Septintosios dienos adventistai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Viljamas Mileris (1782–1849, JAV), adventistų judėjimo pradininkas
Otavos Septintos dienos adventistų bažnyčia, buvusi sinagoga

Septintosios dienos adventistai (angl. Seventh - day Adventist Church) – 1840 m. JAV susikūrusi religinė organizacija, kurios pradininku laikomas buvęs baptistų pamokslininkas Viljamas Mileris (William Miller). Pavadinimas atspindi šeštadienio sureikšminimą (JAV ir kai kuriose kitose šalyse šeštadienis yra septintoji savaitės diena).

Atsiradimo istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jungtinėse Amerikos Valstijose judėjimo pradininkas W. Miller, remdamasis Biblijos studijomis (daugiausia Apreiškimu Jonui ir pranašo Danieliaus knygomis) apskaičiavo, kad Jėzus turėtų grįžti žemę apie 1843 metus (jis buvo numatęs, jog tai turėtų įvykti nuo 1843 m. kovo 21 d. iki 1844 m. kovo 21 d.). Būdamas baptistų pamokslininku jis dalijosi savo atradimu ir pamokslavo, skelbdamas antrojo Jėzaus atėjimo žinią. Nuo 1818 m. iki 1843 m. Milerio pasekėjų skaičius išaugo iki 50 000. 1844 m. Millerio pasekėjų laukė didelis nusivylimas. Lyderis nebandė slėpti savo nesėkmės ar kurti naują teoriją apie Jėzaus grįžimą, jis nedviprasmiškai pripažino savo klaidą ir atsisakė remti visokias naujas teorijas bei judėjimus susijusius su greitu Kristaus atėjimu, kilusius po 1844-ųjų „didžiojo nusivylimo“, įskaitant kylantį Septintosios dienos adventistų judėjimą. Netrukus po „didžiojo nusivylimo“ Mileris mirė.

Nauja teorija paaiškinanti Milerio nesėkmę ir vėliau pagimdžiusi Septintosios dienos adventistų judėjimą, buvo sukurta iš karto po „didžiojo nusivylimo“. Vienas iš adventistų – Hiram Edson – iškėlė teoriją, jog Jėzus išties atėjo, tačiau ne į žemę, kaip tikėjosi Mileris, bet į dangiškos šventyklos Šventų Švenčiausiąją. Tai paskatino naujos adventistų denominacijos kūrimąsi.

Netrukus judėjimas įgijo dar vieną skiriamąjį bruožą. Dar prieš „didįjį nusivylimą“, kai kurie Milerio pasekėjai, užuot šventę sekmadienį, pradėjo švęsti šeštadienį, teigdami, kad ši diena ir yra šabas, kurį įsako švęsti ketvirtasis Dievo įsakymas bei Naujasis Testamentas. Pats Mileris šiam požiūriui nepritarė ir tik po „didžiojo nusivylimo“, kai 1846 m. vienas adventistų vadovų – Joseph Bates – išspausdino traktatą „Septintosios dienos šabas – išliekantis ženklas“, septintosios dienos šventimas paplito tarp adventistų. Bates manė, kad šabą švęsti sekmadienį pradėjo Katalikų Bažnyčia, o tai laužo Dievo įsakymą. Šabo šventimas, pasak jo, turėsiąs būti tuo ženklu, kuris paskutinėmis dienomis išskirs Dievo „likučio“ Bažnyčią iš visų kitų bažnyčių. Taip Advento judėjimas pradėjo įgauti šiuolaikinės Septintosios dienos adventistų Bažnyčios formą.

Vis dėlto svarbiausią įtaką judėjimo formavimuisi ir augimui padarė moteris, kuri ir šiandien yra didžiausias Biblijos interpretavimo autoritetas Adventistų bažnyčioje – Elen White. Nors Septintosios dienos adventistai turi tik vieną šventraštį – Bibliją, tačiau jie taip pat pripažįsta, kad E. White turi pranašystės dovaną ir jos raštai laikomi labai autoritetingais.

