Irako Kurdistanas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Irako Kurdistanas
هه‌رێمی کوردستان
إقليم كردستان
Irako Kurdistano vėliava Irako Kurdistano herbas
(Išsamiau)
Laiko juosta: (UTC+3)
------ vasaros: (UTC)
Valstybė Irako vėliava Irakas
Administracinis centras Erbilis
Apskričių skaičius 4
Rajonų skaičius 26
Oficialios kalbos kurdų, arabų
Įkūrimo data 1991
Prezidentas Neširvanas Barzanis
Gyventojų (2018) 7 222 747[1]
Plotas 46 861 km²
Tankumas (2018) 154 žm./km²
Interneto kodas .krd
Vikiteka Irako KurdistanasVikiteka

Irako Kurdistanas, oficialiai Irako Kurdistano regionas (kurd. هه‌رێمی کوردستان = Herêmî Kurdistan, arab. إقليم كردستان = Iqlīm Kurdistān), dažnai vadinamas ir Pietų Kurdistanu (kurd. باشووری کوردستان = Başûrê Kurdistanê) – autonominis regionas šiaurės Irake, sudarytas 1991 m. ir siekiantis visiškos nepriklausomybės. Sostinė – Erbilis.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Kurdistano istorija.

Irako Kurdistanas sudaro pietinę kurdų žemių – Kuridistano – dalį.

Vietovė gyvenama nuo priešistorinių laikų – čia rasta neandartaliečių, ankstyvųjų žemdirbiškų Džarmo ir Hasunos kultūrų radinių. XXV a. pr. m. e. kraštą užėmė huritai, XXIV – XXII a. pr. m. e. valdė Akadas, o nuo XXI a. pr. m. e. čia iškilo Ašūro, Ekalatumo miestai-valstybės. Dabartinis Irako Kurdistanas buvo Asirijos imperijos svarbi dalis, greta Erbilio buvo svarbi deivės Ištar šventykla. Vėliau kraštas buvo valdomas persų, graikų. I a. m. e. čia iškilo asirų valstybė Adiabena, bet 116 m. ją užėmė romėnai, o vėliau susigrąžino persai.

VI a. Pietų Kurdistaną užkariavo arabai, dauguma gyventojų buvo atversti į islamą. Kraštas nuolat buvo valdomas vis kitų tautų – arabų, persų, tiurkų. XIX a. pateko į Osmanų imperiją, kol per I pasaulinį karą užimtas britų (sudarytas Irako mandatas). Valdant britams, kurdai rengė sukilimus ir siekė nepriklausomos kurdų valstybės. 1922 m. sufijų šeichas Mahmudas Barzandžis paskelbė Kurdistano karalystę, bet britai sukilimą numalšino, ir Pietų Kurdistanas tapo vėliau nepriklausomybę paskelbusio Irako dalimi.

Kurdai nuolat rengė sukilimus prieš Irako valdžią siekdami krašto nepriklausomybės: 19611970 m. vyko pirmasis Irako–kurdų karas, 19741975 m. – antrasis. Pagrindinis sukilimų rengėjas buvo Mustafa Barzanis.

Nors 1970 m. Irakas sudarė Kurdistano autonomiją, ji tikros valdžios neturėjo, nebuvo leista daugiapartinė sistema. Valdant Saadamui Huseinui, Kurdistanas buvo prievarta arabizuojamas, vietos kurdai iškeldinami į kitas šalies vietas. 19831985 m., pasinaudodami Irano–Irako karu, kurdai, remiami Irano, vėl sukilo prieš Irako valdžią. Atsakydamas Saadamas Huseinas, prieš kurdus panaudojo cheminį ginklą, surengė masines kurdų žudynes.

1991 m. Irako Kurdistanas pasiekė faktinę autonomiją, gavo paramą iš JAV oro laivyno. Kadangi krašte yra didelės naftos atsargos, Irako Kurdistanas netrukus ūkiškai suklestėjo. 2003 m. prasidėjus Irako karui, kurdai ėmė uoliai talkininkauti JAV pajėgoms ir svariai prisidėjo prie Saadamo Huseino nuvertimo. Priėmus 2005 m. konstituciją nustatyta, kad Irakas nuo šiol yra federacinė valstybė ir Kurdistanas turi plačią autonomiją jos sudėtyje.

