujų plėšrūnų: meškos jau grįžo į Lietuvos miškus, o vienas lokys čia net peržiemojo“. www.GRYNAS.lt. Delfi. 2019-12-12. Nuoroda tikrinta 2024-03-12.
  10. Veisiejų RP aptikta lokio pėdsakų
  11. Sensacingas kadras: Dzūkijoje nufotografavo mešką
  12. Panevėžio rajone – meškos pėdsakai Archyvuota kopija 2018-05-10 iš Wayback Machine projekto.
  13. „Švedas savo riaumojimu atbaidė puolantį lokį“. delfi.lt. Delfi. ELTA. 2015-05-17. Nuoroda tikrinta 2024-03-12.
  14. adfg.alaska.gov / The Essentials for Traveling in Alaska’s Bear Country


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.