White gimė 1827 m. metodistų šeimoje. Ankstyvoje jaunystėje ji susidūrė su Advento judėjimu, o paties Milerio apsilankymas jos gimtajame mieste smarkiai paveikė jos gyvenimą. Ji ir jos tėvai netrukus buvo pašalinti iš Metodistų Bažnyčios už simpatijas V. Milerio Advento judėjimui. Artėjant 1844 m. Elen pradėjo matyti regėjimus, ir tai dar labiau sustiprino jos atsidavimą Milerio judėjimui. Iškart po „didžiojo nusivylimo“ Elen Harmon (tokia jos mergautinė pavardė) puolė į gilią depresiją, tačiau tai truko neilgai. Po kelių mėnesių mažame maldos susirinkime ji išvydo regėjimą, kuriame matė „adventistus kelyje į dangų“. Tie kurie suabejodavo adventistų tiesa, krisdavo „atgal į iškrypusį pasaulį apačioje, kurį Dievas atmetė“. Regėjimai kartodavosi ir vėliau, o juos lydėdavo keisti fiziniai reiškiniai. Prasidėjus regėjimui ji apalpusi susmukdavo ant žemės, neretai tai trukdavo kelias valandas. Po regėjimo ją, išsekusią ir bejėgę, tikintieji pasodindavo į kėdę ir ji pasakodavo, ką buvo mačiusi. O regėjimų turinys būdavo labai įvairus, tačiau dažniausiai – apie kokią nors problemą ar nesutarimą iškilusį adventistų judėjime. Pvz., J. Bartes išspausdinus traktatą apie šabo šventimą, Elen iš pradžių atmetė šią idėją, bet po susitikimo su autoriumi ji išvydo regėjimą, kuriame Jėzus jai parodė 10 įsakymų su ketvirtuoju šabo įsakymu, paženklintu šviesos aureole. Regėjime angelas jai paaiškino, kad adventistai turi laikytis ketvirtojo įsakymo, jei nori, kad Jėzus sugrįžtų. Dėl jos regėjimo paties Milerio atmesto Advento judėjimo septintosios dienos atskala greitai augo ir stiprėjo.

1846 m. Elen ištekėjo už James White’o, tuometinio adventistų judėjimo leidinio redaktoriaus. Džeimsas pradėjo spausdinti Elen regėjimus ir jos įtaka dar labiau išaugo, kol galiausiai 6–ojo dešimtmečio pabaigoje ji buvo pripažinta neginčijama Septintosios dienos adventistų lydere.

Vieni iš bažnyčios pradininkų – James ir Ellen White

1863 m. adventistai apsisprendė įkurti savo denominaciją, kurios vienas pirmų prezidentų buvo J. White’as. Elen toliau darė didžiulę įtaką judėjimui. Ji daug rašė ir mokė apie sveikatą ir sveiką maitinimąsi. Ji ragino nenaudoti tabako, alkoholio ir stimuliatorių – kavos, arbatos ir pan., vartoti mažiau mėsos ir daugiau daržovių, kalbėjo apie fizinių pratimų naudą. Mokydama apie krikščionišką gyvenimą, Elen skatino susilaikymą ir dvasingumą. Iš karto po denominacijos įkūrimo 1863 metais gegužės mėn. tikinčiųjų skaičius siekė 3500 žmonių.

White apsaugojo adventistų judėjimą nuo nukrypimų nuo krikščioniškos „ortodoksijos“. Antai XIX a. pabaigoje kai kurie adventistai atmetė Jėzaus dieviškumo doktriną ir tik E. White garsaus protesto dėka adventistų denominacija išvengė rimtų skilimų ir tolesnių nukrypimų. Ji taip pat parėmė išteisinimo tikėjimu doktriną, kurią tarp adventistų jau buvo beveik pakeitęs mokymas apie Dievo įstatymo svarbą ir išteisinimą per jį.