2011–2012 m. prasidėjo nesutarimai tarp Irako centrinės valdžios ir Kurdistano, kuris atsisakė savo kariuomenę „Pešmergą“ perleisti Bagdado valdžiai. Per 2014 m. mūšius prieš Islamo valstybę, Pietų Kurdistano pajėgos užėmė ligi tol Irako centrinės valdžios valdytus kraštus, tarp jų ir naftos telkiniais turtingą Kirkuką.

2017 m. rugsėjo 25 d. Irako Kurdistane surengtas referendumas dėl krašto nepriklausomybės – 92,7 % jo dalyvių pasisakė už nepriklausomą Kurdistano valstybę. Tuoj po referendumo Irako pajėgos apgulė Kirkuką ir atkovojo daugelį anksčiau kurdų užimtų žemių.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kanjonas Ravanduzo apylinkėse

Irako Kurdistanas ribojasi su Turkija šiaurėje, Iranu – rytuose, Sirija – vakaruose. Visų šių kraštų pasienio srityse taip pat gyvena kurdai. Pietuose kraštas ribojasi su likusiu Iraku, bet tikslios sienos ginčytinos.

Kraštas kalnuotas (driekiasi Zagroso, Sindžaro, Hamrino, Kandilo masyvai), aukščiausia vieta – Šicha Daro kalnas (3611 m). Pagrindinė upė – Tigras (su intakais: Didžiuoju ir Mažuoju Zabais). Sudarytas nemažas Dukano tvenkinys.

Klimatas subtropinis, pusiau sausringas, vėsesnis nei likusiame Irake. Vasarą vidutinės temperatūros siekia 35–40 °C (pietvakariuose – 21–24 °C), žiemą laikosi tarp 9–11 °C, o kalnuose būna šalčiau. Per metus iškrenta 500–900 mm kritulių, daugiausia žiemą ir pavasarį.

Kalnų šlaituose ir slėniuose auga ąžuolų, kėnių, platanų, pušų, uosių miškai, kurie sausringesnėse vietose pereina į kserofitinius krūmynus, palmių giraites ir stepes.

Ūkis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Svarbiausias Irako Kurdistano pajamų šaltinis – naftos gavyba ir pardavimas.[2] Taip pat kasama cinko, geležies rūda, klintis, varis, auksas, marmuras. Didelė dalis krašto gyventojų verčiasi žemės ūkiu – augina vaismedžius ir vaiskrūmius, javus, daržoves, laiko gyvulius.

Administracinis suskirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Irako Kurdistanas padalintas į 4 apskritis (Parêzga): Dohuko, Erbilio, Suleimanijos ir Halabdžos. Į ginčytinas sritis, kurias valdyti siekia Irako Kurdistanas, patenka Kirkuko, Ninevės ir Dijalos muchafazų dalys.

Kurdai mitinge dėl nepriklausomybės

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tikslių duomenų apie tautinę ir religinę krašto sudėtį nėra. Dauguma krašto gyventojų yra kurdai, taip pat esama reikšmingų arabų, turkmėnų, asirų ir armėnų mažumų, taip pat religiniu pagrindu save apsibrėžiančių bendruomenių – jazidų, šabakų, mandėjų ir chakajų.

Vyrauja kurdų kalba (Sorano ir Kurmandži tarmės, Halbdžoje – havrami). Dauguma kalba taip pat arabiškai. Tautinės mažumos vartoja savo kalbas (armėnų, turkų-turkmėnų, asirų, chaldėjų).

Religinė sudėtis mišri. Dauguma gyventojų yra musulmonai – daugiausia šafitinės atšakos sunitai, esti ir šiitų. Paplitęs sufizmas. Asirai, armėnai bei nedidelė dalis kurdų išpažįsta krikščionybę, taip pat išpažįstamos tik šiems kraštams būdingos tikybos – jazidizmas, zoroastrizmas, mandėjizmas.

Didžiausi miestai:

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]