Ingrija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Finougrų istorinis regionas:
Ингрия / Inkerinmaa
Oreshek (fortress) view01.jpg
Šalis: Rusija (Leningradas)
Vėliava: Inkerin lippu.svg
Tautos: vodai, ižorai > ingermanlandai > rusai
Miestai: Sankt Peterburgas
Vikiteka: Commons-logo.svg VikitekaVikiteka
Siauresrytu Europa.png
Rusijos istoriniai regionai:
Karelija, Ingrija, Dvina, Permė, Pečiora, Jugra, Pavolgys, Ponto stepė, Sibiras

Ingrija (rus. Ингрия, suom. Inkeri, Inkerinmaa, est. Ingeri, Ingerimaa), dar žinoma kaip Ingermanlandija (rus. Ингерманландия, šved. Ingermanland), Ižorija (rus. Ижора) – istorinis regionas, kuriame istoriškai gyveno finougrų etninės grupės vodai ir ižorai. Šiuo metu priklauso Rusijai.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ingrija Leningrado srityje

Istorinis regionas apima didžiąją dalį dabartinės Leningrado srities kartu su Sankt Peterburgo miestu. Vakaruose jį riboja Narvos upė, kuri skiria nuo Estijos. Šiaurėje yra Suomijos įlanka, Karelija (nuo šios skiria Sestra) ir Ladogos ežeras. Rytuose (ties Volchovu) viduramžiais ribojosi su Čiudų žeme, o pietuose – su Naugardo žeme.

Svarbiausia regiono upė – Neva. Regionui būdingos pelkingos žemumos.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Viduramžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ingrija 1201 m.

Nuo seniausių laikų istorinės Ingrijos teritorija buvo apgyvendinta finougrų genčių. Manoma, kad seniausi žinomi gyventojai buvo samių (rusų šaltiniuose: loparių) protėviai, kuriuos I tūkst. išstūmė jiems kalbiškai giminingi votų ir ižorų protėviai. Apie XII a. regione susiformavo trys atskiros žemės. Vakariausia jų buvo Votų žemė (rus. Вотская земля), vidurinė – Ižoros žemė (rus. Ижорская земля), o rytinė – Lopių žemė. Regionas pirmą kartą paminėtas XII a.

Atsidūrę tarp Skandinavijos ir Rusios įtakos, vietos finougrai rinkosi sąjungą su pastarąja: jie minimi kaip Naugardo sąjungininkai ir iš čia palaipsniui priėmė krikščionybę. Tuo metu Naugardas administravo kraštą kaip Votų piatiną (rus. Вотская пятина).

1240 m. kraštą bandė užkariauti Švedija (vėl jo vyko Nevos mūšis), tačiau nesėkmingai. Vėliau čia bandė veržtis Livonijos ordinas, Danija. Kadangi tai buvo vienas iš periferinių Rusijos kontroliuojamų regionų, čia buvo statomos galingos gynybinės pilys – Orešekas, Koporjė, Jamas.

Galutinai krašto likimą išsprendė 1323 m. Orechovo taika, kuria Ingrija liko Naugardo kunigaikštystei, o vėliau kontrolę čia turėjo Maskvos Didžioji Kunigaikštystė. Pastarajai valdant pasienyje su Livonija išdygo Ivangorodas. Šiuo laikotarpiu čia masiškai kėlėsi slavai kolonistai.

Švedijos valdžioje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ingermanlandija Švedijoje

XVI a. Ingriją labai nusiaubė Opričina ir Livonijos karas, po kurių kraštas ištuštėjo ir nusilpo ekonomiškai. 1583 m. Pliuso taika tarp Maskvos ir Švedijos, Ingrija atiteko pastarajai. Čia suformuota valda Ingermanlandija. Tačiau ji Švedijoje išbuvo vos 12 metų, nes Tiavzino sutartimi (1595 m.) ją susigrąžino Rusija.

Maskvai patiriant vidinius neramumus, Švedija tuo pasinaudojo dar kartą, ir 1617 m. Stolbovo taika atgavo Ingriją. Regionas Švedijai buvo labai svarbus, nes taip Rusija buvo atkirsta nuo Baltijos jūros. Švedijos Ingermanlandijoje suformuoti keturi lėnai su centruose Ivangorode, Kingisepe, Koporjėje ir Šliselburge. Strategiškai patogioje vietoje (dab. Sant Peterburge) išdygo Nienšanso tvirtovė, kuri tapo visos dominijos administraciniu centru.

Valdant švedams senieji vietos gyventojai bėgo nuo religinių persekiojimų į Rusiją, o juos keitė kolonistai švedai, suomiai ir vokiečiai. Tarp jų didžiausią grupę sudarė suomiškai kalbantys eiremeisai (suom. äyrämöiset, iš Karelijos) ir savakotai (suom. savakot, iš Savonijos). Jie kartu tapo žinomi kaip ingermanlandai ir XVII a. pabaigoje sudarė net 73,8 % visų krašto gyventojų. Iš krašto buvo praktiškai išgyvendintas provoslavų tikėjimas ir jį keitė liuteronybė: per XVII a. liuteronų skaičius krašte išaugo nuo 7,7 % iki 72–73 %[1].

Rusijos imperijos sudėtyje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1700–1721 m. vykstant Šiaurės karui, Rusijos imperija susigrąžino Ingermanlandiją: 1703 m. Petras I užėmė visą kraštą, prie Nienšanso įkūrė Sankt Peterburgą, o 1712 m. pavertė jį visos Rusijos imperijos sostine. Taip kadaise periferinis regionas dėl savo strateginės reikšmės staiga tapo svarbiausiu Rusijos regionu. Rusijoje kraštas nuo 1707 m. buvo administruojamas kaip Ingermanlandijos gubernija (nuo 1710 m. – Sankt Peterburgo gubernija).

Kraštas buvo iš naujo rusifikuojamas ir provoslavizuojamas. Nepaisant to, jame liko gyventi nemaža dalis suomių (ingermanlandų), švedų, vokiečių, kaip ir senųjų tautų ingrų bei vodų likučiai.

TSRS ir Rusijos sudėtyje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prasidėjus Pilietiniam karui, 1919 m. šiaurės Ingrijoje buvo paskelbta nepriklausoma Šiaurės Ingrijos respublika, kuri 1920 m. buvo užkariauta TSRS. Tais pačiais metais vakarinis Ingrijos pakraštys (vad. Estijos Ingrija) buvo perduotas Estijai (Rusijai sugrįžo 1944 m.). Sovietų Rusijoje Ingrija buvo administruojama kaip Leningrado sritis.

Iš pradžių čia buvo skatinama krašto etninė įvairovė, tačiau nuo 1930 m. prasidėjo masiniai vietos tautinių mažumų, – suomių, estų, vodų, ižorų, vokiečių ir švedų, – trėmimai. Didžiausi jų vyko 1935, 1942 m. Jų metu kraštas buvo galutinai rusifikuotas. Tuo metu pats Ingrijos (Ingermanlandijos) terminas buvo uždraustas vartoti, panaikintas tiek iš publicistikos, tiek iš mokslinės literatūros. Jį pradėta leisti vartoti tik 1987 m.

Šiuo metu krašto gyventojų daugumą sudaro rusakalbiai. XXI a. pradžioje čia buvo priskaičiuojamos šios tautinės mažumos:

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]