Adventistai veikia daugiau nei dviejuose šimtuose šalių. Paprastai jų evangelizacija vyksta kartu su humanitarinės ir medicinos pagalbos teikimu. Pavyzdžiui, Lietuvoje adventistų misijų organizuojamuose renginiuose visada susipina evangelizaciniai, bibliniai ir sveiko gyvenimo motyvai. Visame pasaulyje Adventistų Bažnyčiai priklauso šimtai ligoninių, klinikų ir kitų sveikatos apsaugos įstaigų. Bažnyčia turi tūkstančius misionierių, keliasdešimt leidyklų, spausdinančių literatūrą įvairiomis kalbomis, radijo ir televizijos programų.

Adventistai taip pat garsėja mokymo institucijomis, kurių visame pasaulyje priskaičiuojama apie 5000. Ypač žinomas Loma Lindos universitetas, o jo klinika pripažįstama viena geriausių gydymo įstaigų vakarinėje JAV pakrantėje.

Septintosios dienos adventistų doktrina[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Septintosios dienos adventistai per savo gyvavimo istoriją išvystė unikalią, savitu eschatologijos supratimu pagrįstą doktriną, kuri iš pirmo žvilgsnio gerokai skiriasi nuo klasikinės krikščionybės mokymo. Septintosios dienos adventistai tiki visomis pagrindinėmis krikščionybės doktrinomis: Dievo Trejybe, Jėzaus Kristaus gimimu iš mergelės ir Jo dieviškumu, Šventosios Dvasios asmenybe, Jėzaus Kristaus atperkamąja auka ant kryžiaus, išteisinimu per tikėjimą Jėzumi Kristumi ir, žinoma, antruoju Jėzaus atėjimu. Tačiau adventistai atmeta kelias doktrinas, kurias kiti krikščionys laiko svarbiomis – sielos nemirtingumą ir amžinąją nusidėjėlių kančią pragare. Jų manymu, miręs žmogus patiria „miego“ būseną; jo siela (kuri, anot jų, tėra tik žmogaus gyvybė, o ne nematerialioji asmenybės dalis) nefunkcionuoja, tad po mirties akimirkos kitas suvoktas žmogaus išgyvenimas būtų prisikėlimas. Po prisikėlimo Dievas, adventistų manymu, nuteis nusidėjėlius ir visiškai sunaikins juos, mat amžina žmogaus kančia nėra suderinama su Dievo meile.

Adventistai pripažįsta tik suaugusiųjų krikštą, jų mokymas apie sakramentus taip pat turi savitų ypatybių. Atkreiptinas dėmesys į tuos Septintosios dienos adventistų (toliau – SDA) doktrinos aspektus, kurie aiškiai skiriasi nuo kitų denominacijų mokymo, – savita SDA Bažnyčios eschatologija, kuri daro prielaidas formuotis Adventistų Bažnyčios išskirtinumo idėjai, bei šabo doktrina, dėl kurios SDA Bažnyčia yra susilaukusi daugiausiai dėmesio ir kritikos.

Kaip minėta, SDA denominacija kilo iš Advento judėjimo, pasižymėjusio bandymu nuspėti tikslią Jėzaus grįžimo datą, remiantis Danieliaus pranašyste. W. Miller, Advento judėjimo lyderio, manymu, pasaulio pabaiga ir Jėzaus atėjimas buvo išpranašauti aštuntame ir devintame Danieliaus knygos skyriuje. Devintame skyriuje pranašaujama apie Mesijo atėjimą, kuris turėjo įvykti po 69 savaičių (taigi, po 483 dienų) nuo įsakymo atstatyti Jeruzalę, kurį Persijos karalius išleido 457 m. pr. m. e.. Vieną biblinės pranašystės dieną traktuodamas kaip metus, Mileris nustatė, kad Mesijo atėjimas turėjo įvykti maždaug 28 m. e. m. (-457+483=27, tiksliau – 28, nes nulinių metų nėra). O tai gana tiksli Jėzaus krikšto data. Paskatintas savo atradimo Mileris pritaikė tą patį principą kitai Danieliaus pranašystės knygai, kurioje rašoma apie šventyklos išvalymą, ateisiantį po 2300 dienų, taigi – 2300 metų. Mileris manė, kad šventykla simbolizuoja žemę, ir kad atskaitos taškas skaičiavimui turėtų būti įsakymo atstatyti Jeruzalę data, nors pats pranašystės tekstas niekaip nepagrindžia šių dviejų prielaidų. Skaičiavimo rezultatai kalbėjo apie 1844 metus.

