Kaišiadorių vyskupija
| Kaišiadorių vyskupija | |
|---|---|
| Dioecesis Kaisiadorensis | |
| Katalikų bažnyčios vyskupija | |
| |
| Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedra (pagrindinė bažnyčia) | |
| Valstybė(s) |  Lietuva
|
| Provincija | Lietuvos bažnytinė provincija |
| Dekanatai | 7 |
| Įkurta | 1926 m. |
| Teritorija | 6557 km2 |
| Tikintieji | 84 000 (2023 m.) |
| Vadovas | Jonas Ivanauskas (nuo 2012) |
| |
| Vyskupijos padėtis žemėlapyje | |
 Vikiteka |
Kaišiadorių vyskupija |
| Vilniaus, Kaišiadorių, Panevėžio | |
Kaišiadorių vyskupija – viena iš septynių Lietuvos vyskupijų. Vyskupijai priklauso 68 parapijos, užimančios 6557 km² plotą (2023 m.),[1] yra 69 bažnyčios.[2]
Suskirstymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vyskupijoje yra 7 dekanatai: Alytaus dekanatas, Birštono dekanatas, Elektrėnų dekanatas, Kaišiadorių dekanatas, Merkinės dekanatas, Molėtų dekanatas, Širvintų dekanatas.
Po 1920 m. lenkų puolimo lietuvių kontroliuojamoje Vilniaus vyskupijos dalyje liko Merkinės dekanatas ir dalis Giedraičių bei Trakų dekanatų. 1922 m. naujai suskirsčius vyskupiją, Lietuvos pusėje sudaryti 5 dekanatai – Giedraičių dekanatas, Merkinės dekanatas, Molėtų dekanatas, Stakliškių dekanatas ir Žaslių dekanatas.
1926 m. įkūrus Kaišiadorių vyskupiją, pirmasis jos vyskupas Juozapas Kukta sudarė 9 dekanatus (Alytaus dekanatas, Giedraičių dekanatas, Merkinės dekanatas, Molėtų dekanatas, Saldutiškio dekanatas, Stakliškių dekanatas, Širvintų dekanatas, Žaslių dekanatas, Žiežmarių dekanatas). Šie dekanatai išliko bent iki 1993 m.,[3] 2003 m. jau buvo 7 (Alytaus, Elektrėnų, Kaišiadorių, Merkinės, Molėtų, Stakliškių, Širvintų).[4] 2012–2013 m. Stakliškių dekanatas pervadintas Birštono vardu.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Po 1920 m. Lenkijos ginkluoto puolimo Lietuvos kontroliuojamoje Vilniaus vyskupijos teritorijoje liko tiktai Merkinės ir dalis Giedraičių bei Trakų dekanatų. 1922 m. naujai suskirsčius vyskupiją, šiapus administracinės linijos, Lietuvos pusėje, sudaryti Giedraičių, Merkinės, Molėtų, Stakliškių ir Žaslių dekanatai. 1922 m. Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis Lietuvos Respublikos kontroliuojamą Vilniaus vyskupijos dalį administruoti pavedė lenkų valdžios iš Vilniaus ištremtam kunigui Juozapui Kuktai, kuris įsikūrė Kaišiadoryse. Faktiškai iš šios Vilniaus vyskupijos dalies 1926 m. balandžio 4 d. įsteigta Kaišiadorių vyskupija,[2] tapusi mažiausia Lietuvoje. Jai, be minėtų 5 dekanatų, priskirta Žemaičių vyskupijos Želvos parapija, Suginčių filija, taip pat dalis Lyduokių, Pabaisko, Rumšiškių ir Skarulių parapijų (iš viso 63 bažnyčios).
Pirmasis Kaišiadorių vyskupas – Juozapas Kukta.[5] Vyskupiją jis suskirstė į 9 dekanatus: Alytaus, Giedraičių, Merkinės, Molėtų, Saldutiškio, Stakliškių, Širvintų, Žaslių ir Žiežmarių. 1939 m. prie Kaišiadorių vyskupijos prijungta Kauno vyskupijos Krikštėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia. 1928 m. sudaryta kapitula (4 prelatai ir 4 kanauninkai). Statoma Kaišiadorių parapinė bažnyčia pertvarkyta į katedrą (įrengta 1932, konsekruota 1936 m.). 1933 m. buvo baigiami statyti vyskupų rūmai. 1940 m. vyskupijai priklausė 67 bažnyčios.
