Kaišiadorių vyskupija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Vyskupijos padėtis žemėlapyje
Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedra

Kaišiadorių vyskupija – viena iš septynių Lietuvos vyskupijų. Sudaryta 1926 m.

Vyskupijos dekanatai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vyskupijos istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po 1920 m. Lenkijos ginkluoto puolimo Lietuvos kontroliuojamoje Vilniaus vyskupijos teritorijoje liko tiktai Merkinės ir dalis Giedraičių bei Trakų dekanatų. 1922 m. naujai suskirsčius vyskupiją, šiapus administracinės linijos, Lietuvos pusėje, sudaryti šie dekanatai: Giedraičių, Merkinės, Molėtų, Stakliškių ir Žaslių.

1922 m. Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis Lietuvos Respublikos kontroliuojamą Vilniaus vyskupijos dalį administruoti pavedė lenkų valdžios iš Vilniaus ištremtam kunigui Juozapui Kuktai. Jis įsikūrė Kaišiadoryse. Faktiškai iš šios Vilniaus vyskupijos dalies 1926 m. įsteigiama pati mažiausia Kaišiadorių vyskupija. Jai, be minėtų 5 dekanatų, priskirta Žemaičių vyskupijos Želvos parapija, Suginčių filija, taip pat dalis Lyduokių, Pabaisko, Rumšiškių ir Skarulių parapijų (iš viso 63 bažnyčios).

Pirmasis Kaišiadorių vyskupas Juozapas Kukta dieceziją suskirstė į 9 dekanatus: Alytaus, Giedraičių, Merkinės, Molėtų, Saldutiškio, Stakliškių, Širvintų, Žaslių ir Žiežmarių. 1939 m. prie Kaišiadorių vyskupijos prijungta Kauno vyskupijos Krikštėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia. 1928 m. sudaryta kapitula (4 prelatai ir 4 kanauninkai). Statoma Kaišiadorių parapinė bažnyčia pertvarkyta į katedrą (įrengta 1932, konsekruota 1936 m.). 1933 m. buvo baigiami statyti vyskupų rūmai. 1940 m. vyskupijai priklausė 67 bažnyčios.

Kaišiadorių vyskupijos rūmai

1941 m. raudonarmiečiai nužudė 5 Kaišiadorių vyskupijos kunigus. 1941 m. birželio 24 d. vokiečiai sušaudė Alytaus kleboną Kostą Paulavičių ir vikarą Vincą Mazurkevičių. Pokario metais 47 vyskupijos kunigai tapo politiniais kaliniais, 8 iš jų nukankinti kalėjimuose ar lageriuose. 1946 m. gruodžio 8 d. suimtas vyskupas Teofilius Matulionis, dar 19231925 ir 19291933 m. sovietinių kalėjimų kankinys. 1956 m. paleistas, tačiau jam trukdyta ir drausta vykdyti vyskupo pareigas. Taip pat neleista eiti pareigų 1957 m. gruodžio 25 d. įšventintam Kaišiadorių vyskupui Vincentui Sladkevičiui. Jis buvo ištremtas į Nemunėlio Radviliškį. 1959 m. valdžios įsakymu vyskupijos kurija iškelta į Vievį, 1978 m. jai vėl leista įsikurti Kaišiadoryse. 1982 m. leista eiti pareigas vyskupui V. Sladkevičiui. 1992 m. pabaigoje buvo 66 parapijos, iš jų 18 bažnyčių aptarnavo kitų parapijų kunigai.

Vyskupijos vyskupai ir administratoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Misius K., Šinkūnas R. Lietuvos katalikų bažnyčios: Žinynas. - V.: Pradai, 1993.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Atvira širdimi: Kaišiadorių vyskupijos hierarchai (sud. Jonas Laurinavičius). - Kaišiadorys: Kaišiadorių literatų klubas „Gija“, 2005. - 56 p.: portr. - ISBN 9955-565-16-0
  • Žalėnas Gintautas. Kaišiadorių vyskupijos bažnyčių varpai. - Vilnius: Petro ofsetas, 2008. - 119 p.: iliustr. - ISBN 978-9955-815-36-5

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]