Kaip minėta, Milerio spėjimai nepasitvirtino ir tik naujoji Hiram Edson teorija išgelbėjo Advento judėjimą nuo žlugimo. Pasak Edson, kurio požiūrį greitai perėmė E. White ir įtvirtino jį tarp adventistų, Danieliaus pranašystė kalbėjo ne apie Jėzaus atėjimą ir žemės apvalymą, bet apie Jėzaus įžengimą į dangiškąją šventyklą ir „tiriamojo teismo“ pradžią, kuriame Jėzus tiria tikinčiųjų bylas ir sprendžia, kurie jų verti amžinojo gyvenimo. Pasibaigus „tiriamajam teismui“ dangiškosios šventyklos bus išvalytos, tenai susikaupusios krikščionių nuodėmės bus sudėtos ant Šėtono, visa ko kaltininko, pečių. Tada Jėzus sugrįš į žemę, sunaikindamas visus savo priešus ir pasiimdamas savo Bažnyčią.

Šiandien kai kurie SDA lyderiai ne tik išpažįsta H. Edson sukurtą teoriją, bet ir tiki, kad Milerio judėjimą ištikęs „didysis nusivylimas“ buvo Dievo iš anksto suplanuotas ir, kad būtent taip Dievas norėjo atnaujinti tikrąją Paskutinių laikų Bažnyčią. Šiai keistai interpretacijai pagrįsti paprastai cituojama Apreiškimo knyga, kurioje angelas įteikė pranašui knygos ritinį ir liepė jį suvalgyti, ir toji knyga buvo saldi pranašo burnoje, bet apkarto viduriuose (Apr 10, 8-10). Toji knyga, pasak SDA, tai Danieliaus pranašystė, kuri buvo atverta Advento judėjimui ir iš pradžių buvo saldi, nešanti tikėjimą ir viltį, tačiau po „didžiojo nusivylimo“ apkarto. Būtent iš šio judėjimo, patyrusio džiaugsmą ir nusivylimą, Dievas, pasak SDA, pakėlė savo Bažnyčią paskutinėms dienoms.

Ši Paskutiniųjų laikų Bažnyčia, anot jos pačios, pasižymi tuo, kad laikosi Dievo įsakymų, įskaitant ketvirtąjį – šabo įsakymą, skelbia prasidėjusį „tiriamąjį teismą“, kurį Jėzus vykdo dangiškojoje šventykloje (Apr 14, 6-7), ir turi „pranašystės dvasią“ (Apr 10, 11), kuri, pasak adventistų, pasireiškė per E. White.

Visos kitos bažnyčios, nesilaikančios šabo ir neskelbiančios „tiriamojo teismo“ žinios po 1844 metų, prarado Dievo palaiminimus. „Iki 1844-ųjų Dievo Dvasia pasireikšdavo veikdama per visas krikščioniškas bažnyčias, […] bet po 1844-ųjų nusivylimo bažnyčios, atmetusios ypatingą Jėzaus tarnavimą dangaus šventyklos Šventų Švenčiausioje, daugiau nebegalėjo naudotis Šviesos Dievo teikiamomis privilegijomis; bažnyčios, atmetusios šabo įsakymą, daugiau nebegali būti laikomos Dievo tiesos saugotojomis… Tie, kurie atmetė Jėzaus šviesą, eina į tamsą. Tie, kurie atmetė iš Apreiškimo knygos ateinančią šviesą, turi tik vieną alternatyvą – tamsą“, – rašo adventistų autorius M. Finley.

