Vendai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Slavų genčių gyvenamosios vietos VII–IX a.

Vendai (s. angl. Winedas; s. norv. Vindr; vok. Wenden, Winden; dan. vendere; šved. vender; lenk. Wendowie, ček. Wendové) – istorinis pavadinimas, kuriuo apibūdinama germanų kaimynystėje gyvenančios slavų tautos. Taip pat termino reikšmė skiriasi priklausomai nuo vietos, kur yra vartojama. Vokietakalbėje Europoje Viduramžiais vendais buvo vadinami Šventojoje Romos imperijoje gyvenę vakarų ir pietų slavai. Taip pat Polabės slavai kartais vadinami vendais. Iš šio žodžio kildinami žodžiai Rusijai įvardinti finų kalbose (suom. Venäjä, est. Vene, karel. Veneä)[1][2].

Senovės skandinavai žodžiu vendai Wends (Vender) vadino slavus, gyvenančius pietiniame Baltijos jūros krante (šį regioną vadino Vendland), t. y., Polabės slavus (obotritų, veletų, ranių ir pamarėnus. Iki šių laikų vieninteliai išlikę vendų palikuonys – Lužicos sorbai. Bendruomenių, laikančių save vendais, yra Lužicoje, Teksase (JAV)[3] ir Australijoje.[4]. Pats tautovardis kildinamas iš venedų, kuriuos mini senovės romėnai (Veneti, Venedi arba Venethi) ir senovės graikai (Ουενεδαι, Ouenedai). Venedus, kaip prie Baltijos krantų gyvenančią tautą, mini Plinijus Vyresnysis ir Klaudijus Ptolemėjus.

I-ame tūkstantmetyje vykstant slavų migracijai ir slavams diferencijuojantis į pietų, rytų ir vakarų grupes, dalis vakarų slavų pasuka į teritorijas tarp Elbės ir Odros upių. Ten jie asimiliuoja germanų gentis, nespėjusias teritorijų palikti Didžiojo tautų kraustymosi metu. Jų kaimynai germanai juos vadino vendais, kaip ir, spėjama, venedus iki asimiliavimo.

Nors manoma, kad atsikraustydama į Germania Slavica vendai buvusi homogeniška grupė, laikui bėgant ji išsiskirstė į daugybę nedidelių genčių, kurių gyvenvietes skyrė miškai. Kai kurioms gentims, pvz., obotritams ir pamarėnams, pavyko susiburti į kunigaikštystę panašius darinius ir rengti reidus į Saksoniją. Šventoji Romos imperija siekė prisijungti vendų žemes, steigdamos krikščioniškas misijas ir vokiškas administracines institucijas. 983 metais daug vendų genčių prieš ją sukilo ir pavykus sukilimui sugebėjo sulėtinti žemių germanizaciją. Vyko dažni mūšiai su vokiečiais, danais ir lenkais. 1068 m. vokiečiai užėmė ir sunaikino Retrą, vieną pagrindinių vendų šventyklų. 1124 m. ir 1128 m. pamarėnai ir dalis lutičių buvo apkrikštyti. 1147 m. įvyko kryžiaus žygis prieš vendus. Prie pagoniško tikėjimo likę vendai buvo galutinai sumušti danų Šiaurės kryžiaus žygių metu, kuomet Valdemaro Didžiojo ir vyskupo Absalono vedami pulkai užėmė ir sunaikino Arkoną, vendų šventyklą ir tvirtovę. XII–XIV a. vyko sparti vendų žemių germanizacija dėl didelio masto germanų migracijos. Šiuos į dykras įsikurti kviesdavo vietiniai kunigaikščiai ir vienuolijos. Slaviška polabų kalba Žemutinėje Saksonijoje ir Brandenburge buvo kalbama iki pat XVIII a.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]