1941 m. raudonarmiečiai nužudė 5 Kaišiadorių vyskupijos kunigus. 1941 m. birželio 24 d. vokiečiai sušaudė Alytaus kleboną Kostą Paulavičių ir vikarą Vincą Mazurkevičių. Pokario metais 47 vyskupijos kunigai tapo politiniais kaliniais, 8 iš jų nukankinti kalėjimuose ar lageriuose. 1946 m. gruodžio 8 d. suimtas vyskupas Teofilius Matulionis, dar 1923–1925 ir 1929–1933 m. sovietinių kalėjimų kankinys. 1956 m. paleistas, tačiau jam trukdyta ir drausta vykdyti vyskupo pareigas. Taip pat neleista eiti pareigų 1957 m. gruodžio 25 d. įšventintam Kaišiadorių vyskupui Vincentui Sladkevičiui. Jis buvo ištremtas į Nemunėlio Radviliškį. 1959 m. valdžios įsakymu vyskupijos kurija iškelta į Vievį, 1978 m. jai vėl leista įsikurti Kaišiadoryse. 1982 m. leista eiti pareigas vyskupui V. Sladkevičiui. 1992 m. pabaigoje buvo 66 parapijos, iš jų 18 bažnyčių aptarnavo kitų parapijų kunigai.
Vyskupai ir administratoriai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Juozapas Kukta 1926–1942 m.;
- administratorius dr. Juozapas Matulaitis-Labukas 1942–1943 m.;
- Teofilius Matulionis 1943–1946 m. (1947–1956 m. politinis kalinys);
- administratorius Bernardas Sužiedėlis 1946–1949 m.;
- administratorius dr. Juozapas Stankevičius (iš Kauno) 1949–1957 m.;
- Vincentas Sladkevičius įšventintas 1957 m. gruodžio 25 d.; pareigų vykdyti neleista;
- Teofilius Matulionis (iš Birštono ir Šeduvos) 1957–1959 m., mirė 1962 m. rugsėjo 30 d.;
- administratorius Juozapas Meidus 1959–1962 m.;
- administratorius Povilas Bakšys 1962–1974 m.;
- administratorius Juozapas Andrikonis 1974–1982 m.;
- Vincentas Sladkevičius 1982–1989 m., (kardinolas nuo 1988 m. gegužės 29 d.);
- Juozapas Matulaitis 1989–2012 m.
- Jonas Ivanauskas nuo 2012 m. sausio 11 d.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas. „Lietuvos katalikų bažnyčios“ (žinynas). – Vilnius, „Pradai“, 1993. ISBN 9986-405-05-X // psl. 44–113
- Kaišiadorių vyskupija. Lietuvos bažnyčios, T. 6. – Čikaga, ALBL, 1987. // psl. 608
- Atvira širdimi: Kaišiadorių vyskupijos hierarchai (sud. Jonas Laurinavičius). - Kaišiadorys: Kaišiadorių literatų klubas „Gija“, 2005. - 56 p.: portr. - ISBN 9955-565-16-0
- Žalėnas Gintautas. Kaišiadorių vyskupijos bažnyčių varpai. - Vilnius: Petro ofsetas, 2008. - 119 p.: iliustr. - ISBN 978-9955-815-36-5
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Diocese of Kaišiadorys. Catholic-hierarchy.org (tikrinta 2025-10-26).
- ↑ 2,0 2,1 Diocese of Kaišiadorys. Gcatholic.org (tikrinta 2025-11-25).
- ↑ Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas. „Lietuvos katalikų bažnyčios“ (žinynas). – Vilnius, „Pradai“, 1993. ISBN 9986-405-05-X // psl. 45
- ↑ Dekanatai ir parapijos. Lcn.lt (tikrinta 2003-12-13).
- ↑ Kaišiadorių vyskupija. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2025-10-26).
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| |||||||||||||||||||||||||||