SDA Bažnyčia mano, kad krikščionys privalo laikytis ketvirtojo Dievo įsakymo, liepiančio švęsti septintąją savaitės dieną – šabą. Iki II ar III m. e. a. Bažnyčia, pasak adventistų, šventė tik šabą, kurį Romos popiežius vėliau pakeitė pirmąją savaitės diena, o imperatorius Konstantinas 321 m. įstatymu įtvirtino sekmadienio šventimą. Šį tariamą Konstantino laikų pakeitimą adventistai laiko dideliu nukrypimu nuo tikėjimo, o sekmadienio šventimą – ketvirtojo Dievo įstatymo laužymu. Pasak E. White, paskutinėmis dienomis būtent šio įsakymo laikymasis bus lemtingas. Kai sekmadienio šventimas bus įtvirtintas įstatymu ir už jo nesilaikymą bus baudžiama, sekmadienio šventimas taps „žvėries ženklu“, kurio, pasak Apreiškimo knygos, bus pažymėti visi paklūstantys Antikristui. SDA pasaulio istoriją suvokia kaip didžiąją Dievo ir šėtono kovą, kurioje Dievas įrodys savo galią.

SDA žmogaus kūną suvokia kaip Šventosios Dvasios šventyklą, reikia rūpintis jos švara ir ją puoselėti. Todėl labai daug dėmesio skiriama sveikam gyvenimo būdui. Nevartojami svaigalai, narkotikai, kai kurie maisto produktai, taip pat tabakas. Reikalaujama, kad bažnyčios nariai rengtųsi kukliai ir tvarkingai. Daug dėmesio skiriama fiziniams pratimams.

Taip pat adventistai tvirtina: „Danguje yra šventovė, tikroji padangė, kurią pastatė Viešpats, o ne žmogus. Ten tarnaudamas Kristus užtaria mus. Kristus yra mūsų Vyriausiasis Kunigas. Ši tarnystė baigsis prieš pat Antrąjį Kristaus atėjimą. Kristaus atėjimas bus tiesioginis, asmeniškas ir matomas visam pasauliui. Kai jis sugrįš nedorėliai mirs, o teisieji bus prikelti.

Tūkstantmetis – tai laikas nuo pirmojo iki antrojo prisikėlimo, kai Kristus ir jo išgelbėti šventieji bus danguje. Žemėje neliks nei vieno gyvo žmogaus, o viešpataus šėtonas su savo angelais. Kai pasibaigs tūkstantmetis, Kristus nusileis į žemę kartu su Šventuoju Miestu. Tuomet bus prikelti nedorėliai, kurie kovos su Miestu. Vėliau Naujojoje Žemėje, kuri bus teisumo vieta, Dievas įrengs atpirktiesiems amžinąsias buveines.“

Septintosios dienos adventistai Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

SDA Bažnyčios mokymas Lietuvą pasiekė 1920 metais, kada Rytų Unija (SDA Bažnyčios vienas administracinių padalinių) pavedė Edvardui Enzelaičiui vadovauti Lietuvos misijos laukui (Klaipėdos kraštą ši žinia pasiekė žymiai anksčiau, tačiau tikslus laikas nežinomas). Pirmieji 2 darbuotojai atvyko iš Vokietijos: 1920 m. gruodžio mėnesį į Kauną, tuometinę Lietuvos sostinę – M. Moreningas; 1921 m. vasarą M. Gnėdinas – į Kybartus. Po kelių mėnesių šiaurinėje Lietuvoje, Latvijos pasienyje Žagarės miestelyje buvo surasta maža adventistų grupelė, kurios vadovas ir įkūrėjas buvo V. Štrolis. Per trumpą laiką SDA Bažnyčios mokslas pasiekė Šiaulius, Panevėžį, Mažeikius ir kitas Lietuvos vietoves. Pirmasis Lietuvos SDA Bažnyčios misijos lauko suvažiavimas įvyko Klaipėdoje 1921 metais. 1927 metais Lietuvos valdžia pripažino SDA Bažnyčią legalia organizacija ir suteikė teisę laisvai veikti. Tais pačiais metais SDA Bažnyčia Lietuvoje buvo valstybės įregistruota. 1929 m. imtas leisti žurnalas „Dabarties klausimai“. 1930 metais Lietuvos SDA Bažnyčios misijos lauke buvo 11 bendruomenių su 209 nariais. Prieš Antrąjį Pasaulinį karą Lietuvoje buvo virš 500 Bažnyčios narių.

Pagrindiniai sunkumai glūdėjo tame, jog trūko lietuvių pastorių, Biblijų lietuvių kalba ir kitos religinės literatūros. Todėl buvo imtasi ruošti pastorius Rygos dvasinėje seminarijoje, spausdinti įvairią literatūrą, kuri padėtų žmonėms su Kristaus mokymu susipažinti gimtąja kalba. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui užsieniečiams pastoriams teko pasitraukti iš šalies, išvyko ir kai kurie vokiečių tautybės Bažnyčios nariai. Po karo ateistinė valdžia ėmė uždarinėti bendruomenes, kitaip riboti Bažnyčios veiklą. Likusiems dviem pastoriams – A. Virbickui ir E. Kantaučiūnui – buvo uždrausta lankyti Bažnyčios narius ir skelbti Bažnyčios mokymą. Bažnyčios nariai buvo šantažuojami, dirbtinai mažinamas jos narių skaičius, kad būtų galima uždaryti bendruomenes. Didžioji narių dalis liko išsisklaidžiusi po visą šalį. Sovietinė valdžia dvasininkams neleido lankyti tikinčiųjų bei teikti jiems dvasinių patarnavimų. Iš tėvų (kurie buvo kaltinami religiniu savo atžalų auklėjimu namuose) buvo atimami vaikai. Internatuose tėvams buvo draudžiama juos lankyti, neleista su jais net susirašinėti.

Tuo laikotarpiu pusiau pogrindiniu būdu veikė dvi bendruomenės: Kaune ir Šiauliuose. Bažnyčios narių sumažėjo iki 50. Sumažėjus valdžios spaudimui, 1992 metais SDA pradėjo rengti viešas Šventojo Rašto paskaitas. Pradžioje tai darė vietiniai pastoriai. Netrukus atvyko keletas misionierių iš užsienio, kurie rengė Šventojo Rašto paskaitas didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Buvo rengiami seminarai ir sveikatos temomis (pagrindas svarstyti šią temą taip pat išplaukia iš SDA tikėjimo). Per trumpą laiką SDA Bažnyčios narių pagausėjo iki 1000. Kai kurie jaunuoliai ėmė mokytis Londono Newbold’o dvasinės seminarijos Rygos filiale. 2001 m. Lietuvoje veikė 19 bendruomenių ir grupių su 1000 narių, šiuo metu (2011 m.) SDA bendruomenių skaičius išaugo iki 22. Septintosios dienos adventistai nedalyvauja ekumeninėje veikloje. Tačiau jie buvo vieni iš Lietuvos Biblijos draugijos steigėjų ir aktyviausių narių.

SDA Bažnyčios darbui Lietuvoje vadovauja SDA Bažnyčios bendruomenių delegatų išrinktas Bažnyčios komitetas, kurį sudaro septyni nariai. Delegatų suvažiavimai, kurių metu ir renkamas šis komitetas, vyksta kas treji metai, išrinkto komiteto įgaliojimai suteikiami trejiems metams. Komiteto nariai renkami vadovaujantis Pasaulinės SDA Bažnyčios tvarkos pagrindais, atsižvelgiant į jų tinkamumą toms pareigoms. Komitetą sudaro prezidentas, sekretorius, iždininkas ir dar keletas eilinių Bažnyčios narių.

1996 m. buvo atnaujinta SDA bažnyčios registracija Lietuvoje. SDA Bažnyčia Lietuvoje, drauge su Estijos ir Latvijos Bažnyčiomis, sudaro Baltijos Uniją. Baltijos Unija yra Transeuropinio Diviziono dalis. Aukščiausias SDA Bažnyčios organas – Generalinė Konferencija. Visi SDA Bažnyčios vadovai yra renkami įvairių lygių delegatų suvažiavimuose. Jų įgaliojimų trukmę nustato suvažiavimas.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikiteka